Valdas Pryšmantas   |   2017-03-24

Simona Gailiūtė: norėčiau, kad Lietuva taptų pažadėtąja žeme lietuviams

  
Simona Gailiūtė: norėčiau, kad Lietuva taptų pažadėtąja žeme lietuviams
© Dovilė Šermokas
Simona į Lietuvą grįžo kurį laiką gyvenusi Vokietijoje.
Mums reikia galvoti apie patrauklios gyventi Lietuvos sukūrimo strategiją.

Simona Gailiūtė – viena iš tų, kurie traukia emigracijai priešinga linkme ir po kelerių užsienyje praleistų metų tvirtai stojasi ant kojų Lietuvoje. Merginos manymu, grįžtančiųjų tik daugės, ir tai lems ne vien ekonominės priežastys.

Pozityvus požiūris, asmenybės ir aiški strategija labiausiai prisidėtų prie to, kad išvykę lietuviai nekviečiami imtų traukti namo, o jeigu ne patys – tai jų vaikai, sako S. Gailiūtė.
Po šešerių Vokietijoje praleistų metų jau ilgiau kaip ketverius metus gyvenanti Lietuvoje visuomenės sveikatos vadybos bakalauro ir magistro studijas Vokietijoje baigusi mergina bent artimiausią ateitį siejo su šia Vakarų Europos valstybe. Tačiau grįžo į gimtinę ir šiuo metu dirba koordinatore Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmuose. Ir nesiruošia išvažiuoti.
 
„Na, jeigu ir aš išvažiuosiu, tai kas bus su Lietuva?“ – svarsto ji.
 
– Kodėl jūs taip sakote?
 
– Aš kartais taip pagalvoju. Ne dėl to, kad esu svarbi asmenybė Lietuvoje, – sakydama tai kalbu ne tik apie save, kitus grįžusiuosius, bet ir tuos, kurie dar čia, bet svarsto galimybę išvažiuoti, ir toks pat klausimas juos sulaiko.
Grįžusi ir įgavusi vertingos patirties, aš irgi pagalvojau apie išvykimą atgal į Vokietiją. Tačiau mane sustabdo man artimi žmonės. Jaučiu atsakomybę ne tik prieš juos, bet ir šalį. Turiu čia būti. Tai svarbu ir šeimai, kuriai mane matyti yra gerokai maloniau, nei kas porą mėnesių sulaukti atviruko su mano parašu.
 
– Nemanote, kad daugiau žmonių pavieniui tiki visai nesantys svarbūs, nors jie iš tikrųjų ir yra patys svarbiausi valstybėje?
 
– Kalbant apie valstybę, čia reikia likti, jeigu tik yra galimybė, nespaudžia finansiniai sunkumai. Taip manau ne tik aš viena, bet ir kiti grįžtantieji. O jų tikrai daug.
 
– Kaip juos pastebite?
– Aš tiesiog matau juos socialiniuose tinkluose, susiduriu su jais. Ne tik iš Vokietijos, bet ir Anglijos, Skandinavijos šalių. Manau, kad išvykusieji tikrai svarsto galimybes sugrįžti, tačiau nori gerų pasiūlymų. O tokių pasiūlymų Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Mano manymu, grįžtančiųjų vis daugiau.
 
– Gal reikia tiesiog norėti matyti? Nes dabar daugiau kalbama, kad iš Lietuvos žmonės tik išvažiuoja.
 
– Žinoma. Šiuo metu viešojoje erdvėje labiau pabrėžiama tai, kad žmonės išvyksta, o ne grįžta. Taip netiesiogiai formuojamas visų mūsų požiūris. O į grįžtantįjį žiūrima tarsi klausiant, tai kas ten nepasisekė, kad grįžo?
S. Gailūtė sako, kad daug kas priklauso nuo požiūrio – jei nori, gali matyti tik grįžtančius, o ne emigruojančius. Dovilės Šermokas nuotr. S. Gailūtė sako, kad daug kas priklauso nuo požiūrio – jei nori, gali matyti tik grįžtančius, o ne emigruojančius. Dovilės Šermokas nuotr.
 
– O kaip buvo jūsų atveju?
 
– Mane visada lydėjo vokiška kultūra. Klaipėdoje baigiau Hermano Zudermano mokyklą, kurioje mokoma vokiečių kalba, pagal įvairias apsikeitimo programas lankiausi Vokietijoje, mūsų šeimoje gyveno moksleiviai iš šios šalies. Išlaikius vokiečių kalbos egzaminą ir gavus diplomą galima studijuoti Vokietijoje be jokių papildomų kalbos egzaminą. Taip aš ir išvykau 2006 metais.
 
Studijavau Brėmeno ir Greifsvaldo universitetuose visuomenės sveikatos vadybą. Per bakalauro studijas praktiką atlikau Austrijoje, o siekdama magistro laipsnio nusprendžiau pasinaudoti galimybe grįžti į Lietuvą, mat į ją per šešerius metus parvažiuodavau ne ilgiau nei dviem savaitėms. Be to, norėjau pagyventi Vilniuje. Taigi išsiunčiau savo gyvenimo aprašymus bei motyvacinius laiškus į įvairias įstaigas ir galiausiai sulaukiau kvietimo tris mėnesius praktikuotis Sveikatos apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių skyriuje.
Mano praktikos vadovas buvo tiesiog tobulas, jo dėka aš supratau, kaip teorija veikia realiame darbe.
Po praktikos išvykau tęsti studijų į Vokietiją, o po devynių mėnesių sulaukiau skambučio iš savo praktikos vadovo, kuris pranešė apie laikinai atsilaisvinusią poziciją ir paragino kandidatuoti. Dvejojau, mat mokslai buvo nebaigti. Nemačiau savyje to potencialo, kurį matė kiti.
 
Vis dėlto apsisprendžiau bandyti laimę konkurse ir jį laimėjau, taip patekau į tą ministerijos mėsmalę. Vadinu ją taip todėl, kad tik Lietuvoje supratau, koks neigiamas čia visuomenės požiūris į valstybės tarnybą. Vokietijoje dirbti joje – tai prestižas.
 
Ministerijoje dirbau pustrečių metų, buvau Lietuvos atstovė Pasaulio sveikatos organizacijos klausimams. Neįkainojama patirtis.
Simonai atstovauti Lietuvą – garbė ir didžiulė atsakomybė. Asmeninio archyvo nuotr. Simonai atstovauti Lietuvą – garbė ir didžiulė atsakomybė. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Ir didelė atsakomybė?
 
– Na, aš tikrai nebuvau pagrindinis Lietuvą reprezentuojantis asmuo, tačiau darbas išties buvo labai įdomus. Ypač kai Lietuva pusmetį pirmininkavo Europos Sąjungos tarybai.
 
– Ar tai buvo šansas panaudoti visas Vokietijoje įgytas žinias?
 
– Daug teorijos pritaikiau, daug daugiau išmokau. Tas darbas man tapo tarsi trečiu universitetu. Buvo tikrai labai įdomu ir naudinga.
 
– O žmonės sako, kad ministerijose ir kitose valstybinėse įstaigose biurokratai sėdi ir, užėmę šiltas vietas, nieko neveikia.
 
– Neslėpsiu, teko susidurti su keistu kai kurių darbuotojų, kurie, atrodo, tik ir siekia išvengti užduočių, požiūriu. Kai kurie į darbą galbūt žvelgė pernelyg standartiškai. Bet toks požiūris – asmens, ne įstaigos.
Mūsų skyriuje nieko panašaus nebuvo. Dirbome negailėdami savęs, neskaičiuodami darbo valandų. Jaunoji karta nesilaiko darbo vietų. Mūsų išskirtinumas – neužsisėdėti dešimtmečiais viename darbe, mums reikia naujų iššūkių. Man tai buvo ne tik darbas, buvo labai įdomu.
 
Kita vertus, tai nereiškia, jog vyresni ir ilgiau vienoje darbovietėje dirbantys žmonės yra savaime blogis. Tai tiesiog kartų skirtumas.
 
– Tai gal atėjo laikas jūsiškei kartai perimti vadeles?
 
– Jų nereikia perimti – jos perduodamos savaime ir palaipsniui.
 
Vyresnė karta turi kur kas daugiau patirties bei žinių. Kiekvienas atvejis yra skirtingas. Pavyzdžiui, profesorių Vilių Grabauską laikau savo guru. Tai pasauliniame sveikatos sektoriuje labai gerbiamas žmogus, nepaisant garbaus amžiaus aktyviai savanoriškai atstovaujantis Lietuvai Pasaulio sveikatos organizacijoje, specialistas, su kuriuo dirbti buvo didžiulė garbė ir malonumas. Jis – tikra žinių skrynia.
 
Tik manau, kad šiuo metu tokiose įstaigose dirbantys žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, privalo mokėti užsienio kalbas. Nes kalbų mokėjimas atveria naujų galimybių, suteikia milžiniškus klodus informacijos. Kalbų nemokėjimas – tarsi izoliacija nuo žinių. Tarkime, naujausiais atradimais tarptautinė mokslo bendruomenė įprastai dalijasi anglų kalba. Nemoki jos – ir nežinai naujienų.
Simona džiaugiasi galėjusi atstovauti Lietuvą svarbiose tarptautinėse organizacijose. Nuotraukoje ji – su buvusiu Lietuvos sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Andriukaičiu. Asmeninio archyvo nuotr. Simona džiaugiasi galėjusi atstovauti Lietuvą svarbiose tarptautinėse organizacijose. Nuotraukoje ji – su buvusiu Lietuvos sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Andriukaičiu. Asmeninio archyvo nuotr.
– Vienu žodžiu, amžius gali visiškai neturėti reikšmės?
 
– Supratau, kad Vokietijoje hierarchija darbe yra šiek tiek kitokia. Ten pakeliui į vadovaujamą postą reikia pereiti labai daug grandžių, tad vadovais žmonės dažniausiai tampa po 40-ies. Aš matau, kaip į Lietuvą atvykę Vokietijos kompanijų solidaus amžiaus vadovai sutrinka, kai susitikimuose juos pasitinka, pavyzdžiui, sėkmingai dirbančios lietuvių bendrovės 28-erių metų vadovas.
 
– Realiai vertindama galimybes pasakykite, kokie ir kada pokyčiai Lietuvos laukia ateityje? Į kurią pusę mūsų šalis eina? Grįžusi tikriausiai svarstėte apie tai.
 
– Grįžusi aš tikrai girdėjau nemažai negatyvo, skundų, jog Lietuva tuštėja. Bet šalis išties eina geru keliu – aš tai matau. Kartais jaučiuosi net kaip ekstrasensė, nes viskas, kas čia vyksta, jau įprasta Vokietijoje. Juk buvo daug atliekų rūšiavimo skeptikų, bet šiuo metu daug žmonių jas rūšiuoja. Kai buvo pasiūlymas rinkti plastikinius butelius, visuomenės pozicija buvo tokia: nesąmonė, vokiečiai tegul taip ir daro, jei nori! Kas vyksta dabar Lietuvoje?..
 
Gyvename globaliame pasaulyje. Įvairūs judėjimai ir mados anksčiau ar vėliau pasiekia ir mus: sveikas gyvenimas, aktyvus keliavimas, gamtosauga, lyčių lygybė ir kiti. Tikiu, jog mada „grįžti namo“ tai pat ateis.
 
Viskas, kas kitose šalyse jau įvyko, Lietuvoje kelią skinasi po truputį, natūraliai viską perimame. Todėl einame gera linkme.
 
Aišku, didžiulė emigracija padarė savo poveikį. Bet mokėkime matyti ir teigiamą jos pusę: žmonės galėjo išvažiuoti ir studijuoti tai, ko Lietuvoje nebuvo, tiesiog rinktis geriausius universitetus. Kitiems užsienyje atsivėrė galimybės išreikšti save – tokių galimybių Lietuvoje tiesiog nebuvo, ne tokie čia masteliai. Galų gale išvažiavę žmonės pastebimai pasigerino savo buitį. O kai kurie emigracijoje tapo dar didesniais lietuviais nei Lietuvoje.
 
Reikia sugalvoti, kaip Lietuvą paversti vieta, į kurią savaime norėtųsi grįžti. Kad ji būtų
tarsi pažadėtoji žemė. Priemonių gali būti įvairiausių, nereikia tik vieno – prievartos. Varu žmogaus neparvarysi. Reikia, kad patys norėtų parvažiuoti.
 
Dabar emigravusiems žmonėms Lietuva asocijuojasi su vieta, į kurią malonu grįžti pailsėti. O mums reikia galvoti apie patrauklios gyventi Lietuvos sukūrimo strategiją.
 
Manau, visgi svarbiausia ne tai, kad būtinai grįžtų, o kad išvykusieji ir jų vaikai neprarastų ryšio ir žinotų, kur yra jų šaknys.
Patirtis Pasaulio sveikatos organizacijoje – neįkainojama. Nuotraukoje – su šios organizacijos vadove Margaret Chan. Asmeninio archyvo nuotr. Patirtis Pasaulio sveikatos organizacijoje – neįkainojama. Nuotraukoje – su šios organizacijos vadove Margaret Chan. Asmeninio archyvo nuotr.
  

Žymos: Vokietija, Emigracija, Valdas Pryšmantas, simona gailiūtė

Komentarai

Naujausi straipsniai