Vaiva Vanagaitė   |   2014-08-08

Lietuviui Londone duris atvėrė svajonė pakilti į padangę

  
Lietuviui Londone duris atvėrė svajonė pakilti į padangę Pilotų mokykloje 2012-ųjų vasarą.

„Sek paskui svajones, nes jos žino kelią“, – sako Kipras Jokūbonis, 22 metų aviacijos specialistas, būsimasis lakūnas. Užsispyręs ir veržlus jaunuolis į Angliją atvyko prieš ketverius metus, pasak jo paties, paskui savo svajonę tapti pilotu.

Pašnekovas „Tiesai“ pasakojo apie savo patirtį, pasirinkimus ir ryžtą, kuris laikui bėgant leidžia matyti pasaulį ne kaip ribotą erdvę, o kaip visumą, kurioje atsiskleidžia pasirinkimai ir asmenybės bruožai, tokie, kaip drąsa, optimizmas, protinga rizika, padedantys eiti tikslo link.
– Kiprai, papasakok, kaip prasidėjo tavo istorija Anglijoje.
 
– Atvykau į Angliją 2010-aisiais. Na, iš pradžių pasidomėjau, kurioje šalyje studijuodamas aviaciją galėčiau įgyti aukščiausio lygio išsilavinimą. Kai jau nebeliko klausimų, priėmiau sprendimą vykti būtent į Angliją. Jei nori gaudyti didžiausias žuvis, tai plauk į plačiuosius vandenis! Bet tuomet dar nežinojau, koks tas Anglijos kvapas, nepuoliau iškart stoti (į universitetą), nusprendžiau metus apsitrinti ir iš tikrųjų pajusti, ar norėčiau praleisti čia savo studijų laikotarpį.
 
Man atrodo, kad pradžia sunki nebuvo, nors kitiems gal ir kitaip gali atrodyti... Atskridau į Londoną, pradėjo be galo stipriai lyti, kažkaip prasilenkėm su drauge, kuri mane turėjo pasitikti. Tada bandžiau aktyvinti anglišką kortelę, kurią nemokamai gavau oro uoste, bet jos nepriėmė mano telefonas, tad negalėjau niekam prisiskambinti.
 
Teko susirasti interneto kavinę, kur susirašiau per „Facebook“, kad lauksiu prie tos merginos namų durų (turėjau namų adresą, bet nieko viduje nebuvo). Atrodė, jog tai buvo miesto susipažinimas su manimi ir pirmi išbandymai, ar išliksiu. Tarp kitko, visi šitie blaškymaisi ir nesėkmės manęs visiškai neišgąsdino. Gal dėl to, kad buvau jaunas, bebaimis, ir apskritai esu lengvai prie aplinkybių prisitaikantis žmogus. Juo labiau, nebuvau nusiteikęs, kad viskas bus kaip pasakoj arba tragedijoj.
 
Įsitvirtinti buvo ir lengva, ir sunku. Aš pasiklioviau draugais, kuriais tikrai labai pasitikėjau ir dabar pasitikėčiau. Dar ir dabar jiems jaučiuosi skolingas, nes kurį laiką tikrai sėdėjau ant jų sprando. Tačiau šis etapas gana greitai baigėsi, nes puikiai šneku angliškai, nesivėliau darbintis per lietuvius. Ir gerai! Buvau sulaukęs skambučio dirbti indų plovėju ypatingame restorane, centre, iškart kitos dienos vakare, bet pasakiau, kad perskambinsiu, nes noriu pagalvoti.
 
O rinktis teko tarp indų plovėjo darbo restorane (darbas jau buvo garantuotas be interviu) ar interviu dėl darbo 5 žvaigždučių viešbutyje lyginti turtuolių drabužius, kur, tarp kitko, gauni galimybę susitikti su jais akis į akį. Ten lankydavosi įžymybės nuo Morgano Freemano iki pačių karališkųjų vestuvių „afterio“ dalyvių. Tarp kitko, tądien kaip tik dirbau, teko būti tame pačiame pastate su karaliene. Puikiai pamenu du sraigtasparnius, kabančius virš viešbučio!
Bet grįžkime prie pradžios. Taigi, pasitariau su draugėmis, ir nusprendėm, kad aš tikrai nusipelnęs to geresnio darbo – angliškai šneku puikiai ir man ne vieta plauti indus (nebuvau nusiteikęs kankinti savęs tokiais darbais). Tad surizikavau. Perskambinęs mielai poniai pasakiau, kad nedirbsiu indų plovėju, ir apsirengęs kostiumu nuėjau į interviu viešbutyje. Iš 12 žmonių paėmė du – mane ir kitą vaikinuką, su kuriuo maloniai šnekučiavomės prieš interviu. Dirbdamas viešbutyje susipažinau su daugybe žmonių, kurie palaikė mano troškimą būti pilotu. Pati geriausia mūsų vadybininkė net pasisiūlė atspausdinti ir padėti užpildyti formą mokslo paskolai gauti.
 
– O kaip sekėsi pritapti? Ar sunku buvo susirasti naujų draugų, bendraminčių?
 
– Daugiausiai bendraminčių ir draugų susiradau studijų metais, ir tai nebuvo sunku, viską dariau su malonumu. Užmezgiau svarbių kontaktų, kurių gali prireikti ateityje, bet nesugrioviau ir tiltų, kuriais pats atėjau.
 
– Nuo pat pradžių, atrodo, gyvenimas tau suteikė galimybę imti ką tik nori, jei tik išdrįsi siekti. O ar buvai pasiruošęs susidurti su įvairiais netikėtumais? Juk svetimas kraštas – kitokia kultūra, kitoks gyvenimo būdas.
 
– Kai tik atvykau į Londoną, nesijaučiau kultūriškai ar kaip kitaip skurdus, nes atvykau iš sostinės į sostinę. Žinoma, patyriau ir įvairiausių nuotykių. Bet man labai padėjo draugės patarimas „Kai pagyvensi Londone, tavęs po to jau niekas nebestebins.“ Manau, šita frazė geriausiai tinka, jei nori apibūdinti tą kasdienį gyvenimą daugiamilijoniniame mieste.
Nesakau, kad praradau jausmus, ir niekas aplink nebejaudina, bet kartais į kai kuriuos dalykus reikia išmokti nekreipti dėmesio. Sunkiau buvo mieste, kuriame mokiausi, Leedse. Nors jame ir gyvena daugiau žmonių nei Vilniuje, tačiau jauti, jog šis miestas nėra sostinė. Jame galioja šiek tiek kitos nerašytos taisyklės, čia man trūksta ritmo. Tačiau studijų metai buvo patys puikiausi, ir tikrai nesigailiu, kad čia pragyvenau 3 metus, nors dabar planuoju keltis į kitą miestą.
 
– Kai jau prisijaukinai Angliją, kaip dabar gyveni, ką veiki laisvalaikiu?
 
– Prieš porą savaičių buvau diplomo įteikimo ceremonijoje – oficialiai tapau aviacijos specialistu, taigi šiuo metu jau ruošiuosi darbo pokalbiams. Kol kas viskas klojasi puikiai, negaliu skųstis! Laisvalaikiu labiausiai mėgstu keliauti, nesvarbu, į kitą žemyną, atgal į Lietuvą ar tiesiog į kitą miestą aplankyti draugų. Pritariu, kad pinigai, išleisti kelionėms, praturtina tave patį.
 
Pagrindinis, tačiau, gaila, gerokai retesnis užsiėmimas (dėl kainos) – tai pilotavimas. Dar neturiu savo lėktuvo, tad tenka mokėti nuomos mokesčius ir t. t. Tai tikrai nemaži pinigai. Na, o fizinės formos palaikymo nelaikau laisvalaikio užsiėmimu, nes manau, kad tai turi būti neatsiejama dienos dalis. Labiausiai mėgstu plaukioti.
 
– Esi būsimas lakūnas. Ar tave įkvepia S. Darius ir S. Girėnas, prieš 81-erius metus, t. y. 1933 m. liepos 15 dieną, iš Beneto oro uosto Niujorke pakilę legendiniam skrydžiui per Atlanto vandenyną į Lietuvą? Tai buvo naujos trasos išbandymas ir žygdarbis. Juk būti lakūnu lemta ne kiekvienam, reikia daug drąsos ir užsispyrimo?
– Galiu pasakyti, kad S. Darius ir S. Girėnas man yra svarbūs. Turėjau dvi popierines 10 Lt kupiūras su jų atvaizdais. Vieną atidaviau draugui, kuris kolekcionuoja banknotus ir taip pat yra pilotas, jam ši dovana labai patiko. Na, o kitą pasilikau sau, juolab kad nuo 2015 metų Lietuvoje bus įvestas euras, tad Darius su Girėnu vėl liks tik istorija.
 
– Kiprai, pasidalink savo gyvenimo moto. Iš kur semiesi optimizmo ir ryžto?
 
– Galbūt savo gyvenimo nesutalpinčiau į vieną moto, o į kelis mėgstamiausius posakius:
 
1. Sek paskui savo svajones, nes jos žino kelią.
2. Ne griauk, o kurk (tinka ir pasiekimams, ir charakteriui).
3. Nebijok, o būk budrus.
 
– Kokia dabar, jau pagyvenus Anglijoje, tavo nuomonė apie gyvenimą svetur? Viena vertus, mūsų mažėja, kita vertus, gal toks šiandienos pasaulis, gal reikia jį priimti ir įvertinti atsiveriančias galimybes?
 
– Emigraciją vertinu teigiamai. Nesvarbu, laikina tai ar ne, žmonės juk keliauja ieškoti laimės, ir taip buvo nuo senų senovės. Ją (laimę) randa arba neradę grįžta tikrai ne tušti, o su patirtimi ir išgyvenimais, kurie ateityje praverčia. Ir turiu nemažai pavyzdžių, kai emigrantai, tiesiog pagyvenę užsienyje ar baigę mokslus, grįžta į Lietuvą ir tampa labai sėkmingais žmonėmis.
 
– Ir pabaigai: ką patartum žmogui, norinčiam, bet vis dar dvejojančiam, ar siekti savo svajonės? Juk daug lengviau eiti su minia, jau išmintais gyvenimo takais?
 
– Patarčiau pagalvoti apie savo pagrindinį planą, svajonę. Patarčiau susižinoti apie savo karjeros ypatumus ir aukštumas – juk gal ir nebūtina niekur keliauti, kad tai pasiektum. Na, o jei manote, jog būtina iškeliauti, tai ir nusiteikite tam tikslui, būkite potencialūs profesionalai. O iškeliaudami, nesvarbu, toli ar nelabai toli, lėktuvu ar kokiu kitu transportu, užsirašykite mano antrąjį moto: Ne griauk, o kurk! Sėkmės.
 
 
  

Žymos: Interviu, Lėktuvas, Pilotas

Komentarai

Naujausi straipsniai