„Vilniaus diena“   |   2010-10-19

Lietuvių teisės Lenkijoje - kaip indėnų rezervate?

  
Lietuvių teisės Lenkijoje - kaip indėnų rezervate?

Lietuvą dėl esą paminamų lenkų teisių kritikuojantys Lenkijos politikai tyli apie lietuvių padėtį savo šalyje. Tik kas dešimtas lietuvis Lenkijoje turi galimybę pasinaudoti tautinių mažumų teisėmis, bet baiminasi diskriminacijos, skelbia laikraštis „Vilniaus diena“.

Lenkai giriasi, kad Lenkijos lietuviai, priešingai nei lenkų tautinė mažuma Lietuvoje, turi teisę asmens dokumentuose naudoti savo kalbos rašmenis. Tačiau tai toli nuo tikrovės. Kaip „Vilniaus dienai“ teigė Lenkijos lietuvių bendruomenės vicepirmininkas Petras Maksimavičius, retas tautietis Lenkijoje ryžtasi pasinaudoti šia teise. Priežastis paprasta – lietuviai bijo diskriminacijos dėl savo tautybės.
„To įstatymo vykdymas šiaip sau atrodo. Nėra taip, kad visoje valstybėje būtų galima laisvai savo pavardę užrašyti. Žmonių, kurie asmens dokumentuose turi lietuviškus vardus ir pavardes labai mažai. Yra ir psichologinis Lenkijos lietuvių požiūris. Kai kas nenori keisti pavardės (į lietuvišką – red. past.), nes mano, kad gali turėti problemų įsidarbinant ar kur nors kitur. Įvairių nuotaikų pasitaiko. Kai kuriose vietovėse, ypač provincijoje, lenkų visuomenė patriotiškai nusiteikusi“, – svarstė P.Maksimavičius. Pasak jo, dėl darbo ar socialinių garantijų lietuviai dažnai būna priversti atsisakyti savo tautiškumo ir prisistatyti sulenkinta pavarde.
 
P.Maksimavičius – vienas iš nedaugelio lietuvių, lenkiškuose asmens dokumentuose turinčių originalo kalba užrašytą vardą ir pavardę. Kiti pasilieka lenkiškus variantus. Česlovas lenkiškame pase virsta Czesławu, Arvydas „perkrikštijamas“ nauju vardu „Arwid“, o Vytautas tampa Witoldu. Pastarasis vardas jau tapo tradicija – taip lenkai jau keletą šimtmečių vadina ir kunigaikštį Vytautą Didįjį.
 
Kaip indėnų rezervate
 
P. Maksimavičiaus teigimu, lietuvių teisės Lenkijoje saugomos panašiai kaip indėnų teisės JAV. Lietuviai lietuviais nevaržomai jaustis gali tik nedidelėje teritorijoje – Punske, kur sudaro daugumą. O likę tautiečiai, t. y. arti 90 proc. visų Lenkijos lietuvių, savo tautines teises mato tik popieriuje.
 
„Punske, Seinuose, Suvalkuose ir Varšuvoje padėtis skirtinga. Lenkijoje priimtas Tautinių mažumų įstatymas, tačiau jo galiojimas užtikrintas tiktai vienoje teritorijoje – Punsko valsčiuje“, – sako P.Maksimavičius.
Pasak jo, Lenkijos tautinių mažumų įstatymo suteikiamomis teisėmis praktiškai negali naudotis tų Lenkijos valsčių lietuviai, kur jie sudaro mažiau kaip 20 proc. visos populiacijos.
 
Su nemažomis problemomis susiduria ir lietuvių šeimų vaikai – toli gražu ne visi gali mokytis gimtąja kalba.
„Lietuvių dauguma negyvena Punske. Daugiausia mūsų yra Suvalkuose, Seinuose, kitose vietovėse. Dauguma gyvena už Punsko ribų, tačiau jie savo teisėmis naudotis negali. Apie 800 lietuvių (t. y. Punsko lietuviai – red. past.) gali naudotis tomis teisėmis, apie kurias kalba lenkų politikai. O pusšešto tūkstančio – negali“, – pridūrė pašnekovas.
Pasak jo, keliskart mėginta kalbėti su Lenkijos valdžia, prašyti efektyvesnio lietuvių mažumos teisių užtikrinimo. Tačiau reakcijos beveik nebuvo.
Pasak jo, kai tautinių mažumų teisėmis gali naudotis tik kas dešimtas Lenkijos lietuvis, Lenkijos politikų pareiškimai apie neva engiamą lenkų mažumą Lietuvoje yra neadekvatūs.
„Manau, ir Lietuvos pozicija turėtų būti aiškesnė. Lenkija ir Lietuva – skirtingos valstybės. Skiriasi gyventojų skaičius, tautinių mažumų proporcijos. Manau, Lenkijos politikai turėtų į tai atsižvelgti ir gerbti Lietuvos sprendimus. Jeigu Lenkijoje, turėdami tokią galimybę, pavardes pasikeistų tūkstantis lietuvių, 40 mln. bendruomenėje tai neturėtų absoliučiai jokios reikšmės. O Lietuvos situacija skirtinga dėl tautinių mažumų dalies. Manau, Lietuva turi teisę žiūrėti savo interesų ir saugoti daugumą“, – reziumavo pašnekovas.
 
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Justino Karoso teigimu, lenkai į Lietuvos visuomenę integruoti daug blogiau nei rusai.
„Važiuodami nuo Vilniaus krašto į Varėnos rajoną, jie (Lietuvos lenkai – red. past.) sako, kad važiuoja į Lietuvą. Lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau negu, sakykim, rusai. Jie nemoka lietuviškai. Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje, jie turėtų prie jos artėti, o ne tolti. Manau, kad tie, kurie nori kitaip, tegul važiuoja į Lenkiją – taigi laisvas judėjimas“, – teigė Justinas Karosas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
 
„Lenkai turi suprasti, kad mes esame maža tauta. Jeigu nebūsime šituo klausimu atsargūs, mes prapulsime. Vokiečiai atliko statistika paremtą studiją: 2050 m. vokiečiai Vokietijoje bus mažuma, jeigu nebus jokių stabdžių. Lenkai didžiavalstybiškai elgiasi. Turime ir norime išlikti kaip nacija, todėl turime būti atsargesni“, – pridūrė jis..
 
Lenkijos lietuvių mokykloje dirbanti Elena Degutis "Vilniaus dienai" teigė, esą lietuviška pavardė mokyklos dienyne – retas paukštis. Anot pedagogės, absoliučios daugumos moksleivių tėvai pasilieka prie lenkiško savo pavardės varianto.
Pasak jos, Lenkijos lietuvius kiek atbaido ir biurokratinės procedūros. Mat norint pakeisti pavardę į lietuvišką, reikia apeiti nemažai įstaigų, gauti pažymas, o paskui keisti ne tik pasą, bet ir vairuotojo pažymėjimą, banko korteles ir t. t. O tai nemažai kainuoja. 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai