Tiesa.com   |   Neringa Mataitytė   |   2015-11-21

Lietuvio gyvenimo pamokos Afrikoje

  
Lietuvio gyvenimo pamokos Afrikoje Arnas Petravičius (priekyje) su komanda Ugandoje įgyvendino verslo projekto idėją.
Išvažiavome nepamatę turistinių vietų, bet patyrėme tai, ką greičiausiai yra regėjusi maža dalis lietuvių – autentišką ir daug išmokantį ugandiečių gyvenimą.

Arnas Petravičius – Vilniuje ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuojantis jaunuolis. Kaip ir daugeliui, Arnui Lietuvos neužtenka, todėl kelionės – jo „antrasis kvėpavimas”.

Paskutinė Arno kelionė į Ugandą Afrikoje buvo net labai įsimintina. Kelionės metu buvo ne tik įgyvendintos verslo projekto idėjos, tačiau taip pat pasisemta neįkainojamos gyvenimiškos patirties. „Tiesai” Arnas Petravičius papasakojo apie ne kiekvienam lietuviui pažįstamą tolimąją Ugandą ir vietinių afrikiečių gyvenimo ypatumus.
- Kaip žinia, į Afriką išvykai su projektu „Tai yra Afrika: lietuvių nuotykiai Ugandoje”, kuris orientuotas į verslo plėtojimą. Papasakok daugiau apie jūsų tikslus. Kodėl būtent Uganda?
- Viskas prasidėjo nuo tarptautinės socialinės organizacijos „Grow movement“, kuri pasaulyje vienija virš tūkstančio verslo konsultantų, turinčių didelę patirtį savo darbe bei praktikos dirbant Afrikoje. Jų tikslas yra suvesti nedidelius, augančius šeimos verslus su profesionaliais konsultantais, kurie dirba kartu su jais, pataria įvairiais klausimais už tai negaudami jokios materialinės naudos.
 
Vienas iš mano kolegų priklauso šiai organizacijai ir dirbo būtent su tuo verslu, kurį važiavome aplankyti. Aš pats esu tarptautinio verslo situacijų konkurso „Creative Shock“ vadovas, kuriame studentai iš viso pasaulio sprendžia socialinių verslų strategines, marketingo ir reklamavimo problemas.
 
Taip kilo idėja, kad finalinę konkurso užduotį galime parašyti iš realaus verslo, taip suteikdami progą studentams iš tikro kažką pakeisti, prisidėti prie žmonių gerovės.
 
Kampala – pažangumu lietuvius nustebinęs Ugandos miestas. Kampala – pažangumu lietuvius nustebinęs Ugandos miestas.
- Ar radote ko pasimokyti iš vietinės verslo kultūros? Kokios su tuo susijusios problemos ten vyrauja ir kaip, tavo nuomone, jas vertėtų spręsti?
- Na, jei žiūrint iš verslo pusės, tai jie nėra ,,beraščiai”. Mūsų sutiktas vienos verslo įmonės vadovas yra labai apsišvietęs ir daug ką suprantantis žmogus, turintis verslo viziją ir bandantis jos siekti. Didžiausia problema yra ta, kad jie nemoka orientuotis į vieną sritį. Daro visko daug po truputį, iš to nesugeneruodami pakankamai kapitalo, kurio pagalba galėtų augti. Nemoka prioritetizuoti, kas naudinga daryti, o kas ne ir taip stabdo save. Dažnai jiems kylantis klausimas yra „Why not?” (liet. Kodėl gi ne?). Kai paaiškini jiems, remdamasis skaičiais, jie dažnai supranta klydę.
 
Dar viena didelė problema yra laiko valdymas. Mums būnant Ugandoje, visur vėluodavom bent po 1-2 valandas, nes jiems tai yra natūralu ir priimtina. Vakarietiškoj kultūroj tokia praktika yra visiškai nepriimtina. Afrikoje visi mėgaujasi gyvenimu, niekur neskuba. Gal mes galėtume pasimokyti to, kad nebūtina visada gyventi stresinėje būsenoje - reikia ir truputį atsipūsti, neskubėti.
 
- Afrika daugumai lietuvių – kitas, daugiausiai su skurdu ir ligomis besisiejantis pasaulis. Galbūt pats prieštaraujate šiai nuomonei? Ar tikrai ten viskas taip blogai? Kuo Afrika (Uganda) lenkia Lietuvą?
- Ugandoje atskirtis tarp miesto ir provincijos yra nežmoniškai didelė. Daugiausia laiko patys praleidome Kampaloje - šalies sostinėje. Teisingiausia manyti, kad ten, kaip ir tolimesniuose Londono rajonuose. Miestas labai gyvas, daug parduotuvių, barų. Per visa laiką matėme tik keletą valkataujančių žmonių, mieste mažai šiukšlių, nors lauko šiukšlaidėžių beveik nebuvo matyt. Taip pat vien Kampaloje yra įsikūrę 40 bankų, visos didžiosios įmonės. Galima pamatyti begalę kitų tarptautinių prekinių vardų, kurių nerastumėte Lietuvoje. Tai rodo, kad pragyvenimo lygis sparčiai auga.
 
Kai lankemės provincijoje, pajautėme milžinišką skirtumą. Žmonės vidury dienos geria degtinę, nes neturi darbų, veiklos. Jie gyvena iš molio nulipdytuose namukuose, kuriuos stato savo rankomis. Valgo tai, ką užsiaugina ar sugeba gauti iš kaimyno. Jei sostinėje vaikas žaidžia telefonu ar planšete, tai provincijoje vaikai spardo mango vaisių, įsivaizduodami, kad tai kamuolys.
Rankų darbo pašiūrės ir joje gyvenantys žvejai Nilo upės pakrantėje. Rankų darbo pašiūrės ir joje gyvenantys žvejai Nilo upės pakrantėje.
 
- Papasakokite apie vietinius žmones. Kokius juos įsivaizdavote prieš atvykstant? Ar lūkesčiai pasiteisino, o galbūt realus vaizdas juos pranoko?
- Švelniai tariant - jie kitokie. Galbūt įsivaizdavau, kad bus kuklesni, nedrąsūs, bet viskas buvo absoliučiai kitaip. Ugandiečiai be galo malonūs ir paslaugūs žmonės, kartais net per daug. Jei stovi vienas ir ko nors lauki, tai būtinai prieis ir užkalbins. Jei ateini į barą be pinigų, kažkas be abejonės tau pastatys alaus ir net ne vieną bokalą. Beje, nesijautė įkyrių žvilgsnių dėl odos spalvos, visi elgėsi labai natūraliai, nors ir baltaodžiai ten retas reiškinys.
 
- Stebint jūsų projekto nuotraukas socialiniuose tinklapiuose, panašu, jog laiką ten leidžiate tikrai smagiai. Visgi kas šioje šalyje yra sunkiausia? Kokius iššūkius tenka įveikti?
- Pirmasis į galvą atėjęs dalykas – maistas. Visų pirma reikia priprasti prie jų itin mėgstamų košių, kurias jie valgo kasdien. Tai „matoke” – nesaldžių, virtų bananų košė, kuri yra valgoma su riešutų padažu ir „Posho” – kukurūzų košė, kuri yra pagrindinis patiekalas tiek vaikams mokyklose, tiek ant šeimos stalo. Žinoma, kartais būna patiekiama ir mėsa bei žuvis, tačiau šiuos patiekalus turistams patariama valgyti atsargiau. Dar vienas iššūkis - tai neįsivaizduojamo dydžio vabalai ir visur lendantys nedideli driežai. Nesu vabalų mėgėjas, tai būdavo šiek tiek nemalonu po pagalvę rasti tokių gyventojų, o ir driežo vos atgal į Lietuvą neišsivežiau - gerai, kad prieš pat skrydį lagaminą pasitirkinau dar kartą.
 
- Kas labiausiai šokiravo kelionės metu? Ko mažiausiai tikėjotės?
- Labiausiai šokiravo, kaip ir minėjau, provincija, žmonių gyvenimas ten: kai gyvena 13 vaikų šeima mažoje bakūžėje, skalbia rūbus bendrame kibire su kaimynais, o nuogi vaikai bėgioja po purvą žaisdami su įsivaizduojamu kamuoliu. Tačiau negaliu sakyti, kad to nesitikėjau, žinant kokios naujienos ir pastovi informacija yra rodoma mums iš Afrikos. Jei kalbant apie tai, kas šokiravo iš gerosios pusės, tai galėčiau paminėti kalinių integravimo sistemą į visuomenę. Šios srities išvystymas Ugandoje mus labai nustebino. Kaliniai paskutinius savo kalėjimo metus dirba fermose ar gamyklose, o atlikę bausmę dažniausiai grįžta dirbti ten pat, jau turėdami patirties bei draugų.
 
Arnas su komanda vietinius vaikus nudžiugino atvežtomis knygomis. Arnas su komanda vietinius vaikus nudžiugino atvežtomis knygomis.
- Ko jus asmeniškai labiausiai išmokė viešnagė šioje šalyje?
- Veikiausiai tai, kad reikia paprasčiau į viską žiūrėti ir nuo to gyvenimas tikrai į blogą pusę nepasikeis. Buvo be galo įdomu matyti žmones, kurie gyvena beveik nieko neturėdami, bet sugeba tuom džiaugtis. Nėra ten viskas taip liūdna, kaip yra mums kartais pristato televizija ar laikraščiai. Žmonės ten laimingi, nes moka vertinti, ką turi.
 
- Išvardinkite penkias priežastis, dėl ko Afrikoje būtų įdomu ir gera gyventi bei penkias priežastis, dėl kurių, pavyzdžiui, lietuviui, čia gyventi būtų neįmanoma.
- Gera gyventi dėl oro, vaisių, kurie auga ant kiekvieno kampo, laisvų galimybių, kurias turėdamas noro gali labai efektyviai išnaudoti, žmonių draugiškumo ir svetingumo, geros atmosferos bei jų įdomios kultūros. Įdomus pavyzdys būtų tai, kad jie „pop” stiliumi atlieka mišių giesmes.
 
Kalbant apie detalesnes gyvenimo ten aplinkybes, manau, lietuviams būtų sunku gyventi dėl eismo gatvėse (labai daug transporto, o taisyklės praktiškai neegzistuoja). Kaip jau minėjau, dėl per daug egzotiškos gyvūnijos, dėl žmonių masės ir koncentracijos, nuo kurios labai pavargsti. Na, ir daugeliui modernios visuomenės gyventojų itin didelė problema turbūt būtų lėtas internetas. Žinoma, būtina paminėti apskritai gyvenimo sąlygas. Lyginant su Lietuva, net ir mano išgirtoje Kampaloje gyvent būtų gana nehigieniška.
 
Vaizdas iš neįprastų Ugandos gatvių. Vaizdas iš neįprastų Ugandos gatvių.
 
- Ar patartumėte lietuviams aplankyti Afriką? Ko mūsų tautiečiams būtų galima iš šios šalies pasimokyti, kokios patirties pasisemti?
- Be abejonės patarčiau. Pats taip pat dar kada nors gyvenime planuoju ten grįžti. Kadangi mūsų kelionės tikslas buvo ne turistinis, tai nepamatėme Safari ar Gorilų tako, tačiau visiems ten vykstantiems lietuviams siūlau aplankyti tiek šias, tiek kitas įspūdingas Afrikos vietas. Kartais net nenutuokiame, kiek visko ten galime rasti.
 
Visgi vienas didžiausių mano patarimų būtų bent keletą dienų pagyventi tarp vietinių žmonių, nes ši patirtis yra neįkainojama. Tai priverčia į gyvenimą pažiūrėti kitaip. Mes išvažiavome nepamatę turistinių vietų, bet patyrėme tai, ką greičiausiai yra regėjusi maža dalis lietuvių – autentišką ir daug išmokantį ugandiečių gyvenimą.
 
Kasdienybė Kampaloje. Kasdienybė Kampaloje.
 
 
  

Žymos: Afrika , Neringa Mataitytė, Arnas Petravičius , Uganda

Komentarai

Naujausi straipsniai