Sigita Limontaitė   |   tiesa.com   |   2012-05-11

Lietuvos plaukimo viltis skina pergales sunkiu darbu 

  
Lietuvos plaukimo viltis skina pergales sunkiu darbu Koledže, kuriame mokosi, R. Meilutytė vadinama elitine plaukike

Nors jauniausia Lietuvos plaukikė, dalyvausianti Londono olimpiadoje, gyvena ir treniruojasi Jungtinės Karalystės Plymoutho mieste, ji sakosi niekados nesutiksianti atstovauti kitai šaliai, tik Lietuvai. Jau beveik aštuonerius metus plaukimu užsiimanti 15-metė Rūta Meilutytė, kasdien baseine praleidžianti nuo 2,5 iki 7,5 valandų ir keletą vakarų per savaitę prakaitą liejanti sporto salėje, nesiskundžia. Ši paauglė neliūdi, kai tenka praleisti vakarėlį, verčiau dar daugiau treniruojasi ir gerina visus iš eilės Lietuvos plaukimo rezultatus.

- Kaip pomėgis plaukti tapo siekiu gauti medalį?
- Pradžioje plaukiojau šiaip sau, dėl smagumo ir visai be prasmės. Laikui bėgant viskas po truputį kito, atsirado ir tikslas ko nors pasiekti. Mano plaukimo įgūdžiai sparčiai gerėjo, tad norėjosi vis geriau ir geriau, o kai suvokiau galinti dalyvauti varžybose, motyvacija sustiprėjo dar labiau.
 
- Kiek laiko treniravotės prieš laimėdama pirmąjį medalį?
 
- Mano pirmasis laimėtas medalis gautas jau senokai, gal prieš ketverius metus, atrodo, Italijoje. Ten laimėjau trečią vietą ir gavau tokį didelį medalį. Manau, jis buvo pirmas svarbesnis apdovanojimas, sustiprinęs mano pasitikėjimą savimi ir motyvaciją dirbti dar daugiau. Plaukimu užsiimu beveik aštuonerius metus, vadinasi, iki pirmojo trečios vietos apdovanojimo svarbiose varžybose teko treniruotis ketverius metus. Tuomet dar per mažai dirbau, kad galėčiau sakyti, jog kryptingai siekiau tikslo ar buvau profesionalė. Iš tikrųjų, ir dabar dar nesu profesionali plaukikė.
 
- Kiek Lietuvos plaukimo rekordų esate pagerinusi?
- Jeigu skaičiuočiau pagal amžiaus grupes, susidarytų nemaža saujelė rekordų, tačiau jei žvelgtume tik į pagerintus moterų plaukimo rekordus, jų būtų mažiau. Deja, nebepamenu, kiek tiksliai jų esu pagerinusi. Neskaičiuoju pagerintų rekordų ar medalių, noriu gerinti savo fizinę formą ir tapti profesionalia plaukike.
 
- Prieš kiekvienas varžybas reikia vienodai daug dirbti?
 
- Taip, prieš kiekvienas varžybas be galo daug dirbu. Aš labai stengiuosi, jei atvirai, nelabai galiu tinginiauti. Tingėdama aš jaučiuosi prastai, nes žinau, kad varžybose teks parodyti viską, ko išmokau, o jei kokią dieną nesitreniruoju iš visų jėgų, žinau, kad nepadariau visko, ką galėjau, ir galbūt dėl to vieno karto galiu sugadinti perspektyvas.
 
 
Taip Rūta atrodo pradėdama plaukti
 
- Išvykus iš Lietuvos pagerėjo jūsų rezultatai. Kas tam turėjo daugiausia įtakos?
 
- Mano rezultatai gerėjo nuolat ir kryptingai. Juk iš niekur nieko negalėjau imti ir pradėti gerinti rekordų. Metai bėgo, treniravausi kasdien, rezultatai gerėjo, ir tiesiog buvau pastebėta. Manau, jei būčiau likusi Lietuvoje, būčiau tobulėjusi, tik galbūt truputį lėčiau, nei tai vyksta čia.
 
- Esate labai jauna, kaip suderinate paauglės kasdienybę su treniruotėmis?
- Mokyklą ir treniruotes suderinti nėra labai sudėtinga. Po pamokų neturiu laisvo laiko vaikščioti po miestą ar susitikinėti su draugais, ką daro mano bendraamžiai. Ne visada pavyksta skirti laiko draugams ir savaitgaliais, nes dažnai paprasčiausiai ilsiuosi ir nieko nebenoriu, tik pabūti namie. Žinoma, paaukoju daugybę vakarėlių ir kitokių dalykų, kuriais džiaugiasi eiliniai paaugliai, bet, kita vertus, aš turiu savo tikslą, o blaškymasis tikrai nepadėtų.
 
- Bet esate paragavusi eilinės paauglės gyvenimo?
 
- Be abejo, esu. Negyvenu užsidariusi tarp baseino sienų. Pasitaiko apsilankyti vakarėlyje, kartais leidžiu laisvalaikį ir su draugais. Dabartiniai paaugliai dažnai nesuvokia laisvalaikio be alkoholio ar kitų dalykų, kurių aš sau negaliu leisti. Dažniausiai man tenka atsisakyti „įprastų malonumų“, bet nesijaučiu dėl to išskirtinė ir baisiai neliūdžiu.
 
- Kaip draugai reaguoja į nuolatinį jūsų užimtumą?
 
- Na, pasitaiko situacijų, kai mane kviečia šen ar ten, sako, bus smagu, įtikinėja, kad tikrai nieko nenutiks, jei kartą sumaišysiu savo dienotvarkę. Aš paaiškinu, kad negaliu dalyvauti, tai dažniausiai išgirstu replikų: „Oi, ir vėl šita su tuo savo plaukimu“. Na, bet artimiausi draugai mane supranta, palaiko, ir to man gana. Mano artimiausi draugai – plaukikai, tad jiems tikrai nesunku mane suprasti. Sportininkai retai vaikšto į vakarėlius ar geria popiečio arbatą kavinėje. Mes daug kam nerandame laiko.
 
- Kaip linksminasi plaukikai?
 
- Per įtemptą sezoną daug treniruojamės, tai niekaip nesilinksminame, tačiau būna laikotarpių, kai galim sau leisti pasilinksminti. Bet laisvalaikio neleidžiame vartodami alkoholį ar kitaip alindami savo organizmus. Jei dalyvaujame vakarėliuose, susilaikome nuo kai kurių kitiems įprastų dalykų, o šiaip smaginamės ten pat, kur ir kiti žmonės. Manau, kad dabar privalau savimi rūpintis ir saugotis, o pasibaigus plaukikės karjerai, jei turėsiu noro, galėsiu elgtis visai kitaip.
 
 
Ši miela mergaitė iš pirmo žvilgsnio nepanaši į suaugusių moterų rekordus mušančią sportininkę
 
- Tikitės iš Londono olimpiados parsivežti medalį?
 
- Oi ne, tikrai ne. Tikiuosi pasiekti geriausią asmeninį rezultatą. Jei patekčiau į finalą, tai būtų daugiau, negu galiu tikėtis.
 
- Sportuodama aplankote daugybę šalių, ar spėjate jose pabūti?
 
- Na, keliauju tikrai daug, bet pasitaiko ir tokių kelionių, kai tik nuskrendu, sudalyvauju varžybose ir parskrendu. Ne visada lieka laiko apžiūrėti vietą, kurioje lankausi. Man labai įdomios kitos šalys, džiaugiuosi, kad turiu galimybę nors kartais patyrinėti gyvenimą kitur. Lankiausi visose Baltijos šalyse, Turkijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir dar daug kur.
 
- Jūsų tėtis ir treneris griežtai jus prižiūri?
 
- Na, manau, jie manimi labai pasitiki. Nesu iš tų žmonių, kurie neatlieka savo pareigų ar nesiklauso, kas jiems sakoma. Man nereikia nuolat priminti, ką galiu daryti, o ko ne, kokia mano atsakomybė, tad nei tėtis, nei treneris manęs nelaiko už trumpų vadelių. Esu pakankamai savarankiška. Žinoma, mane prižiūri, kad nueičiau laiku miegoti, kad valgyčiau tinkamą maistą ir panašiai, tačiau kontroliuojama tikrai nesijaučiu.
 
- Plaukikių karjera nesitęsia amžinai. Ką darysite, kai ją baigsite?
 
- Neplanuoju baigti karjeros tuomet, kai nusistovės mano rezultatai, kaip kad moterims nutinka. Nustosiu plaukioti būdama kokių 28–30 metų. Tada norėčiau studijuoti kineziterapiją, nes šią specialybę galima pritaikyti ir sporto industrijoje. Dabar dar konkrečiai negalvoju apie karjeros pabaigą, nes ją ką tik pradėjau.
 
- Kokie planai po Londono olimpiados?
 
- Pagaliau paatostogauti, gal kokias dvi savaites. Po atostogų grįšiu į baseiną. Turėsiu išsikelti sau didesnį tikslą nei kitos Olimpiados finalas, ir dar daugiau treniruotis. Noriu stengtis pasiekti kuo geresnių rezultatų, kad vieną dieną uždirbčiau iš plaukimo, ir tai būtų mano darbas. Juk kuo geresnių rezultatų pasiekia sportininkas, tuo lengviau jam rasti rėmėjų ir uždirbti.
 
 

  

Žymos: Sigita Limontaitė, Sportas, Rūta Meilutytė

Komentarai

Naujausi straipsniai