Vilis Normanas   |   2013-10-11

Tėvynės ilgesio kalinė, ieškanti laisvės 

  
Tėvynės ilgesio kalinė, ieškanti laisvės Goa, Indija: su jogos bendruomene.

Prieš kelerius metus „Tiesa“ jau kalbino tada pirmą romaną „Plaštakių sindromas“ išleidusią ir vos Londone šaknis įleidusią jaunimo rašytoją Vaivą Rykštaitę. Nuo to laiko jos gyvenime – lyg tikrame romane – nuotykiai vijo vienas kitą. Nebeužteko Londono – atsivėrė visas pasaulis. Neseniai pasirodęs romanas „Kostiumų drama“ – „emigrantiška“ knyga, nors jos autorė pati savęs emigrante nevadina.

Suviliojo laisvė
Prieš penkerius metus į Londoną išvykusi Vaiva net neketino ten pasilikti. „Tiesiog vykau aplankyti geros draugės“, – šypteli. Bet tas nenupasakojamas miestas iš karto ėmė traukti. „Buvau pavargusi nuo akademinio pasaulio, tad nusprendžiau metus padirbti padavėja, kad nereikėtų mąstyti“, – juokėsi jauna rašytoja.
 
Čia, Lietuvoje, ji studijavo iš karto dviejuose universitetuose – filosofiją VDU, Kaune, ir teisę VU, Vilniuje. Tačiau teisės studijų taip ir nebaigė. Pasirinko Londono ore alsuojančią laisvę, kur žmonės laisvai reiškia jausmus, kur niekam nerūpi, kad tavo batai gali būti nenešioti, o drabužiai apiplyšę. „Kai žiūriu atgal į praeitį, viskas buvo tarsi atsitiktinių įvykių grandinė, nieko neplanavau, tiesiog norėjosi laisvės“, – atsargiai renka žodžius Vaiva.
 
Rhotanh Passas Indijoje, pasak kelio ženklų, – antras pagal aukštį pasaulio kalnų kelias.
 
Paradoksalu: laisvoje Lietuvoje jai labiausiai trūko laisvės, ir ją greitai rado Londone. Greitai rado ir darbą prabangių darbužių parduotuvėje, kur galėjo tapti parduotuvės vadybininke, bet šių pareigų atsisakė, nes pradėjo studijuoti filosofijos magistrantūroje Londone.
 
Tačiau kažko vis tiek trūko. Kaip romane „Kostiumų drama“ taikliai pastebi pagrindinė veikėja Lėja, atrodo, kad visi gyvena įdomesnį gyvenimą, o jos tas „įdomesnis gyvenimas“ kažkur dar tik laukia.
 
Nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai...
Kad Vaiva – įdomi, ryški, išskirtinė asmenybė, abejoti netenka. Lietuvoje ji ne tik daug mokėsi, dirbo, bet ir buvo atidariusi dėvėtų drabužių parduotuvę. Dabar, Londone, jos laukia jau pradėtas vintažo (XX amžiaus drabužių) verslas. „Londone labai paprasta kurti verslą, pirmus mėnesius esi atleidžiamas nuo mokesčių. Lietuvoje niekada negalėčiau to daryti. Mokesčiai mane sužlugdytų“, – su liūdėsiu konstatavo pašnekovė.
 
Kalbėdama apie pinigus ji teigė, kad ne tik pajamos iš verslo nedžiugina gimtojoje šalyje. Už naują knygą, kuri buvo šluote nušluota nuo knygynų prekystalių (tiražo beveik neliko), gavo tiek mažai, jog gėda sakyti sumą. „Dabar man nekyla rankos ką nors rašyti, nors rašau...“, – pasisukus kalbai apie Lietuvą sakė mergina.
 
Su vietiniais vaikais Ladake, Indijoje.
 
Vaiva rašo knygą apie Indiją, iš kurios visai neseniai grįžo. Jau šeštą kartą. Kelionės – jos didžioji aistra. Socialiniuose tinkluose nuolatos reikia sekti, kuriame pasaulio kampelyje dabar yra rašytoja – Maroke, Indijoje, o gal Tailande? „Indijoje kiekvieną kartą pamatai kažką nauja, – į klausimą, ko ten vyksta, ramiai atsako Vaiva, – kiekvieną kartą laukia kažkas, ko dar nepatyrei, kiekvieną kartą skirtingi žmonės ir nuotykiai.“
 
