Evelina Uždavinytė   |   2010-07-30

Mokslinė karjera – šokio žingsniu

  
Mokslinė karjera – šokio žingsniu
© H.Bergström nuotr.

Nuo bendrabučio kambarėlio iki nuosavo namo. Nuo trumpos stažuotės iki atsakingo mokslinio darbo Švedijoje.

Nuo draugų vakarėlių iki populiaraus šokių kolektyvo. Stokholme gyvenanti Jurga Laurenčikienė surado receptą, kaip svajones paversti realybe.

Jurga ir jos vyras Evaldas Švedijoje gyvena dvylika metų. Svetimoje šalyje jie susikūrė tokį gyvenimą, kokio galėtų pavydėti netgi patys švedai. Jurga siekia mokslinės karjeros, Evaldas dirba vyresniuoju gydytoju radiologu vienoje Stokholmo ligoninėje. Šeima gyvena erdviame nuosavame name su baseinu, o laisvalaikį leidžia ne tik keliaudami ar pramogaudami su draugais, bet ir šokdami lietuviškus tautinius šokius pačių įkurtame kolektyve „Baltija“.
 
 
Likimas nubloškė ir į Ameriką 
Tačiau kad galėtų mėgautis tokiu gyvenimu užsienio šalyje, jiems teko ne vienerius metus atkakliai dirbti ir išmokti prisijaukinti sėkmę.

„Baigusi Vilniaus universitete biologijos specialybę įsidarbinau imunologijos institute. Mūsų laboratorija bendradarbiavo su Stokholme įsikūrusiu Karolinska institutu, ir jis pasiūlė keliems darbuotojams atvykti mokytis į Švediją.“

Jurga buvo viena tų laimingųjų, išvažiavusių stažuotis. Bet pradžia svetimoje šalyje buvo labai nelengva. „Nuvykau iš pradžių dviem mėnesiams, paskui – trims. Evaldas liko Lietuvoje, nes dar turėjo baigti medicinos studijas. Tie išsiskyrimai abiem buvo sunkūs... Vėliau ir jis atvyko į Stokholmą, tačiau jam anuomet rasti gydytojo vietą praktiškai buvo neįmanoma, nes neturėjo švediškos licencijos. Visus metus mokėsi radiologijos ir bandė susirasti bent nedidelį finansavimą“, – prisimena moteris. –

Atkaklus darbas nenuėjo veltui – Evaldas gavo viliojantį pasiūlymą pagal mainų programą mokytis branduolinio magnetinio rezonanso diagnostikos Mičigano valstijos universitete, ir mes metams išvykome į Ameriką. Ten gimė judviejų dukra Megė.“
 
Namą rinkosi pagal svetainę 
Į Švediją šeima grįžo 1998-aisiais. Iš pradžių Jurga, o vėliau ir Evaldas įstojo į doktorantūrą. „Išgyventi buvo ne taip paprasta. Pradėjome nuo mažyčio bendrabučio kambarėlio, mažų stipendijų ir griežto skaičiavimo, kiek kronų išleidžiame per dieną.

Megei tuomet buvo tik aštuoni mėnesiai. Nei močiutės, nei senelio, kurie bent trumpai galėtų prižiūrėti dukrą, šalia nebuvo. Bet palikti Megę Lietuvoje net minties nebuvo – turėjome būti visi kartu. Sulaukusi vos metukų dukra pradėjo lankyti darželį, o mes su Evaldu plėšėmės, bandydami išlaviruoti tarp darbų ir vaiko priežiūros.

Kai persikėlėme gyventi į studentišką butuką, jautėmės tikri karaliai. Dar lengviau atsikvėpėme, kai vyras pagaliau gavo gydytojo darbą. O jau visai padangė prašviesėjo, kai galėjome nusipirkti savo butą“, – pasakoja emigrantė.

Prieš trejus metus Laurenčikai įsikraustė ir į nuosavą namą. „Tada jau buvom nutarę – kol abi dukros nebaigs mokyklos, iš Švedijos niekur nevažiuosime.“
 
Nutukimo genų specialistė 
Kas rytą Jurga skuba į Stokholmo Karolinska institutą, kuriame dirba moksline asistente. „Šį darbą iš Švedijos Mokslo Tarybos gavau prieš pusantrų metų. O dabartinėje laboratorijoje dirbu jau ketverius metus. Kad patekčiau į šią laboratoriją podoktorantūriniam darbui, teko įveikti 40 konkurentų! Galbūt galiu sakyti, kad pasisekė, nors iš tiesų mano kvalifikacija idealiai tiko šitai vietai“, – šypsosi pašnekovė, dabar vadovaujanti mokslinei doktorantų grupei, tyrinėjančiai, kokie genai reguliuoja riebalinių ląstelių metabolizmą ir kokių genų veikla pasikeičia, kai žmogus nutunka. Šių tyrimu pagrindu vėliau bus kuriami vaistai.

Vis dėlto Jurga nesureikšmina genų įtakos nutukimui. „Žinoma, polinkis storėti yra paveldimas, bet svorį labai lemia gyvenimo būdas, mityba ir judėjimas,“ – pastebi ji.

Dauguma švedų aktyviai leidžia laisvalaikį ir labai atidžiai renkasi maistą, tačiau Jurga sako, kad nutukimo problema šalyje vis dėlto yra labai aktuali: „Situacija nėra tokia grėsminga, kaip, pavyzdžiui, Amerikoje, tačiau nutukusių žmonių, ypač vaikų, kasmet daugėja.“
 
Aukštyn arba... lauk! 
Nors atrodo, kad Jurga lengvais žingsneliais kopia karjeros laipteliais aukštyn, ji purto galvą – moksle konkurencija labai didelė: „Iki tol, kol tampi profesoriumi, darbas niekada nebūna nuolatinis. Gauni terminuotus kontraktus, o jei darbe neparodai rezultatų – eini lauk. Kad taptum profesoriumi Švedijoje, būtina įveikti visus laiptelius: baigti doktorantūrą, tuomet ketveri metai podoktorantūrinės praktikos, tada tampi moksliniu asistentu, vėliau – lektoriumi arba vyresniuoju moksliniu darbuotoju ir galiausiai – profesoriumi.“

Jurga sako, kad Švedijoje mokslininkas tiesiog negali stovėti vietoje: arba turi kopti tais laipteliais į viršų, arba pasitraukti. „Kai kurie mano buvę kolegos neatlaikė tokių sąlygų, o palikę mokslą visiškai pakeitė specialybę. Kodėl? Švedijoje yra labai mažai farmacijos kompanijų, tad išėjus iš akademinio mokslo nelabai yra ką veikti, tenka rinktis kitą sritį. Medikams kiek paprasčiau, nes jie gali dirbti ligoninėje. O aš esu biologė, tad man tektų susimąstyti, ką daryti, jei akademinė karjera nesisektų. Tačiau kol kas neketinu pasiduoti – kopiu mokslinės karjeros laipteliais aukštyn.“
 
Užsieniečiams reikalavimai aukštesni 
Ar užsieniečiams apskritai sunku prasimušti Švedijoje? „Iš užsieniečio švedai visada tikisi daugiau nei iš vietinių. Turi dirbti daugiau, o ir tavo rezultatai privalo būti geresni, nes gabių ir norinčių išsikovoti vietą po saule atvykėlių yra tikrai nemažai.“

Nepaisant žiaurios konkurencijos, Jurga labai mėgsta savo darbą. Paklausta, ar tiesa, kad dauguma mokslininkų – nuobodūs tipai, „laboratorijos žiurkės“, nematančios nieko toliau savo mikroskopo, moteris juokiasi. „Tikrai ne! Dauguma mokslininkų – labai originalios asmenybės, netgi šiek tiek „kreizi“. Pagalvokite – argi standartiškai mąstantys galėtų turėti genialių idėjų, rasti netradicinių sprendimų? Kad ko nors pasiektum moksle, turi turėti ne tik įdomių minčių, bet ir pakankamai užsispyrimo bei žinių jas įgyvendinti.“
 
Šiaurietiški ypatumai 
Nors Švedija šiaurietišku santūrumu labai panaši į Lietuvą, kai kurie dalykai Jurgą gerokai nustebino. „Ilgai negalėjau priprasti, kad darbe per priešpiečius kolegos smalsiai kaišioja nosis į vienas kito lėkštę ir domisi, ką atsinešei valgyti ir kaip tai pagaminai. Vėliau sužinojau, kad Švedijoje išleidžiama labai daug receptų knygų, ir čia populiaru išbandyti kitų šalių virtuvių patiekalus“, – juokiasi lietuvė.

Pasak Jurgos, švedai ne itin leidžiasi į draugystes su kitataučiais. Tarkim, bendradarbiai šeimomis, kaip įprasta Lietuvoje, nedaug bendrauja. „Atrodo, santykiai puikūs, kalbiesi apie viską, bet vos baigėsi darbas – kiekvienas skuba savo kryptimi.

Jurga iki šiol nepripranta ir prie švedų vyrų elgesio. „Jie labai dažnai pirmi braunasi pro duris ir nepraleidžia moters į priekį. Jei ką nors sunkiai neši, švedas nepasisiūlys padėti. Man tai taip keista! Tiesa, jų moterys gali ir įsižeisti, sulaukusios pagalbos, nes tai rodytų jų silpnumą.

Kita vertus, švedų vyrai – labai šeimyniški, noriai rūpinasi vaikais. Be to, visuomenėje priimta, kad vyras ir moteris dalinasi vaiko priežiūros atostogas. Kai mano mama atvažiuodavo į svečius ir su mergaitėmis išeidavo į žaidimų aikštelę, ji vis stebėdavosi: „Tiek tėčių su mažais vaikais dar nesu mačiusi!“
 
Surado savo puselę 
Jurga džiaugiasi, kad jos vyras Evaldas ne tik padeda tvarkytis namuose, bet ir imasi daugelio organizacinių reikalų jųdviejų sukurtame „Baltijos“ šokių kolektyve.

„Mūsų pačių pažintis prasidėjo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Evaldas grojo smuiku, akordeonu ir birbyne, o aš šokau. Nuolat vykdavome koncertuoti, taip ir susidraugavome“, – pažinties pradžią prisimena ji.

Atvykusi į Švediją pora vis organizuodavo šokių vakarėlius studentams, o 2003 m., pabuvę Dainų šventėje, nusprendė įkurti lietuviškų šokių kolektyvą Stokholme.

„Baltijoje“ yra apie 20 šokėjų. Žinoma, nariai vis keičiasi, nes ateina nemažai studentų, kurie baigę studijas išvyksta. Tačiau jau kelerius metus nuolat šoka 2–3 poros, kurios padeda apmokyti naujokus.

„Pirmosios mūsų gastrolės buvo Olandijos lietuvių bendruomenėje, vėliau vykome į Šveicariją, nuolat esame kviečiami į Daniją. Žinoma, koncertuojame pačioje Švedijoje, ir ne tik lietuvių šventėse. Kokių tik kvietimų nėra buvę! Šokome švedų nacionalinės dienos minėjime, Raudonojo kryžiaus prašymu, tarptautinės moterų organizacijos labdaros renginyje „Hilton“ viešbutyje, nekart pasirodėme ir švedų politinių partijų renginiuose... Visuomet girdime tik pačių geriausių atsiliepimų ir džiaugiamės, kad galime nors kiek prisidėti prie gero Lietuvos įvaizdžio. Dabar dar planuojame sukurti kapelą, kad per „Baltijos“ pasirodymus grotų gyva muzika“, – apie lietuvybės puoselėjimą kalba moteris.

Stebint meiliai bendraujančią porą sunku patikėti, kad Jurga su Evaldu kartu beveik du dešimtmečius, o vedę – jau septyniolika metų. Ar jie žino kokią nors ypatingą paslaptį, kaip tiek metų išsaugoti gerus santykius ir santuoką?

„Sunkumai mus tik suartino. Kai esi toli nuo artimųjų, savos aplinkos, tada gali pasikliauti tik vienas kitu, galbūt labiau išmoksti vertinti tai, kas yra svarbu ir brangu. O galbūt tiesiog pasisekė surasti savo žmogų“, – atsako laiminga moteris.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai