Goda Jakubauskaitė   |   2010-06-24

Lietuviškas pasas – tik išrinktiesiems?

  
Lietuviškas pasas – tik išrinktiesiems?
© Miglės Šemetaitės nuotr.

Kuo Europos Sąjungos šalyse ar Jungtinėse Valstijose įsikūrę lietuviai geresni už tuos, kurie laimės ieškoti išvyko į Australiją ar Šveicariją? Tokios diskusijos užvirė svarstant Pilietybės įstatymo projektą.

Lietuviškas pasas tapo rimtu egzaminu politikams. Kurie išeiviai verti jį turėti, o kurie – ne?  
Prezidentūros pateikta nauja Pilietybės įstatymo redakcija dvigubą pilietybę numato tik iš Lietuvos iki Nepriklausomybės atkūrimo pasitraukusiems asmenims bei jų palikuonims. O jeigu pilietis į užsienį gyventi išvyko po 1990-ųjų, dvigubos pilietybės jis negalėtų turėti – lietuvišką pasą gautų tik užsienyje gimę jų vaikai. Dvigubą pilietybę išeiviai galėtų gauti nebent susituokę su kitos šalies piliečiu ir automatiškai gavę antrą pasą.
Tačiau Seimo nariams toks išeivių, kurie galėtų pretenduoti į dvigubą pilietybę, ratas pasirodė gerokai per siauras.
 
Ėmėsi geradarių vaidmens
 
Pradėję svarstyti Prezidentūros parengtą projektą parlamentarai ėmėsi geradarių vaidmens ir nutarė gerokai išplėsti įstatymo projekto „geografiją“.
 
Jie nusprendė, kad du pasus galėtų turėti ir išvykusieji po Nepriklausomybės atgavimo, jei jie įgijo Europos Sąjungos ar NATO šalies pilietybę, taip pat gyvenantieji kaimyninėse šalyse.
 
Tačiau, kaip žinia, visiems geras nebūsi. Parlamentarų siūlymai dvigubą pilietybę suteikti pagal deklaruotą išvykimo iš Lietuvos datą, šalis ar istoriškai nulemtas geografines valstybės sienas supykdė emigrantus.
 
Kuo lietuvis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, geresnis už tą, kuris įsikūrė Australijoje? Jeigu išvykai iš Lietuvos 1990-ųjų kovo 10-ąją, vadinasi, esi vertas Lietuvos Respublikos paso, o jeigu tų pačių metų kovo 12-ąją – jau nebe?
Viltis – didesniam išeivių ratui
 
Parlamentarai po ilgų svarstymų pritarė Pilietybės įstatymo pataisoms, kuriose numatoma daugiau asmenų grupių leisti turėti dvigubą pilietybę. Dėl galutinio projekto varianto Seimo nariai dar turės balsuoti.
 
Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti vaikai, gimę Lietuvos piliečiams, bet pagal gimimo vietą įgyjantys ir užsienio valstybės pilietybę. Taip pat dvigubą pilietybę galėtų turėti Lietuvos piliečiai, susituokę su užsieniečiu ir dėl to automatiškai įgyjantys kitos valstybės pilietybę.
Gauti Lietuvos pilietybę turėtų teisę ir asmenys, ištremti iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11-osios, bei jų palikuonys. Taip pat – išvykusieji savo noru iki 1990 metų kovo 11-osios.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo pritarta siūlymui leisti dvigubą pilietybę turėti išvykusiesiems ir po Nepriklausomybės atgavimo, jeigu jie įgijo Europos Sąjungos ar NATO šalies pilietybę.
 
Lietuvišką pasą siūloma išduoti ir lietuvių kilmės asmenims, tradiciškai gyvenantiems valstybėje, su kuria Lietuvą skiria valstybės siena. Vadinasi, į dvigubą pilietybę galės pretenduoti ir Baltarusijoje bei Rusijoje gyvenantys lietuviai.
 
Lemia „už“ ir „prieš“
Seimo narių balsai vieniems išeiviams suteikia viltį išsaugoti Lietuvos pilietybę, kitiems – atima.
 
Svetur įsikūrę lietuviai apsidžiaugė išgirdę, kad Seimo Žmogaus teisių komitetas pasiūlė atskaitos data dėl dvigubos pilietybės instituto laikyti ne Nepriklausomybės atkūrimo datą, o šiuo metu svarstomos įstatymo redakcijos įsigaliojimo datą. Pasiūlyta, kad dvigubą pilietybę galėtų turėti asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki šio įstatymo įsigaliojimo datos ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Tačiau emigrantų džiaugsmas dėl šio pasiūlymo buvo skubotas – jam nepritarta.
 
Taip pat nepritarta ir siūlymui dvigubą pilietybę leisti turėti Šveicarijos bei Šengeno sutarties šalių lietuviams.
 
Siūlo neskaičiuoti pasų
 
Seimo nario Gedimino Navaičio pateiktas pasiūlymas, kuris pateisintų visų išeivių viltis, sunkiai skinasi kelią.
„Esu pateikęs Pilietybės įstatymo pataisas, kurios išsprendžia visas problemas. Jų esmė – Lietuvos Respublika pripažįsta tik Lietuvos pilietybę. Lietuvos piliečio santykiai su kitomis valstybėmis yra jo privatus reikalas. Išimtiniais atvejais, pavyzdžiui,  Prezidentui leidus, Lietuva pripažįsta dvigubą pilietybę“, – TIESAI sakė G. Navaitis.
Pilietybės įstatymas turėtų apibrėžti Lietuvos pilietybės principus, nustatyti jos įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, bet nereglamentuotų Lietuvos piliečių santykių su kitomis valstybėmis.
 
Pasak G. Navaičio, priėmus šias pataisas, nereikėtų jokių referendumų, jokių Konstitucijos keitimų, neliktų jokių dviprasmybių. Lietuvos pilietis būtų laikomas Lietuvos piliečiu.
„Pajuokaujant, Lietuvos piliečio pomėgis kolekcionuoti įvairių egzistuojančių ar nesamų valstybių pasus neturėtų rūpėti Lietuvos valstybės institucijoms“, – kalbėjo G. Navaitis. 
Analogiškas teisinis reguliavimas galioja ir kaimyninėje Lenkijoje bei Izraelyje.
 
Emigrantai – ne daržovės
 
Seimo narys Mantas Varaška ragina neskirstyti Lietuvos išeivių. Pasak jo, toks rūšiavimas pagal istorinius laikotarpius gal ir nebūtų labai subtilus, jei jis būtų savitikslis arba statistiškas. Kada ir kiek tautiečių išvyko iš Lietuvos? Kiek jų paliko Lietuvą iki 1990 m. kovo 11 dienos ir po jos?
 
„Tačiau toks skirstymas įgauna visai kitą prasmę, kai jis tampa vieninteliu atrankos būdu nustatant konkretaus išeivio teisę į dvigubą pilietybę. Taip, Seimo daugumos požiūriu, išeiviai tampa tarsi bulvėmis, pavasarį perrenkant puvėkus. Išvykai iš Lietuvos iki 1990-ųjų kovo 10-osios – krenti į pirmą krepšį, o jei išvykai kovo 12 d. ir vėliau – į antrą. Esminis skirtumas – pirmojo krepšio bulvėkai turės galimybę sudygti dvigubos pilietybės plotuose, antrojo – ne“, – tvirtino M. Varaška. 
 
Seimo nario teigimu, vėliau, tobulinant įstatymo projektą, sugalvota dar įdomesnių išlygų. Išvykai ir gavai NATO ar ES narės pilietybę – esi tinkamas, įgijai kitos šalies pilietybę – pats kaltas, kad išvažiavai ne į tą valstybę, kuri priimtina Seimui.
 
Prasilenkia su Konstitucija?
 
Neabejojama, kad vos priėmus dabar svarstomas Pilietybės įstatymo pataisas, Seimo nariams teks kreiptis į Konstitucinį teismą dėl teisės akto konstitucingumo. Jeigu Prezidentė jį vetuotų, tuomet kreipimosi nereikės.
 
Abejojama, ar išeiviams, įgijusiems Europos Sąjungos ar NATO šalies pilietybę, suteikta galimybė išsaugoti Lietuvos pasą atitinka pagrindinį šalies įstatymą.
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis numato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis. Šis Konstitucijos straipsnis gali būti keičiamas tik referendumu.
 
Diskusijos dėl dvigubos pilietybės užvirė po to, kai 2006 metų rudenį Konstitucinis teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją, dvigubos pilietybės atvejai turi būti reta išimtis, ir dvigubą pilietybę įteisinančius įstatymus paskelbė prieštaraujančiais pagrindiniam šalies įstatymui.
                                                      
Du pasai – tik išimtiniais atvejais
 
Dabar galiojančiame įstatyme teigiama, kad Lietuvos pilietis negali turėti kitos šalies pilietybės, išskyrus asmenis, iki 1940-ųjų birželio 15 d. buvusius Lietuvos piliečiais ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
 
Dviejų valstybių pasus gali turėti vaikas, kurio abu tėvai ar bent vienas iš tėvų yra Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jis yra gimęs.
 
Du pasai gali būti suteikti ir asmenims, gavusiems valstybės, su kuria Lietuva yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pasą.
 
Lietuvos pilietybė taip pat gali būti suteikta išimties tvarka.
 
Lietuviai – savo tėvynės įkaitai?
 
Kęstas Pikūnas, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininkas
 
„Šiandien sprendžiamas dvigubos pilietybės klausimas – tai diskusija ne apie tai, kuriems kitos tautybės žmonėms suteikti pilietybę. Atvirai diskutuojama apie tai, iš kurių tautiečių atimti Lietuvos pilietybę arba teisę į jos gavimą.
 
Nė viena demokratiška visuomenė nepateisina priverstinio Tėvynės atsisakymo ir pilietybės atėmimo. Pilietybė yra ne tik kiekvieno žmogiška ir natūrali teisė turėti Tėvynę ir jai priklausyti, bet ir vertybė, moralinis ir branginamas emocinis ryšys su tėviške.
Šis ryšys yra be galo svarbus ne tik emigravusiems po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, bet ir tiems, kurių tėvai ar seneliai buvo lietuviai išeiviai.
 
Lietuvos dalelės – lietuvių bendruomenės, esančios toli už Lietuvos ribų ir jų nariai –pastatomi prieš gana žiaurų pasirinkimą: arba esi lietuvis, arba atsisakai užsienio šalies pilietybės.
 
Tai yra neįvykdoma, kadangi žmonės, gyvendami svetimame krašte, turi asimiliuotis, kad galėtų gyventi pilnavertį ir orų gyvenimą.
 
Lietuvių palikuonių bei neseniai emigravusių žmonių noras išlaikyti ryšį su Lietuva kelia pasididžiavimą mūsų tauta. Jeigu iš visų išvykusiųjų bus atimta teisė būti ar tapti lietuviu, tai ne tik pablogins Lietuvos ekonominę situaciją, parodys pasauliui mūsų nepasiruošimą tapti pilnaverte tarptautinės bendruomenės nare, bet svarbiausia – padarys kiekvieną lietuvį įkaitu savo pačių šalyje ir už jos ribų.
 
Didžiausias Lietuvos, kaip ir kiekvienos demokratiškos bei žmogaus teises gerbiančios tautos turtas – jos žmonės. Lietuvos Respublikos Seimas, kuris turėtų būti mūsų tautos balsas, atrodo, užsimerkė ir nebenori matyti realaus pasaulio, kuriame egzistuoja Lietuva ir gyvena jos žmonės.
 
Niekam ne naujiena, kad Lietuva vis sparčiau netenka žmonių, o turbūt svarbiausia – jaunimo. Būtent jauni žmonės ateityje paveldės užduotį kurti tolesnę ateitį tokios Lietuvos, kokią mes dabar sukursime.
 
Europos Sąjunga, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, įstojimas į NATO mūsų mažai tautai užtikrino ilgai trokštamas demokratines laisves ir teises. Galime laisvai keliauti, dirbti, gyventi, mylėti ir kurti šeimas jau ne tik Lietuvoje. Visas pasaulis mums pagaliau tapo namais. Mes esame pasaulio, ir svarbiausia – Lietuvos piliečiai. Lygiai taip, kaip naujajame pase ant titulinio lapo parašyta, kad esame Europos Sąjungos ir Lietuvos piliečiai.
 
Tautos stiprybė pasireiškia vienybėje. Negalime leisti, kad praeities fobijos ir baimės atimtų iš mūsų ateitį. Stiprybė yra vienybėje. Dvigubos pilietybės turėjimas ne tik atveria Lietuvos sienas pasauliui, bet ir sutelkia bei suvienija mus, kaip tautą, leidžia kiekvienam gyventi pilnavertį gyvenimą, priklausant naujai, globaliai Lietuvai, kurioje svarbiausia – žmogus.
Šalies Prezidentė D. Grybauskaitė savo metiniame pranešime Seime pareiškė: „Jei siekiame permainų valstybėje, turime atsigręžti į žmogų. Žmogus turi tapti pirmu prioritetu.“
Manau, galiu drąsiai teigti, kad visi esame dėkingi už tokius žodžius ir sutinkame, jog žmogaus vertinimas ir padorus elgesys tarp žmogaus ir valdžios yra vertos pasididžiavimo šalies bei tautos pagrindas.“
 

Atėmė pilietybę
 
Jolita Schrevelius, Jungtinėje Karalystėje gyvenanti lietuvė
 
„Ne vienerius turėjau dvigubą pilietybę ir niekam tai neužkliuvo. Gyvenau užsienyje, tačiau kai nusprendžiau apsistoti Lietuvoje ir gera valia nuėjau pasikeisti paso, buvo pastebėta, kad turiu du pasus. Iš pradžių man norėjo pakeisti pasą, tačiau netrukus buvo pakištas popieriaus lapas ir liepta rašyti kažką panašaus į tai, kad netenku Lietuvos pilietybės.
Nors procesas užtruko apie metus, pasas iš manęs buvo atimtas.
 
Kelis kartus rašiau į Vidaus reikalų ministeriją su užklausimu: pasiimate ar atiduodate pasą? Pasą atėmė ir pasakė, kad norėdama jį susigrąžinti turėsiu ieškoti močiučių ir promočiučių, vos ne lietuviškų kaulų... Kai pasakiau, kad jie turi mano galiojantį pasą, pareiškė, kad tai – nebesvarbu.
 
Atėmę pilietybę atsiuntė laišką, kad galiu prašyti leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Deja, šįkart palikau gimtinę be planų sugrįžti.
 
Niekada nelenksiu galvos ir neprašysiu, kad man sugrąžintų pilietybę, nesiruošiu „šerti veltėdžių“ dėl popieriaus gabalo... Nesulauks! Jau kartą pasisavino pilietybę, ačiū, man jos nereikia, puikiai gyvenu ir su viena, įgyta už nuopelnus, pilietybe... Nors ir išmesta už borto, aktyviai dalyvauju lietuvių judėjimuose. Šito jie iš manęs atimti negali.“
  

Komentarai

Naujausi straipsniai