Ji ir pati negalėjo tiksliai įvardyti, kas skatina poreikį keliauti į Indiją, nors ten gavo tarptautinį jogos trenerės sertifikatą. Tiesiog ji trokšta nuotykių, trokšta pažinti save, būti laisva, mėgautis gyvenimu, nesudėlioti savęs į primityvų homo sovieticus rėmą: universitetas, santuoka, vaikai, vartojimas, kančia, mirtis.
Apie romaną
 
Neišvengiamai norisi paklausti ir apie naują romaną, kuris sulaukė puikių tiek kritikų, tiek skaitytojų įvertinimų, bet autorę nuliūdino. „Tai, kiek už jį gavau, yra kokio valstybės tarnautojo mėnesinė alga, šiek tiek daugiau už gatvės šlavėjo uždarbį, o romanas per mėnesį juk nėra parašomas“, – piktokai tarsteli jauna autorė. Jos nuomone, Lietuvoje tiesiog neįmanoma nejusti pasityčiojimo iš rašytojų. Nors knyga perkama, tačiau tai neatpirko nuoskaudų.
 
„Kostiumų drama“ – „emigrantiškas“ pradžiamokslis: veikėja Lėja atvyksta užkariauti Londono, kur svajoja tapti garsi, turtinga, laiminga. Bet pasakos būna tik pasakose: Lėja greitai supranta, kad dauguma emigrantų meluoja apie rojų Londone, ir įsitikina, kad reikės kovoti už save. O galbūt tai tik bendra fantazija, tik tarpusavyje visi tai neigia, o tėvynėje vis tiek sako kitaip? Romanas tuo ir įdomus, kad susipina asmeninės patirtys ir mitai. Emigracija čia tikra, nes ir pats romanas – realistiškas. „Tai nėra biografinis romanas, – sako Vaiva, – aš užrašau tai, ką matau, per kitus stengiuosi pažinti save, kaip to mokiausi studijuodama fenomenologiją. Stengiuosi savo patirtis išgyventi per kitus.“
 
Vaiva Indijoje lankėsi šešis kartus, ir visuomet čia atranda kažką nauja: tiek keliaudama po šalį, tiek savyje.
 
Romane – daug ryškių, tarsi fazano plunksnos, personažų. Daug jaunatviško noro nepasiduoti vartojimo ideologijai, išeiti už įprasto socialinio gyvenimo rėmų. Daug vidinių emigrantiškų dramų, nors čia rašytoja iš karto paaiškina, kad emigrantais laiko tuos, kurie atvyksta svetur užsidirbti. Ji – daugiau Londono, Indijos ir viso pasaulio turistė, kurios gyvenimas telpa keliuose lagaminuose.
Taip jau nutiko, kad grįžusi iš Indijos į Lietuvą vasaros pabaigoje Vaiva turėjo vykti į Londoną, bet netyčia paslydusi susilaužė ranką, ir visi planai buvo sutraiškyti, kaip rankos kaulas.
 
„Dabar vėl jaučiuosi kaip paauglystėje: gyvenu pas tėvus, turiu pasakyti, kur einu ir kada grįšiu“, – juokiasi.
 
Vienoje iš daugelio kelionių, šį kartą – po Monaką.
 
Atrodo, kad Lietuva neturėtų vilioti šios merginos, kurios svajonės didesnės nei viso pasaulio vandenynai. Bet ne: ji norėtų grįžti, nes tėvynės ilgesys su metais tik didėja ir didėja.
 
Tėvynė, kuri nelaukia tėvynainių
 
„Nežinau, kas nutiko, bet noriu grįžti į Lietuvą. Pasiilgau lietuvių draugų, lietuvybės. Londone turiu draugų, bet beveik nė vieno lietuvio. Pasiilgau visko, kas lietuviška“, – beria žodžius rašytoja. Ir priduria, kad geriausi draugai taip pat emigravę, todėl ir Lietuvoje tektų pradėti jų ieškoti nuo pradžių.
 
Po ilgo blaškymosi, po ilgų kelionių, keistų nuotykių ji norėtų grįžti ir tikisi, kad mokesčių sistema susitvarkys, kad kažkas pasikeis, nes dabar, anot jos, Lietuvoje tiesiog nėra gerų sąlygų normaliai gyventi.
 
Kai sugis ranka, ji skris į Londoną – dirbti ir studijuoti. Dabar jos planuose – dar vienos magistro studijos. Netolimoje ateityje – ir naujos verslo idėjos, kurias greičiausiai teks įgyvendinti užsienyje. O knygų rašymas tarsi jau nėra toks svarbus, kaip buvo. Visi keisčiausi kraštai aplankyti. Ir Londonas pažįstamas geriau nei gimtasis Kaunas.
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Indija, Kelionės

Komentarai

Naujausi straipsniai