Paulius Valatkevičius   |   2011-10-21

Nuo komunistų į Australiją pabėgęs mokslininkas pasenti norėtų gimtinėje

  
Nuo komunistų į Australiją pabėgęs mokslininkas pasenti norėtų gimtinėje S.Varno teigimu, Australija draugiška imigrantams šalis.

Saulius Varnas prieš 30 metų nusprendė palikti Lietuvą. Tik tada emigruoti iš savo šalies nebuvo įmanoma. Vienintelis kelias buvo pabėgti iš totalitarinio režimo gniaužtuose buvusios gimtinės. Fizikas–matematikas negalėjo susitaikyti su komunistų valdžia ir nenorėjo, kad okupantai išnaudotų jo gabumus. Pabėgėlio kelią pasirinkęs vyras prieglobstį rado Australijoje.

in-bottom: 0cm">Dažnas lietuvis apie šią šalį–žemyną tikrai yra girdėjęs. Dauguma be jokių problemų atpažintų vieną įspūdingiausių statinių pasaulyje – Sidnėjaus operos rūmus. Taip pat puikiai atsimename, kad olimpiadose australų krepšinio ekipa vis bandydavo pagadinti mums nuotaiką kovoje dėl medalių, o daugiausia Australijos vaizdų matėme žiūrėdami serialą „Be namų negerai“.
 
Tačiau retas žinome, kad 13 tūkst. Australijos gyventojų save laiko lietuviais arba kildina iš lietuvių. Tai daugiau žmonių, nei gyvena Prienų miestelyje. Tolimąjį žemyną lietuviai atrado dar XIX a., o po Antrojo pasaulinio karo į Australiją atplaukė dar 10 tūkst. tautiečių. Per pastaruosius dešimtmečius prie jų prisijungė saujalė naujųjų imigrantų. „Tiesa“ kalbina Australijos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininką Saulių Varną.
 
Sauliau, kodėl turėjote bėgti iš komunistų valdomos Lietuvos?
 
– Bėgau iš sovietinės Lietuvos, nes man buvo nepriimtina komunistinė ideologija ir nenorėjau veidmainiauti ar šunuodegauti komunistams. Turėjau šiek tiek gabumų, kuriuos norėjau puoselėti, kaip nors save realizuoti, bet žinojau, kad sovietinėje Lietuvoje to padaryti man nepavyks. Man atrodė, kad pasilikus Sovietų Sąjungoje geriausiu atveju man teks vegetuoti visuomenės paraštėse, o tai nebuvo džiuginanti perspektyva.
 
Ar nebuvo minčių sugrįžti į Lietuvą po Nepriklausomybės atgavimo?
 
– Minčių sugrįžti po Nepriklausomybės atgavimo visada buvo ir yra iki šiol, tik jas nėra taip paprasta įgyvendinti. Po daugiau kaip 30 metų gyvenimo Australijoje esu iškritęs iš Lietuvos visuomenės konteksto, negalėčiau susirasti darbo pagal specialybę. Turiu galvoje siaurą mokslo sritį, kurioje dirbu jau daugelį metų. Ko gero, sunkiai rasčiau kokį padoresnį pragyvenimo šaltinį. Tačiau sugrįžimo idėją puoselėju ir gal, kai jau išeisiu į pensiją ir jei būsiu finansiškai pakankamai apsirūpinęs, tą idėją man pavyks įgyvendinti. Senatvę norėtųsi praleisti tarp savo tautos žmonių.
 
Šių metų pradžioje buvote išrinktas Australijos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininku. Papasakokite apie Australijos lietuvių istoriją?
 
– Pirmieji lietuviai atvyko į Australiją dar XIX amžiuje, bet į bendruomenę susibūrė tik 1929 metais, kai Sidnėjuje buvo įkurta Australijos lietuvių draugija (ALD). Po karo pirmieji lietuviai pabėgėliai atvyko iš Vokietijos į Australiją 1947 metais. Jų čia per keletą metų laivais atplaukė apie 10 tūkst. Dauguma greitai įsijungė į ALD, o 1950 m. ALD persiorganizavo į Australijos lietuvių bendruomenę (ALB), kuri įsijungė į Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB).
 
Po Nepriklausomybės atgavimo į Australiją yra atvykę šiek tiek naujų „trečiabangių“ emigrantų. Kalbama, kad jų yra net keletas šimtų, bet labai retas kuris iš jų įsitraukia į lietuvių bendruomenės veiklą – dažniausiai tie, kurie susituokia su bendruomenėje dar aktyviais senųjų imigrantų palikuonimis. Pagal paskutinį 2006 m. Australijos gyventojų surašymą čia gyvena per 13 tūkst. žmonių, kurie pagal tėvus kildina save iš lietuvių. Tačiau realiai lietuvių bendruomenės veikloje dalyvauja žymiai mažesnis skaičius tautiečių. Didžiųjų miestų bendruomenės skyriuose į Vasario 16 d. minėjimą paprastai susirenka kiek daugiau negu 100 ar 200 žmonių.
 
Australijos lietuvių bendruomenė kas antrus metus ruošia Australijos lietuvių dienas vienoje iš didesnių lietuvių kolonijų: Sidnėjuje, Melburne, Adelaidėje, kartais Geelonge ar Kanberoje. Tai yra lietuviškos kultūros dienos: Dainų šventė, Tautinių šokių šventė, Meno ir tautodailės paroda, Literatūrinė popietė, kartais būna ir koks mėgėjų teatro spektaklis.
 
Kokia yra lietuvių bendruomenės veikla Australijoje?
 
– Lietuvių bendruomenėje veikia nemažai organizacijų. Tai kultūrinės organizacijos – chorai, tautinių šokių grupės, yra net Lietuvos baleto bičiulių draugija, akademinė korporacija „Romuva“. Didesniuose miestuose veikia lietuvių klubai, kur sekmadieniais ruošiami pietūs. Labai aktyvūs skautai. Veikia Lietuvių katalikų federacija, kuri rūpinasi sielovados reikalais. Daug metų savo veikla reiškiasi Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjunga (ALFAS), kuri kasmet ruošia Australijos lietuvių sporto žaidynes.
 
Jaunimas yra susiorganizavęs į Australijos lietuvių jaunimo sąjungą (ALJS), kurią galima laikyti būsimų ALB veikėjų kalve. Bendruomenėje daug metų veikia Australijos lietuvių fondas, kuris dosniai teikia nemažą finansinę paramą lietuvių bendruomenės veiklai. Čia taip pat rasite lietuvių Kooperatinę kredito draugiją „Talka“, kuri lietuviams ir jų šeimų nariams teikia kreditus kiek palankesnėmis negu bankai sąlygomis būstui ar stambesniems pirkiniams įsigyti. Australijoje veikia kelios lituanistinės mokyklos, kuriose stengiamasi išlaikyti gimtąją kalbą gana sudėtingomis aplinkybėmis. Taip pat veikia Moterų socialinės šalpos ir katalikių draugijos, kurių narės lanko ligonius, paliegusius ar senus vienišus tautiečius. Yra keletas senelių prieglaudų, skirtų lietuviams ar pabaltiečiams.
 
Dirbate lietuvių radijuje. Šiek tiek stebina, kad, geriausiu atveju, 13 tūkst. gyventojų auditorijai yra transliuojamos radijo laidos.
 
– Australija yra imigrantų šalis. Joje kuriama daugiakultūrė visuomenė. Australijos vyriausybė skatina etninių bendruomenių siekį išlaikyti savo kultūros reiškinius. Todėl Australijoje veikia valstybės lėšomis dotuojama radijo stotis SBS Radio, kuri transliuoja programas įvairių tautinių bendruomenių kalbomis, tarp jų ir lietuvių. Tos programos FM bangų diapazone girdimos didžiuosiuose Australijos miestuose. Be to, veikia ir kelios visuomeninės radijo stotys, girdimos tik atskiruose miestuose, kurių ramstis – savanoriai be atlyginimo, o stotys išlaikomos iš klausytojų aukų. Aš esu vienas iš kelių lietuviškos programos Adelaidės visuomeninėje radijo stotyje 5 EBI–FM vedėjų. Panašios stotys dar veikia Brisbane, Geelonge ir Perte. Australijoje taip pat leidžiama lietuviška spauda.
 
Lietuvių bendruomenės Spaudos sąjunga Sidnėjuje leidžia savaitraštį „Mūsų pastogė“, o Katalikų federacija – dvisavaitinį laikraštį „Tėviškės aidai“. Hobarte Tasmanijos Universiteto Lietuviškų studijų draugija leidžia platesnės apimties metinį žurnalą anglų kalba „Lithuanian papers“. Australijoje yra ir kitų, kuklesnių lietuviškų leidinių.
 
Nuolat stebite tai, kas vyksta Lietuvoje?
 
Taip, nuolat domiuosi įvykiais Lietuvoje ir stengiuosi apie juos papasakoti mūsų radijo klausytojams, nes manau, kad jiems tai irgi labai įdomu. Manau, kad Lietuvai visai neblogai sekasi eiti nepriklausomybės keliu. Tas kelias nėra lengvas, bet didelio lengvumo gal nedaug kas iš realiai mąstančių žmonių ir tikėjosi. Pastaruoju metu labai pablogėjo globali ekonominė situacija, tai smarkiai atsiliepė ir Lietuvai. Džiaugiuosi, kad Lietuva kol kas nelinksniuojama tarp tų Europos Sąjungos valstybių, kurioms gresia bankrotas.
 
Kaip, jūsų akimis, Australijai sekasi atlaikyti krizės sunkumus?
 
– Australijai šiuo atžvilgiu labai pasisekė, nes 2008 m. ekonominės krizės ji, galima sakyti, beveik nepajuto. Čia nebuvo jokios recesijos, nedarbo lygis išliko labai žemas (apie 5 proc.), infliacija irgi neaukšta. Taip yra daugiausiai dėl to, kad vienos iš pagrindinių Australijos prekybinių partnerių –Kinijos – ekonomika krizės metais ir toliau smarkiai augo. Kadangi Kinija iš Australijos importuoja daug žaliavų, tai tas palaikė ir Australijos ekonomikos augimą krizės sąlygomis. Tačiau ir čia yra ekonominių problemų.
 
Daug rašoma apie dviejų skirtingų greičių ekonomiką – kalnakasyba klesti ir greitai auga, o prekių gamyba, žaliavų perdirbimas merdi, gamyklos užsidaro ir persikelia į pigesnės darbo jėgos šalis. Australija laikoma laimingąja šalimi („lucky country“), nes milžiniškame kontinente, turinčiame daug įvairių gamtinių turtų, gyvena, palyginti, mažas skaičius žmonių. Tik nežinia kaip ilgai dar ta laimė čia tęsis...
 
- Kaip galėtumėte apibūdinti „australišką charakterį“?
 
- Sunku daryti tokius apibendrinimus, nes žmonės labai skirtingi. Mes daug metų turėjom britus kaimynus, kurie mums buvo labai draugiški. Gal dėl to, kad jie jau kelias dešimtis metų gyvena Australijoje? Apskritai australus apibūdinčiau kaip labai atsipalaidavusius, betarpiškus, nepretenzingus, draugiškus, visuomeniškus.
 
Neprisimenu, kad kada nors būčiau patyręs iš australų kokią nors diskriminaciją dėl to, kad esu imigrantas. Kita vertus, jie yra gal kiek paviršutiniški, daug daugiau dėmesio skiria sportui negu kultūrai, per daug linkę visus vertinimus suvesti į materialius dalykus, nemėgsta autoritetų ir dažnai stengiasi nuneigti kitų žmonių talentą ar kitus pranašumus (tai vadinama „tall poppy syndrome“). Šiais laikais, kai imigrantai šioje šalyje nebėra naujovė, dauguma australų, manau, yra gana tolerantiški kitų kultūrų žmonėms.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai