Sigita Limontaitė   |   2015-04-03

Rašytoja skatina Londono lietuvius „išlįsti iš savo urvų“ 

  
Rašytoja skatina Londono lietuvius „išlįsti iš savo urvų“ Pasak V. Rykštaitės, rašant parinkti tinkamus žodžius – pats sunkiausias darbas.

Po Vaivos Rykštaitės slapyvardžiu besislepianti jauna lietuvė išleido jau trečią savo knygą. Pradėjusi nuo jaunimui skirto romano „Plaštakių sindromas“ mergina išsikraustė į Londoną, kur gimė knyga „Kostiumų drama“. Vėliau, keliaudama po Indiją, savo nuotykius ji aprašė dienoraščio formos knygoje „Viena Indijoje“. Šiuo metu rašytoja gyvena Havajuose, propaguoja sveiką gyvenseną ir auginą pirmagimę.

– Jūsų knygose kalbama apie vietoves, kur gyvenote jas rašydama. Ar daug asmeninių patirčių ir realių asmenų esama jūsų romanuose?
– Koks ryšys esti tarp kūrinio ir kūrėjo, gali suprasti tik kuriantieji... Rašymas, kaip ir bet kuri kita kūrybos forma, manau, kiekvienam kūrėjui yra tam tikra psichoterapijos forma. Kartais ji būna visiškai sąmoninga, kartais – ne. Mano atveju tai beveik visada yra tikslingas atsiminimų ir minčių apdorojimas.
 
Pirmiausia, kad būtų aiškiau pačiai sau. Nupaišius draugui ūsus ir davus jam juokingą vardą pasidaro dar ir linksmiau. Bet čia glūdi vienas pavojus – po kiek laiko pati nebežinau, kas buvo tikra, o ką išsigalvojau. Juk romano realybė tampa vis tikresnė, o atsiminimus vis sunkiau užčiuopti. Klausiate – kiek?.. Knygoje apie Indiją – tikri visi. O štai „Kostiumų dramoje“ įpyniau net porą Anglijoje šiek tiek žinomų realių žmonių. Kai kurių net vardai nepakeisti! Kiti veikėjai išgalvoti. Tebūnie tai detektyvas skaitytojui.
Havajuose pirmagimę auginanti rašytoja tikino kartais pasiilgstanti Londono.
 
– Savo kūriniuose labai įtikinamai aprašote nekasdienius įvykius (pavyzdžiui, nuo plytos smūgio lūžtančios kaukolės trekštelėjimą „Plaštakių sindrome“). Kaip pavyksta taip taikliai parinkti žodžius?
 
– Oi, aš tikrai taip rašiau? Daug ko (kalbu ne apie įvykius, bet knygas) jau pati nebeatsimenu. Į „Plaštakių sindromą“ įdėjau daugiausiai aistros. Manau, kaukolė trakši kaip ir bet kuris kitas lūžtantis kaulas. Jūsų pasakymas, kad taikliai parinkau žodžius, labai glosto savimeilę – juk tai yra pats sunkiausias darbas. Būna, sėdžiu, ir apima va toks jausmas, va TAS, o žodžių jam išreikšti kartais striuka.
– Dešimtys tūkstančių lietuvių – londoniečių – nepažįsta šio miesto taip, kaip „Kostiumų dramos“ veikėjai. Kodėl, jūsų nuomone, lietuviai neturi noro pažinti šalies, kurioje gyvena?
 
Londono lietuviai londoniečiai tegul išlenda iš savo „urvų“ – čia kalbu ir apie fabrikų darbininkų būstus priemiesčiuose, ir apie save sičio elitu laikančių kostiumuotųjų lankomas vietas. Nes ir vieni, ir kiti lankosi tik tam tikruose (jų manymu) jų statusą atitinkančiuose rajonuose, restoranuose, klubuose. Juodadarbiai žino Oksfordo gatvę ir Lesterio aikštę, ir, aišku, skundžiasi, kad centre – Babilonas (jų žodžiais tai bardakas), o turtingi snobai šmirinėja po džiazo barus ir prancūziškas kepyklėles kur nors Hampstede ar Chelsyje.
 
Bėda ta, kad identifikuodamiesi su kokia nors socialine grupe mes nejučia apribojame save ir geografiškai. Net save laisvais menininkais laikantys asmenys spiečiasi tik menininkų rajonuose.
Tačiau įdomiausia juk turėtų būti šmirinėti ten, kur tau kaip ir „nepriklauso“. Londone paprastam žmogui prieinama ir pasiekiama beveik viskas, išskyrus, žinoma, privačius narių klubus. Dažnas bijo, tingi ar tiesiog nemato reikalo išeiti iš savo komforto zonos: „O ko man ten?“
 
Manau, koją kiša ir įsitikinimų klišės: ir juodadarbių „baisiai brangu“, ir turtingųjų „nesaugu“. Va šitaip jie ir pražiopso pačią Londono esmę. Šito miesto žavesys – jo daugiaveidiškumas. Nuo popiečio arbatos „Ritz“ ar nakvynės „Hiltone“ iki angliškų pusryčių statybininkų mėgstamoje užeigoje ir kuitimosi Depfordo skarmalyne. O kodėl ne? Nėra nei taip brangu (jeigu tik kartą, pažinimo tikslais), nei taip baisu (jeigu ne naktį). Dabar, jau išvykusi iš Londono, dar labiau myliu tą miestą ir baltai pavydžiu ten gyvenantiems, ir pykstu ant tinginčių jį tyrinėti. Juk yra metro!
Esu vykusi ir pasimatyman į Paryžių, ir į Monaką visa išsipuošusi.
 
– Esate už veganizmą. Ir taip gyvenančių ratas sparčiai plečiasi. Kaip manote, kodėl?
 
– Pirmiausia todėl, kad žmonės vis labiau rūpinasi savo sveikata ir aplinkosauga, skaito, domisi ir tampa sąmoningesni. Vegetarai atrodo jauniau, gyvena ilgiau ir yra sveikesni – tai faktas. Bet, kaip sako mano gera bičiulė dietologė, „žmonėms patinka girdėti gerus dalykus apie savo blogus įpročius“. Vos palietus mitybos temą žmonės tampa labai jautrūs, įžeidūs ir emocingi. Man tai primena laikus, kaip aplinkiniai sakydavo, kad laikas mesti rūkyti. Tuomet kažkur giliai širdy jaučiau, kad blogai darau, bet kartu žinojau esanti per silpna atsispirti, tad ir šiaušiausi kaip ežys. Jau dabar įsivaizduoju, kiek bus komentarų apie baltymų poreikį organizmui ir jautienos naudą kraujui. Tik rašantieji komentarus neturi laiko skaityti, ir atvirkščiai.
 
Vegetarais ar veganais tampama dėl įvairių priežasčių. Vieni atsisako gyvulinės kilmės produktų pradėję domėtis ekologija, kiti – mesdami svorį, gydydamiesi nuo vėžio ar norėdami gyventi darniai su gamta.
 
Veganizmo idėjos pakylėja dvasiniu, fiziniu ir aplinkosaugos aspektais, tačiau kartu tai yra ir įsipareigojimas, kurio ne visada lengva laikytis. Labai gerbiu žmones, kurie niekada nesuklumpa ir maisto atžvilgiu išlieka principingi. Pati šiuo metu esu įstrigusi kažkur tarp vegetarizmo ir veganizmo, bet šita vidinė kova vyksta ne dėl netvirtų mano įsitikinimų, o vien iš silpnumo. Kartais susiklosčius aplinkybėms neatsispiriu prancūziškam sūriui.
– Anksčiau vegetarai, užsiimantys joga ir meditacija ir daug keliaujantys lietuviai buvo laikomi mažų mažiausiai keistais. Šis požiūris pasikeitė?
 
– Nežinau, į Lietuvą grįžtu tik kaip viešnia. Galiu kalbėti tik apie savo gimines ir Kauno senamiesčio kavines. Prieš porą metų vienoje tinklinėje kavinėje paklausus, kokių turi pieno alternatyvų, man pasiūlė lieso pieno. Tada dar pasitikslinau: karvės?! Karvės. Su padavėja žiūrėjome viena į kitą kaip dvi keistuolės. Matyt aš jau išlepinta, namuose (kad ir kur jie būtų) visada turiu migdolų, kokosų ar bent avižų pieno.
 
Jauni žmonės mokosi keliaudami ir yra atviresni naujovėms. Ir nieko keisto, kad vyresnė karta konservatyvi – taip buvo ir bus. Iš esmės keistuole nesijaučiu, tai visi kiti man atrodo keisti. Be to, lietuviai kuklūs, tylūs žmonės, nepradės pamokslauti stovint „Maximos“ eilėje, todėl ką galvoja iš tikrųjų – neaišku.
 
Gyvendama Lietuvoje nebuvau nei jogė, nei vegetarė, tai įvyko jau vėliau. Keliaudama pažinau ne tik pasaulį, bet ir savo kūną – dabar žinau, kas jam geriau. Todėl dabar kas kartą grįžusi Lietuvon nebeinu į anksčiau mėgtas vietas, o ieškau mano požiūrį atitinkančių alternatyvų. Jų tikrai yra, tai geras ženklas.
 
Besistengianti maitintis vegetariškai ir veganiškai jauna mama mano, kad taip sveikiau.
 
 
– Esate parengusi ne vieną straipsnį apie lietuves, ištekėjusias už musulmonų. Kodėl renkatės būtent tokias pašnekoves?
 
– Todėl, kad tokie straipsniai yra skaitomiausi, o aš dar ir noriu gelbėti Lietuvą nuo islamofobijos. Turiu gerų bičiulių musulmonų. Jų šeimos – tokios pačios, kaip ir visų kitų, ir ten būna visko. Man labai įdomu kalbėtis su moterimis, kurios dažnai yra ir namų šeimininkės – esu dėkinga, kad įsileidžia į savo privatų gyvenimą. Tiek islamas, tiek moters buvimas namų šeimininke, deja, visuomenėje matomi kaip stigmos. Tikiu, kad stereotipus galima išsklaidyti pažinimu.
 
– Šiuo metu gyvenate Havajuose. Gyvenimas ten iš tiesų toks gražus, šiltas ir linksmas, kaip dažnas galvoja?
 
– Taip! „Čiunga čianga, mėlynas dangus!“ – va, mūsų kieme auga apelsinmedis ir mango medis, vaisiai saldūs, o dar turim ir garbanotųjų kopūstų daržą. Ir moliūgų! O iš terasos matyti vandenynas bei nuostabūs rožiniai, mėlyni, violetiniai saulėlydžiai. Vakarais kurkia varlės ir svirpia cikados. Čia visada šilta, ir žmonės labai draugiški. Gimus dukrai, gavome dovanų net iš nepažįstamųjų. Ir jei tik noriu, kiekvieną rytą galėčiau plaukioti su laukiniais delfinais. Rimtai. Bet ar tiek užtenka? Neseniai viena redaktorė manęs klausė, kaip suprantu laimę. Havajuose labai brangus maistas, čia praktiškai neegzistuoja mada. Drabužius beveik visada perku padėvėtus. Šiukšles išvežti turime patys. Mūsų saloje plyti lavos laukai ir paplūdimiai, bangos būna didelės ir pavojingos. Namuose gyvena žali driežiukai. Aš čia labai laiminga, bet tai nereiškia, kad Havajai yra laimės receptas visiems.
 
Būdama Londone svajojau gyventi tropikuose, dabar dažnai pagaunu save besiilgint didmiesčio triukšmo. Gali būti, kad po keleto metų kraustysimės į Honolulu – ten dangoraižiai ir spūstys. Havajai taip pat turi daug veidų.
 
– Dažnai sakoma, kad keliaujantys žmonės ne tik bando pažinti pasaulį, bet ir bėga nuo savęs. Ypač į Indiją. O kaip nutiko jums?
 
– Būna ir taip. Į kiekvieną šalį vykstame vis kitu tikslu. Esu vykusi ir pasimatyman į Paryžių, ir į Monaką visa išsipuošusi, įsivaizduoti, kad esu labai turtinga. Nemanau, kad nuo savęs bėgu, veikiau – vejuosi. Istoriškai taip susiklostė, kad Indija – savęs pažinimo ir dvasinių ieškojimų kraštas. Esu iš tų manančiųjų, kad viską galiu, tik ne visada žinau, ko noriu. Baigusi filosofijos magistro studijas Londone svarsčiau: jau surimtėti ar?.. Ir tas „ar“ atrodė neišsemiamų galimybių šaltinis. Kartais turėti per daug galimybių rinktis nėra gerai. Tuomet maniau, kad jeigu štai viena pabūsiu gerą pusmetį Indijoje, tai jau tikrai kažką gilaus atkapstysiu... Sudėjus visas keliones krūvon, Indijoje išbuvau daugiau nei metus. Kapstymai aprašyti „Viena Indijoje“, o gyvenimas tęsiasi.
 
– Kodėl rašote knygas „pasislėpusi“ po į du žodžius išskaidytos vaivorykštės slapyvardžiu?
 
– Todėl, kad rašydama pirmą knygą naiviai norėjau, kad knygos niekas nepirktų vien todėl kad mane pažįsta. Troškau, kad knyga parduotų save. Dabar supratau – asmenybė taip pat paklausi prekė.
Todėl, kad noriu palaikyti gražią lietuvių rašytojų slapyvardžių tradiciją – ypač spaudos draudimo ir knygnešių laikmečiui atminti.
 
Todėl, kad man taip patogiau – jau daviau daugybę interviu, bet pasislėpus už slapyvardžio gyventi ramiau – niekas telefonų knygoje manęs nesuras.
 
 
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Vaiva Rykštaitė

Komentarai

Naujausi straipsniai