Valdas Pryšmantas   |   2016-06-25

Rytis Zemkauskas: Lietuva – kaip socialinis tinklas

  
Rytis Zemkauskas: Lietuva – kaip socialinis tinklas
© LNK nuotr.
R. Zemkauskas lietuviams dažnai asocijuojasi su filmų įgarsintoju, bet jo veikla – kur kas platesnė.

Rašytoją, dėstytoją, TV laidų kūrėją ir vedėją, filmų įgarsintoją Rytį Zemkauską daugelis tikriausiai atpažintų iš balso, sklindančio iš už kadro. Tačiau šis balsas jau kurį laiką skamba visai kitose erdvėse ir skleidžia ne filmo herojų mintis, o ateities Lietuvos viziją.

Lietuva – moderni, nebūtinai apsiribojusi tik savo teritorija, po visą pasaulį dalimis išplitusi, bet kartu ir vieninga valstybė, skelbia R. Zemkausko balsas. Su piliečiais, kurie vienas kitą vienodai gerbia ir vienas kitam padeda, sugeba susitarti. Šalis, kurioje pozityviai nusiteikusiųjų kur kas daugiau nei pilnų neapykantos ir bijančių ką nors daryti.
Ir šią viziją galima įgyvendinti, „Tiesai“ sakė R. Zemkauskas.
 
– Palikę Lietuvą žmonės neretai neslepia neapykantos tėvynei, net nemokėdami paaiškinti, kodėl jie tokie pikti. Ką manote apie tai?
 
– Girdėjau, nuolat apie tai skaitau, ir man labai keista. Jeigu žmogus išvažiavo svetur ir sugeba užsidirbti daug daugiau pinigų, tai puiku. Tačiau ar būtina dėl to pykti ant Lietuvos? Tai yra pagrindinis klausimas, ir į jį reikia ieškoti atsakymo. Kas priverčia žmogų jausti neapykantą tėvynei, namams, kur pradėjai savo kelią – juk galima tuo didžiuotis? Man atrodo, kad mes kartais būname per daug pasipūtę: mus įžeidė, mūsų neįvertino, mums trukdė. Bet kartais reikia paieškoti priežasčių ir savyje.
 
– Ar Jums pažįstamas emigracijos jausmas? Jūs kaunietis, bet dirbate kitame mieste.
– Ir Kaune, ir Vilniuje. Ir net šiek tiek Klaipėdoje. Dar kartais kur nors Vokietijoje ar D. Britanijoje. O dažniausiai aš gyvenu kelyje. Man patinka būti kelyje, bet taip, kad mane pasiektų interneto ryšys. Tokiu būdu, kad ir kur būčiau, – esu Lietuvoje.
 
– Ar aplinkos pakeitimas padeda?
 
– Nuo tavęs priklauso, ne taip paprasta: negalima sakyti, kad išvažiavimas savaime kažką keičia – reikia ir pačiam stengtis. Bet ar neišvažiavimas duotų geresnį rezultatą – nežinia… Man kontrastas būtinas, tada lengviau daryti tam tikrus apibendrinimus. Ir šiaip, žmogus yra draminė būtybė, jam reikalingi įvykiai – tokia jo prigimtis. Todėl įvykiai kartais atsitinka ne dėl to, kad pribrendo, o kad atėjo jų laikas.
 
Emigracija man įdomi dėl to, kaip ji keičia žmogų. Tai didelis iššūkis, tačiau kartu ir didžiulis šansas. Užsidarę tik savoje kultūroje ir savo dėžutėse mes prarandame modernumo jausmą. Naujas kraujas, naujos patirtys yra naudingos. Taip, kartais jos gali mums ir pakenkti, tačiau dažniau gali suteikti ramybės ir pasufleruoti naujus būdus, kaip būti laimingiems. Todėl taip keista girdėti, kad išėję ieškoti laimės mes staiga imame blogai kalbėti apie savo namų šalį. Visi mes turėtume gerokai padirbėti ir išsiaiškinti atsakymą. Sykiu nereikia turėti iliuzijų, jog yra vienas atsakymas, tinkantis visiems.
– Kaip, Jūsų manymu, tas atsakymas būtų naudingas?
 
– Žinodamas jį, kiekvienas individas taptų tik laisvesnis ir laimingesnis. O juk kiekvieno žmogaus tikslas elementarus – laimė ir džiaugsmas, kiek tai įmanoma. Visa kita yra niekai. Jeigu kažkas nešiojasi savyje tokį didelį nepasitenkinimo jausmą, tai būtų prasminga jį mažinti.
 
Man patiko vienos amerikietės pasisakymas apie tai, kaip ji atvyko į Niujorką iš savo gimtojo miestelio. Niujorkas jai nelabai patiko, nes ten, iš kur atvyko, ji jautėsi saugi. Kodėl? Todėl, kad visus pažinojo. O štai mes, man atrodo, turime problemą – kai visus pažįstame, jaučiamės nesaugūs.
Kūrėjas siunčia žinią emigrantams: visi galime draugiškai kalbėtis, o tai – kur kas geriau, nei būti susiskaldžiusiems. LNK nuotr. Kūrėjas siunčia žinią emigrantams: visi galime draugiškai kalbėtis, o tai – kur kas geriau, nei būti susiskaldžiusiems. LNK nuotr.
 
– Ar tai priežastis nekęsti valstybės?
 
– Galbūt žmonės turi nuoskaudų, susijusių su Lietuva, bet ar išvažiavęs tikrai jų neturi ten? Ir kas kaltas dėl tų nuoskaudų – ar tikrai kiti, ar tikrai tik vieta? Kur sugebėjimas atleisti, galbūt įžvelgti savo kaltę? Būtina apie tai kalbėti – ir daryti tai draugiškai. Aš siūlau kitokios valstybės koncepciją, Lietuvos kaip socialinio tinklo: nesiremti vien kalba ir teritorija, nes mes jau seniai tokia nesam, ir, tiesą sakant, niekada per savo istoriją nebuvome. Visada buvome daugiatautė ir po pasaulį pasklidusi žmonių bendruomenė, laikanti mažą Lietuvą savo simboliniais namais. Kas mus palaikė ir padėjo okupacijos laikais? Išeivija. Jos buvimas leido atkurti ir Nepriklausomybę kovo 11-ąją. Ar mes galime tą neigti? Tai ta pati Lietuva Argentinoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijos gilumoje.
 
Tą pačią Lietuvą ir toliau reikia puoselėti. Priimti ją tokią. O atsiradus socialiniams tinklams tai tampa įmanoma, tik reikia pagalvoti apie formas ir dalyvavimo sprendžiant bendrus valstybės reikalus būdus – elektroninį balsavimą, atstovavimo galimybę per Skype.
Mano idėja – lietuviu laikyti visus, kurie sutinka su Lietuvos kaip socialinio tinklo sąlygomis. Net jeigu tai būtų lietuviškai nemokantis juodaodis iš Siera Leonės. Kartu nereikia manyti, kad tai Lietuvos, kokią ją turime, panaikinimas. Jokiu būdu. Tai – jos išplėtimas.
 
– Bet yra ir manančių, kad tas masinis išvažiavimas – tarsi valstybės apsivalymas, išsigryninimas.
 
– Aš taip nemanau. Valstybė, ponios ir ponai, nėra daiktavardis, tai – veiksmažodis: tai procesas, ji nuolat keičiasi, ir jau rytoj bus kitokia. Vieni ateina, kiti išeina, laisva valstybė – žmonių susitarimas, todėl ji niekada į kažką neišsigrynins. Grynuolis yra iliuzija, kartais labai pavojinga iliuzija, vedanti į fašizmą. Kita vertus, yra produktyvių iliuzijų. Svarbu, kad jos padėtų siekti vieno: kad kiekvienas individas, nesvarbu, kur jis yra, jaustųsi kuo laimingesnis, būdamas bendrijos dalimi.
 
– Tai tarsi didesnis šeimos modelis?
 
– Tebūnie šeima arba giminė. Lietuvos lenkas, išvažiavęs į Londoną, tegul prisijungia, jeigu tik nori. Ir jo pavardę aš rašysiu su dviguba w, nes tai jo teisė. Taip pat Lietuvos lietuvis, ukrainietis, rusas. Ir svarbu štai kas: net jeigu kas nors išvažiavęs neapkenčia Lietuvos, o likusius joje vadina kvailiais – jam reikia atleisti ir nesmerkti. Pabandyti suprasti. Gal žmogui vaikiškai pikta? Gal reikia pasistengti dėl jo, nesitikint, kad pasakys ačiū. Jis, mano nuomone, klysta, bet turi tokią teisę. Ir todėl tokiam aš niekada nepasakysiu to, ką jis sako apie kitus. Aš jam pasakysiu: palauk, bičiuli, gal sulauksi tokių laikų, kai tau atrodys kitaip.
 
Nuo to reikia pradėti. Uždegti žiburį tiems, kurie grįš, ir tiems, kurie negrįš.
 
– Bet pilna manančių, kad jų Lietuvoje niekas nelaukia ir nemyli, o Jūs čia sėdite ir sakote, kad mylite ir laukiate. Tai gal pagrindinė problema – nesusikalbėjimas?
 
– Taip. Ir dar mums reikia išmokti labiau gerbti vieni kitus. Ir pradėti nuo savęs, o ne laukti, kol kažkas pradės:
 
„Tegul gerbia mane, tada gal aš…“
 
Aš tiesiu ranką pirmas! Mes jūsų laukiam! Net jeigu negrįšit – laukiam! Nes turite teisę negrįžti. Vis tiek jūs mūsiškiai, kol laikote save tokiais. Taip pat turite teisę išeiti, pasakyti – aš ne jūsiškis, sudie, aš jau su kitais. Puiku. Sėkmės tau, brolau, kaip sako airių patarlė: vėjas tau į nugarą – kad lengviau būtų eiti. Lietuvą reikia paversti sau patiems patrauklia šalimi.
 
– Jūs turite aiškią viziją, o ką darote, kad mintis virstų realybe?
 
 
– Aš kalbu apie idėjas, nes toks yra mano darbas – bandyti siūlyti būdus gyventi geriau. Taigi, sakau – matau Lietuvą kaip labai modernų socialinį tinklą. Kad mes būtume inkliuzyvesni, neapriboti vien teritorijos ir kalbos. Tai būtų labai moderni valstybė – elektroninė Lietuva, virtuali Lietuva. O įgyvendinimas – tai detalės, dėl kurių galima tartis. Mums gali ir nepavykti, bet visada verta pabandyti, užuot sakius: ai, čia nieko neišeis.
 
Taip galvoju aš. Ir aš tą švieselę kurio nors pastato viršūnėje ne tik uždegsiu, bet ir už elektrą pats sumokėsiu, nes negaliu reikalauti, kad tą už mane darytų kažkas kitas.
 
– Įprasta manyti, kad norint daryti permainas būtina įsilieti į politikų gretas. O Jūs ne politikas.
 
– Nieko tokio, atėjo nauji laikai, nauja karta, atsirado naujų būdų. Žmonės, turėdami dešimtis tūkstančių sekėjų socialiniame tinkle, šiandien gali labai daug.
 
– 2011-ųjų Egipto revoliucija irgi prasidėjo nuo žinutės „Facebook“.
 
– Galėtų būti toks pavyzdys, bet aš nesu už kruvinas revoliucijas. Mes esame europiečiai, mes galime susitarti laikydamiesi europietiškų vertybių, tokių kaip pagarba individui, pagarba privačiai nuosavybei, visų lygybė prieš įstatymą.
 
– Jūs turite idėją, o ar įsivaizduojate, kiek laiko prireiktų jai įgyvendinti? Kas bus po dešimtmečio?
 
– Jeigu susiformuos kritinė masė panašiai mąstančių, įvyks tam tikri pokyčiai. Jeigu šios idėjos pasirodys nepriimtinos, įvyks kitokie pokyčiai.
 
Kiekvienas daro, ką nori ir gali. Gal kam patiks ta mintis, kad galime pozityviau žvelgti vienas į kitą, priimti vienas kitą su trūkumais – o kiekvienas iš mūsų esame su dideliais trūkumais – užuot žaidus su neaišku iš kur ištrauktomis sąvokomis.
 
– Ar plačiai skamba Jūsų idėja?
 
– Paskaitose lietuviškoms auditorijoms, užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenėms. Tai vyksta, ir vis daugiau žmonių supranta, kad mūsų susiskaldymas niekur mūsų neatvedė. Tai nėra kažkoks supersudėtingas tikslas. Socialiniai tinklai yra jėga, mes galime vienas kitą remti, turėti visuomenines ambasadas visame pasaulyje – kam tas susiskaldymas?
 
Emigracija davė daug naudos, į atskirus individus aš žiūriu su pagarba – tai žmonės, kurie ėmė likimą į savo rankas užuot verkę ar plėšikavę. Jie dirbo, praplėtė požiūrį, pasisėmė naujų idėjų. Iš kur atsirado nepasitenkinimas Lietuva – atskiras klausimas. Mums labai svarbu išsiaiškinti, kur jo šaknys. Nereikia mokytis konfrontacijų – reikia mokytis remti vienas kitą, kaip daro žydai ir kitų tautų atstovai. Man atrodo, kad palaikydami vienas kitą žmonės yra laimingesni, nei pykdamiesi tarpusavyje.
 
Lietuva – kaip mama, jos meilė besąlygiška, Vytis yra bendras visiems, kiekvienas jį gali ant savo marškinėlių užsidėti. Lietuvą sudarome mes visi, nesvarbu, kur esame – Brightone, Birminghame ar Klaipėdoje.
Pagal R. Zemkausko idėją, Lietuvą galime kurti visi kartu, nepriklausomai nuo to, kur esame.
LNK nuotr. Pagal R. Zemkausko idėją, Lietuvą galime kurti visi kartu, nepriklausomai nuo to, kur esame. LNK nuotr.
  

Žymos: rytis zemkauskas, lietuva-kaip socialinis tinklas

Komentarai

Naujausi straipsniai