Vilis Normanas   |   2011-05-12

Optimizmas – vienintelis būdas išgyventi

  
Optimizmas – vienintelis būdas išgyventi
© Asmeninis A. Malinauskaitės archyvas
Lietuvė ilgisi laiko, praleisto Vakaruose.

Edukologiją Bonos universitete ir pedagogiką Kelno universitete studijavusi dvidešimt devynerių Aušra Malinauskaitė žino – tikrasis gyvenimo mokytojas ir didžiausias pagalbininkas yra optimizmas. Ji iki šiol tiki šio „eliksyro“ galia – jos atsakymai tai tik patvirtina.



– Aušra, esate viena iš nedaugelio žmonių, kurie po emigracijos grįžta į Lietuvą ir sako, kad čia nėra taip blogai, kaip kalbama. Tad kokia buvo ta emigracija, iš kurios norėjosi grįžti į tėvynę?
– Kokia buvo emigracija... Graži, svaigi, spalvota – visokia. Sudėtingiausia buvo, kol išsikristalizavo socialinis žmonių ratas. Mes mėgdavom sakyti – „tremty“ draugų nepasirinksi. Bet iš tikrųjų tai ne visai tiesa.
 
– Žinau, kad užsienyje studijavote. Papasakokite apie tas studijas.
 
– Studijos buvo mano priežastis išvykti. Kai jos pasibaigė, aš ir grįžau. Studijos ten buvo tarsi gyvenimo būdas. Studijuodama aš mokiausi ne tik dalyko, bet ir „vadybinti“ savo gyvenimą. Vokietijos universitetai ugdo ne tik kritinį mąstymą, bet ir asmens discipliną. Tam sudarytos puikios sąlygos: kadangi iš universiteto negauni detalaus paskaitų tvarkaraščio, o turi jį susidaryti pats, tai tikrai yra įmanoma studijas suderinti su darbu, visuomenine veikla. Iš esmės, gali pasirinkti įdomiausias paskaitas bei dėstytojus. Skolų, kaip čia, ten nėra, žodžio ir minties laisvė studento darbuose nėra dėstytojo ribojama. Mano specializacijos profesorius yra pasakęs – „išėję iš šio universiteto jūs turite kiekvienoje situacijoje sugebėti išmąstyti sprendimą“.
 
– Neseniai buvo galutinai atvertos „darbo sienos“ su Vokietija. Kokie yra vokiečiai? Ar jie lengvai įsileidžia kitų šalių žmones?
 
– Drįsčiau teigti, kad vokiečiai lengviau įsileidžia kitataučius nei lietuviai. Galbūt tai susiję su jų istorija ir jie tiesiog kitaip negali, tačiau per visus aštuonerius metus bent jau darbuose (kurių turėjau daugiau nei kelis) aš nesusidūriau su problema, kad esu ne vokietė, dėl to mažiau žinau, ar pan. Tiesa, tam įtakos, manau, turėjo mano absoliutus integravimasis į vokiečių kultūrą. Jiems tai tikrai labai svarbu.
 
– Kokia buvo pagrindinė pamoka, kurią išmokote užsienyje?
– Pati pirma pamoka buvo, kad sirgti gripu, kai mama už 2000 km, – be galo sunku. Tačiau dabar jau suprantu, kad tai nieko bendro su užsieniu neturi. O jei rimtai – kad iš tikrųjų mes visi esame Visatos vaikai, gyvename po viena Saule, matome tas pačias žvaigždes.

– Viename straipsnyje lietuviškoje spaudoje labai optimistiškai ir entuziastingai apie viską kalbėjote. Ar tai įgyta svetur, ar iš prigimties gauta dovana?
 
– Optimizmas – vienintelis būdas išgyventi. Nes iš esmės pats gyvenimas yra beprasmis. Viskas, ką mes darome, iš tikrųjų neturi prasmės, nes visi vis tiek atsidursime „šešios pėdos po žeme“. Bet žmogus turi pasirinkimą, kaip tai padaryti. Pabandykite patys – vieną dieną būkite paniurę dėl visko ir dėl visų, o kitą – džiaukitės vien tuo, kad gyvenate, – ir pamatysit skirtumą. Tai veikia kaip narkotikas. Manau, kad šią savybę aš atsinešiau iš šeimos, tačiau įtvirtinau užsienyje. Lietuvoje optimizmas kainuoja papildomų pastangų. Esu pajuokavus, kad skyrelis mano knygoje apie gyvenimą Lietuvoje vadintųsi „Kaip žmonės mano laimę bandė vogti“, bet iš tikrųjų į piktus žmones nereikia kreipti dėmesio.
 
– Ką veikiate dabar, čia, Lietuvoje?
 
– Gyvenu. Bandau pažinti ir suprasti, kas yra mano tėvynė, kas jai esu aš.
 
– Žinau, kad per savivaldos rinkimus netgi žengėte į politiką su liberalų vėliava. Kas inspiravo tokį sprendimą?
– Supratimas, kad viskas gali būti ir kitaip – paprasčiau ir humaniškiau. Be to, turiu tokių charakterio savybių, kurių niekur kitur nepritaikyčiau geriau nei politikoj.
 
– Ar ir tolesnį gyvenimą ketinate praleisti Lietuvoje?
 
– Tuo šiek tiek abejoju. Mane iš tikrųjų traukia pasaulis. Didžiausias jaunų žmonių emigracijos minusas – asmenybės subrendimas kitoje santvarkoje, kai namais tampa kelios šalys – tampi šiokiu tokiu pasaulio piliečiu. Be to, man patinka semtis patirties, mokytis iš kitų, matyti, kaip kiti gyvena. Tačiau tai būtų tik laikina emigracija. Šaknys vis dėlto yra čia.
 
– Ką sunkiausia buvo palikti užsienyje?
 
– Draugus ir supratimą, kad niekada nebebus taip, kaip buvo. Nelengva buvo palikti ir Vakarų valstybėms būdingą pasirinkimo laisvę, ir patogesnį gyvenimą, ir vokišką tvarką. Jos man čia labai trūksta, ypač biurokratijoj.
– Ar nekankina nostalgija, noras grįžti?
 
– Kadangi turiu nostalgijos patirties, tai išmokau su ja apsieiti. Kai išvykau į Vokietiją, kankino namų ilgesys. Tačiau po kiek laiko suvokiau – kad tokia yra tėkmė, kad kiekvienas pasirinkimas reikalauja tam tikrų asmeninių aukų, ir kad niekur ta Lietuva juk nepabėgo. Nepabėgs ir Vokietija. Žinau, kad visada galiu ten grįžti, ir tai mane ramina. Tačiau dabar labai džiaugiuosi turimu darbu ir draugais čia.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai