Raimonda Kubiliūtė   |   2010-06-15

Šeima, kurią skiria tūkstančiai kilometrų

  
Šeima, kurią skiria tūkstančiai kilometrų
© Autorės nuotr.

Gyvenimas kartais ima ir iškrečia pokštų. Vos po mėnesio draugystės su iš Bolivijos kilusiu vaikinu Londone gyvenanti lietuvė Diana Grigaliūnaitė sužinojo, kad laukiasi. Tuomet 18-metei merginai atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų...

ent="text/html; charset=utf-8" http-equiv="Content-Type">

Šiandien trejų metukų Luką auginanti jauna moteris džiaugiasi savo stebuklu. Po nerimo mėnesių, kai sužinojo, kad laukiasi, po ilgų išsiskyrimų jiedu su Sebastianu susituokė Bolivijoje, vyro šeimos namuose. Tiesa, kol kas ne viskas sklandžiai klostosi poros gyvenime. „Didžiausia mano svajonė, kad Sebastianas kuo greičiau gautų vizą ir galėtų atvykti iš Bolivijos į Londoną. Norisi, kad gyventume kaip ir visos kitos šeimos, o vaikas turėtų tėvą“, – sako Diana.

 

Londone stebino tautų maišalynė

Iš nedidelio Molėtų miestelio į Londoną Diana su šeima emigravo prieš šešerius metus. Iš pradžių išvyko tėtis: padirbėjo, apsižiūrėjo, kad šioje šalyje geriau, ir atsivežė žmoną – Dianos mamą. Dar po kurio laiko į metropolį kartu su jaunesniu broliu atvyko ir pati Diana. Jai tuomet buvo vos 16-ka.

 

Lietuvoje devynias klases baigusi paauglė po trijų mėnesių Londone pradėjo lankyti koledžą. Prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas, o iš viso pasaulio suvažiavę bendramoksliai merginai padarė didelį įspūdį.

 

„Viskas buvo įdomu ir neįprasta. Visokiausių religijų, kultūrų ir spalvų maišalynė tikrai paįvairino kasdienybę. Greitai susidraugavau su viena lenke – ji atrodė tarsi sava, radau bendrą kalbą ir su viena kolumbiete. Žodžiu, greitai susidraugavau su nauja bendruomene. Beje, pirmaisiais metais mokiausi tik anglų kalbos ir matematikos, sunku tikrai nebuvo“, – pirmuosius žingsnius kitoje šalyje prisimena mergina.

 

Baigusi pirmuosius metus koledže Diana pasirinko toliau mokytis turizmo, mat galvojo apie stiuardesės darbą. Tačiau visas svajones, paaugliškas ambicijas ir nevaržomą laisvę jaunai merginai sujaukė prasidėjęs audringas gyvenimas ir pažintis su ketveriais metais vyresniu vaikinu.

 

Santykiai klostėsi žaibiškai

Būsimą vyrą Dianą sutiko viename draugų susibūrime. Iš karto užsimezgė ryšys, pora ėmė susitikinėti ir bendrauti. Kai susipažino, lietuvei buvo 17 metų, bet po savaitės ji jau šventė savo aštuonioliktąjį gimtadienį. O po mėnesio sužinojo, kad laukiasi.

 

– Kaip naujas draugas reagavo sužinojęs naujieną? Ką sakė tėvai?

– Neslėpsiu – tikrai nebuvo lengva. Tėvams kurį laiką nedrįsau prisipažinti, viskas, atrodė, įvyko per daug greitai ir netikėtai. Sebastianas, kaip ir aš, tam tikrai nebuvo pasiruošęs. Abu kartu darėme nėštumo testą, ir mačiau, koks jis sutrikęs.

 

– Bet nepabėgo, neišsigando atsakomybės?  

– Sąlygų kartu gyventi neturėjome, todėl aš ir toliau gyvenau su savo tėvais, o jis – atskirai. Kai gimė Lukas, Sebastianas ateidavo aplankyti sūnaus. Paskui mūsų ryšiai vėl nutrūkdavo, bet jis niekada nepamiršdavo pasidomėti, kaip mudviem sekasi.

 

Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis mėnesiui išvyko atostogų į Boliviją aplankyti savo šeimos, o grįžtančio pasieniečiai nebeįleido į Londoną.

 

Dabar, kai mes jau susituokę, tvarkome dokumentus, kad vyras gautų vizą ir galėtų pagaliau sugrįžti pas mus.

 

– Kiek laiko jis gyvena Bolivijoje ir negali sugrįžti?

– Maždaug dvejus metus... Natūralu, kad buvo ir pykčių, ir nesusikalbėjimo, kai skiria tūkstančiai kilometrų. Ambicijos ir aistros, ko gero, valdė labiau nei šaltas protas. Prireikė nemažai laiko, kad mudu vėl imtume bendrauti.

 

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo tylos savaičių, mėnesių, pusmečių… Tačiau galiausiai aš nusipirkau bilietą ir išskridau į Boliviją. Privalėjau pabandyti – pirmiausia dėl savo sūnaus, kuriam reikia tėčio. Ar įvyks mūsų vestuvės, turėjo paaiškėti ten nuskridus.

 

Vestuvės – paskutinę naktį

 

Vis dėlto jūs susituokėte! Kokios buvo jūsų vestuvės?

– Skridau mėnesiui, bet vestuvės įvyko tik paskutinę naktį prieš skrydį atgal į Londoną! Sūnus Lukas buvo likęs su mano tėvais, taigi vestuvėse dalyvavo tik vyro šeimos nariai.

 

Bolivijoje be proto karšta, todėl net ceremonija vyko 9 valandą vakaro. Įdomu tai, kad šventė buvo surengta namuose, ne kokioje kavinėje. Ten visai kitaip negu pas mus – atneša patiekalus, visi pavalgo, nuneša lėkštes, ir ant stalo lieka tik gėrimai. Nuotraukose vaizdelis toks, tarsi valgyti nebūtų ką (šypsosi – aut. past.). Ragavau karvės tešmens, ten taip pat labai mėgstamas virtas karvės liežuvis. Bolivijoje valgoma daug ryžių ir mėsos.

 

– Ar brangiai atsiėjo vestuvių puota?

– Vaišėmis rūpinosi Sebastiano šeima, aš tik laksčiau ieškodama vestuvinės suknelės. Beje, pati sutuoktuvių ceremonija atsiėjo net 1000 dolerių!

 

– Kokį įspūdį paliko pati šalis?

– Kai po 30 valandų skrydžio iš Londono atsidūriau Sebastiano gimtajame Santa Cruzo mieste, netekau amo. Nežinojau, nei kaip elgtis, nei ką daryti. Niekas nekalbėjo angliškai – tik ispaniškai. Namai tarsi pašiūrės – keturios sienos ir stogas. Jei lyja – tai kiaurai. Beprotiškai karšta!

 

Bolivija – labai skurdi šalis. Vidutinis mėnesio atlyginimas – 100 svarų. Tačiau ir poreikiai jų, žinoma, kitokie. Sebastiano mama dirba dėstytoja universitete. Galima sakyti, kad jo šeima gyvena šiek tiek geriau nei vidutiniškai. Nustebino tai, kad namuose jie turi tarnaitę, kuri sutvarko kambarius, skalbia drabužius, gamina maistą. Per visą mėnesį man neteko nė piršto pajudinti – atsikeliu ryte, o ant stalo jau paruošta arbata su bandelėmis. Pavyzdžiui, toji tarnaitė gyvena šešių kambarių name su dar keturiasdešimčia jos šeimos narių.

 

Boliviečiai labai linksmi, vaišingi ir atsipalaidavę. Balius jie organizavo man kas vakarą! Vaikai nuo skirtingų tėvų – jiems daugiau nei įprasta. Gaila, tačiau toks šeimos modelis, kokį mes esame susikūrę, jų šalyje neegzistuoja.

 

Nustebino dar ir tai, kad pavojinga vaikščioti gatvėmis, ypač baltiesiems. Manęs vienos ten niekur neišleido. Per mėnesį teko nemažai pakeliauti, pamačiau šalį iš visų pusių, tik nežinau, ar kada norėčiau ten gyventi.

 

Vyro belaukiant

 

– Kada vėl vyrą pamatysi, o sūnus – tėvą?

– Tikiuosi, kad tai įvyks kaip tik įmanoma greičiau. Deja, sutvarkyti vizą užtrunka ilgai. Šiuo metu renku reikalingus dokumentus – viską reikia jam nusiųsti. Reikia banko istorijos, nuomos sutarčių, kad būtų aišku, jog kurį laiką galėsiu vyrą išlaikyti, kol jis susiras darbą. Reikia ir nuotraukų, kaip įrodymo, kad mes tikrai kartu. Žodžiu, tai ilgas ir sudėtingas procesas. Belieka šiuo metu bendrauti laiškais, telefonu ir internetu.

 

Kai vyras sugrįš, pakeisime ir Luko, ir mano pavardes į tėvo.

 

 

– Kaip verčiatės? Ar nesunku vienai auginti vaikelį ir dirbti?

– Sūnų dienomis prižiūri auklė. Kol jį auginau, įgijau masažistės kvalifikaciją, tačiau niekada šio darbo nedirbau. Šiuo metu dirbu architektų namuose, esu asmeninė asistentė. Fantastiško grožio namas, įrengtas buvusiame smuikų fabrike, traukia žinomus televizijos, šou verslo žmones rengti fotosesijas, susitikimus, jame filmuojamos televizijos laidos. Dienai išsinuomoti šį prabangųjį architektų namą kainuoja 4000 svarų.

 

Beje, kasdienis darbas nuostabiame name šalia įdomių žmonių mane vis labiau įkvepia studijuoti interjero dizainą. Kas žino, gal tai ir yra tikroji mano gyvenimo specialybė?

 

– O jei nutiktų taip, kad tektų išvykti gyventi į Boliviją?

– Nieko neplanuoju – gyvenimas parodys. Bet tikiu, kad man ir mano sūnui viskas bus gerai. Ankstyvas nėštumas, vaikelio gimimas, manau, subrandino ir sustiprino mane kaip asmenybę, tad esu pasiruošusi bet kam.

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai