Vilis Normanas   |   2014-04-18

Lietuvoje labiausiai trūksta savigarbos

  
Lietuvoje labiausiai trūksta savigarbos Svajūnas sako, kad jį labiausiai erzina tie lietuviai, kurie su panieka kalba apie savo tėvynę.

Svajūnas Sabaliauskas, kaip ir daugelis svetur gyvenančių tautiečių, ieško ne tik sotesnio kąsnio, bet ir labiau žmogų gerbiančios kultūros, įvairovės, ramesnio, labiau užtikrinto gyvenimo. Į pasaulį menininko akimis žvelgiantis vyras nėra nusivylęs Lietuva. Ir visgi sunku jo žodžiuose nejusti kartėlio, kad Lietuvoje taip ir nepavyko išugdyti žmogų gerbiančios visuomenės, pamiršti sovietinės santvarkos ir „išsigydyti“ vergų mentaliteto.


 – Svajūnai, kiek laiko jau esi išvykęs iš Lietuvos į Airiją ir kas tai nulėmė?
Lėktuvas, kuriuo skridau iš Vilniaus oro uosto į Dubliną, pakilo 2012 metų gruodžio 18 dieną. Iš vakaro Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje vyko mano organizuotas renginys su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu aktoriumi Vladu Bagdonu. Aktorius ir atvežė mane skrydžiui iš Šiaulių į Airiją.
 
Kodėl išvykau? Priežastis labai paprasta. Buvau pavargęs nuo itin didelio darbo krūvio. Dirbau Šiaulių dramos teatre archyvaru, Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje viešųjų ryšių specialistu, kartu studijavau Vilniaus universitete Meno vadybą (magistro studijos), dar sudarinėjau knygą aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Tad reikėjo tarti: STOP! O kodėl nepagyvenus kitur, kur nėra labai šalta, kur svetingi žmonės, kur galima susikalbėti lenkiškai ir lietuviškai? Tai sakau ir ironizuodamas, ir pakankamai rimtai.
 
– Lietuvoje buvai kūrybos žmogus. Ar sunku buvo iš to pragyventi?
 
– Aš ir likau kūrybos žmogus, negalima pabėgti nuo prigimties. Perfrazuodamas paklausiu: o kam lengva Lietuvoje – „Norfos“ kasininkui, bibliotekininkui, mero sekretorei ar Muzikinio teatro solistui?
Nesakyčiau, kad man buvo sunku gyventi Lietuvoje. Niekada nereikėdavo skolintis pinigų, nebent studijų įmokai iš banko, bet gyventi buvo galima įdomiai: kultūros, aukšto meninio lygio renginių gausa, intelektualūs pokalbiai – tai yra svarbiausia.
 
Nesu iš tų menininkų, kurie verkia, kad nėra darbo, o jei pasiūlo „chalturkę“ už 100 litų, sako: nu jau ne, už dyką nedirbsiu. Lietuvoje labai daug dvasinių „pašalpinių“, tik besiskundžiančių ir nieko neveikiančių.
Reikia plėsti akiratį, reikia pažinti kitas kultūras, reikia galų gale ko nors naujo imtis ir išbandyti, nes gyvenimas tik vienas ir ganėtinai trumpas.
 
– Neseniai pasirodė tavo knyga apie aktorę Rūtą Staliliūnaitę. Ar sunku buvo nuolat skraidyti į Lietuvą ir kodėl tuomet gyveni svetur, jei čia randi darbo?
 
– Metus knyga buvo rengiama Lietuvoje, metus – Airijoje. Ir paskraidyti teko visai nedaug.
Šilutėje, Zakopanėje, Birmingeme, Korke – nesvarbu, kokiame mieste gyventi. Tai – tik pavadinimai. Iš Lietuvos išvykau ne todėl, kad darbo trūko – jo buvo labai daug ir galėjo būti dar daugiau. Norėjosi permainų, pabandyti gyventi šiek tiek už Lietuvos, nes gimtinėje daug kur gyvenau – Radviliškyje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose. Jau nekalbant apie vasaras Klaipėdoje ar Žagarėje. Buvo įdomus potyris: koks gyvenimas kita kalba kalbančioje šalyje. Juk tai irgi puiki patirtis tobulėjimui ir kūrybos spektrui.
Susipažinau su daugybe literatūros apie asmenybes, tad knyga apie R. Staliliūnaitę, manau, tiek turinio, tiek dizaino, tiek leidybos prasme yra optimalus rezultatas.
 
Kodėl gyvenu kitur, jei Lietuvoje randu darbo? Nemanau, kad visi išvažiavusieji neturėjo darbo Lietuvoje. Tiesiog norisi pagyventi kitaip. Juk Žagarėje gyvenantis žmogus, kad ir turintis darbą, negali važiuoti padirbėti į Šiaulius, Vilnių ar Kauną. Bet kokia nauja patirtis, kad ir nesėkmė, yra turtas.
 
– Papasakok daugiau apie knygą, kokia ji?
 
– Tai atsiminimų žanro knyga apie vieną populiariausių ir didžiausių XX–XXI a. artisčių Rūtą Staliliūnaitę – prisiminimais dalijasi per 70 aktorę pažinojusių žmonių. Man patinka atsiminimų knygos žanras, nes jis yra tikras ir gyvas. Keliolika žmonių pasakoja tą patį įvykį, momentą, bet skiriasi emocija ar nuojauta. Knyga pavadinta „Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę“. Tai autentiški pasakojimai apie vienos didžiausių praėjusio amžiaus aktorių gyvenimą. Apie jos karjerą, skausmą, patirtas išdavystes ir viltis. Apie meilę ir tikėjimą kitokia Lietuva. Ši knyga – mano laisvalaikis, hobis ir paminklas. Knyga labai populiari, jau parduotas visas pirmasis tiražas, dabar jis jau pakartotas. Tikiuosi, kad bus ir trečias tiražas.
 
Mane ir džiugina, ir šiek tiek nustebino, kai knygos sutiktuvės (labai baisus žodis, kuris nežinia kodėl populiarus knygų pristatymui pavadinti) prieš kelias dienas vyko be manęs. Tiesiog feisbuke sužinojau, kad bus knygos pristatymas – manęs net neinformavo, bet skelbime nurodoma, jog aš – knygos sudarytojas. Na, yra kaip yra. O aš planuoju dar vieną knygą apie iškiliąją aktorę.
– Kokie didžiausi Lietuvos ir Airijos skirtumai tau bado akis?
 
– Airijoje – šiltas ir paprastas bendravimas, kitos socialinės garantijos. Rajono, kuriame gyveni, žmonės sveikinasi vienas su kitu. Ir tai nėra tik paprastas „kaip gyveni?“ Airiai nuoširdūs ir šilti žmonės, itin garbingi ir besididžiuojantys savuoju tautiškumu ir istorija. To galėtų pasimokyti ne tik lietuviai.
Parduotuvėse, gatvėse nėra nereikalingo skubėjimo. Čia tikrai neišgirsi ir nepamatysi, kad pensininkė kur nors nespėja, todėl braunasi prie kasos 17 valandą sumokėti mokesčių. Tai tik paviršutiniai pastebėjimai. Čia didesnė pagarba asmeniui, vaikui, jo įsitikinimams. Aišku, kaip ir visur, yra savų niuansų. Tarkim, kad ir lankstinukų kišimas į pašto dėžutę, kad gyventojai priešintųsi pataisoms, kuriomis nori palengvinti abortų legalizavimą.
 
– Ar planuoji tapti menininku Airijoje, tarkim, išleisti ten knygą?
 
– Netrukus bus atidaryta internetinė parduotuvė, ji su menais nesusijusi. Nuo jos sėkmės daug kas priklausys. O knygą išleisti Airijoje, gal Jungtinėje Karalystėje, būtų tikrai įdomu. Norėčiau, kad tai būtų romanas, kurio nupirktų kad ir kokius 30 000 egzempliorių, nes Lietuvoje 3 tūkst. egzempliorių, pasirodo, – „begėdiškai“ daug.
 
Lietuvoje planuoju išleisti pirmąjį savo romaną „4 šaukštai burokėlių sriubos“, tad jo vertimas galėtų pasirodyti ir anglų kalba. Tai – keturios istorijos, kuriose „verda“ romano veiksmas. Viena istorija rutuliojasi teatre, kita bažnyčioje, trečia... Na, visko neatskleisiu, tegul tai būna intriga. Tad visai rimtai galvoju apie romano leidimą angliškai kalbančioje ES šalyje: galų gale, tai žingsnis pro savo kiemo vartus.
 
– Daug kam Airija atrodo ideali vieta emigracijai. Sutinki su tokia nuomone?
– Nemanau, kad dabar Airija – ideali vieta emigracijai. Airiai patys išvyksta dirbti daugiausia į JAV ir Australiją. Lietuviai taip pat kelia sparnus į Norvegiją ar kitas šalis, kur didesnis atlyginimas. Kalbėjausi su lenkiškų parduotuvių savininkais, jie taip pat teigia, kad pirkimas mažėja, išvažiuoja iš Airijos ir lenkai, latviai. Aišku, gausėja bulgarų, rumunų ir kitų naujųjų ES piliečių. Nemažai čia portugalų, italų ir kitų krizės paveiktų valstybių gyventojų, bet bendras fonas – ne aukso kalnai, kasami Airijoje.
Negalėčiau įvardyti, kas konkrečiai nepatinka. Esu šios valstybės svečias, tad neturiu teisės smarkiai kritikuoti jų sistemos.
 
Dabar suprantu, kodėl lietuviai Lietuvoje statistiškai daug žiūri televizijos. Airijoje ji – beviltiška: seni filmai, žinios Lietuvoje irgi kur kas aukštesnio lygio, šou programos – vien nesibaigiantis virimas ir kepimas, o talentų šou...
 
Lietuvoje nelabai kur pamatysi užrašą „Pietų pertrauka“. Airijoje – nenustebk. Kad ir pašte – pietaujama nuo 13 iki 14 valandos. Žodžiu, yra smulkmenų, kurios žavi.
 
– Ar ketini pasilikti?
 
– Kaip ir sakiau, daug kas priklausys nuo internetinės parduotuvės pardavimų. Kodėl noriu pasilikti? Nepamirškime, kad artėja pensija, o kokios jos Lietuvoje? Tai sakau ir juokais, ir rimtai. Žodžiu, norisi ne tik šildymui už butą uždirbti ir gyventi. Galų gale, Lietuva nuo Airijos – tik trys su puse valandos skrydžio. Nesakau, kad negrįšiu greitai į Lietuvą, nesakau, kad neišskrisiu gyventi į JAV, Kanadą ar Izraelį, kad ir į Lenkiją. Tiesiog bus taip, kai norėsiu, kaip tuo metu jausiuosi.
 
– Dažnai grįžti į Lietuvą – kas traukia atgal?
 
– Esu teatro žmogus, o Lietuvos teatras – vienas geriausių pasaulyje. Tad aplankau naujausius ir senus pastatymus. Lietuvoje daug mano draugų, bičiulių, brangių vietų ir miestų. Negalėčiau gyventi be Kauno. Bet tikrai nėra traukos Baltijos jūrai, gintariniams krantams ar protėvių kapams. Lietuvoje puikus maistas ir aukšta paslaugų kokybė.
 
– Ko, tavo manymu, reikia Lietuvai, kad žmonės gyventų joje?
 
– Pirmiausia – savigarbos. Šlykštu skaityti vidurinę baigusios pilietės emigrantės pezalus „Mus išvarė Lietuva“ arba „Stalinas trėmė į Sibirą, Kubilius – į Londoną.“ Save gerbiantis žmogus taip nekalbės. Nežinau kitos tokios tautos, kurios atstovai taip nepagarbiai kalbėtų apie savo valstybę. Gamta nemėgsta tuštumos. Kaip pavyzdį pateiksiu Airiją. Statistika skelbia, kad per penkerius metus iš Airijos išvyko 300 tūkst. airių. Į jų vietą atvyko apie 120 tūkst. lenkų, antri lietuviai, treti latviai. Pamatysim, kad po kelerių metų lietuvių vietas Lietuvoje „užims“ bulgarai, tie patys portugalai ar ispanai. Tik reikia atlyginimus pakelti iki 1200 eurų per mėnesį.
 
 
– Kuo save laikai: emigrantu ar labiau pasaulio piliečiu?
 
– Esu pasaulio lietuvis. Nelaikau savęs emigrantu, aš tiesiog gyvenu kitoje Europos Sąjungos šalyje. Kai paskaitai pseudopatriotų tekstus, kad išdavikai tie, kurie išvažiavo kitur, norisi ir sutikti, ir ne. Išdavikai tie, kurie dergia ir su purvais maišo Lietuvą, kurie lygina ilgesnį pinigą su tremtimi į Sibirą.
Gal ir gerai, kad vyksta natūralioji atranka. Tie, kurie nori išlikti lietuviais, išliks. Tie, kurie nenori, taps „europiečiais“ – žmonėmis be Tėvynės. Bet ir čia nematau tragedijos. Gamta nemėgsta tuštumos.
Šalia manęs gyvena latviai. Jų giminė nedidelė, tad visi gyvena Airijoje. Jie su vaikais kalbasi tik angliškai. Paklausti, kodėl nekalba latviškai, atsakė: mes niekada nebegrįšime į Latviją – į tą keistą valstybę, kurioje daugybė žmonių kalba rusiškai, žiūri Rusijos televiziją ir ilgisi sovietinės santvarkos... Ir kas pasakys, kad jie ne pasaulio latviai?
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Airija, Airijos lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai