Tiesa.com   |   Barbora Grigaliūnaitė   |   2015-11-27

Lietuvei Kataras – stebuklų šalis

  
Lietuvei Kataras – stebuklų šalis Katare Monika surado ne tik mėgstamą darbą, bet ir vidinę ramybę.
Darbe klienčių norai man nėra įsakymas. Ironiška, tačiau dauguma arabių moterų nori tapti blondinėmis. Juk ko neturi, to labiausiai ir nori.

Užaugusi Klaipėdoje prie šaltos Baltijos jūros Monika Petrauskaitė jau spėjo išmaišyti pusę planetos. O kadaise, pasak jaunos moters, Lietuvos sostinė Vilnius jai atrodė tarsi viso pasaulio sostinė. Bet tik tol, kol pamatė likusį pasaulį.

Dabar šią plaukų stilistę ir kirpėją Lietuvoje gali išvysti vis rečiau, mat iššūkių ieškančią moterį noras gyvenime išmokti ir patirti kuo daugiau nuveda į vis tolimesnę šalį. M. Petrauskaitė jau ketvirtus metus gyvena ir šukuosenas kuria egzotiškoje, kaip pati vadina, stebuklų šalyje – Katare.
– Monika, Jūsų šeima, draugai ir studijos buvo Lietuvoje. Kokios aplinkybės paskatino išvykti?
 
– Augusi Klaipėdoje, kuo greičiau norėjau pabėgti iš tėvų namų ir studijuoti Dailės akademijoje Vilniuje. Sėkmingai įstojau į dailėtyrą, bet taip pat sėkmingai ją mečiau antrame kurse. Tada pirmą kartą išvažiavau į Škotiją, Aberdeeną. Ten padirbėjau, susitaupiau šiek tiek pinigų ir grįžusi pradėjau lankyti intensyvius kirpėjų kursus.
 
Visada norėjau kažką daryti savo rankomis. Būdama maža močiutei siuvėjai padėdavau karpyti medžiagas. Mano mama, beje, taip pat dizainerė. Tad, manau, pasirinkdama kirpėjos specialybę labai toli nuo obels nenuriedėjau.
 
Vėliau įstojau į šukuosenų dizaino studijas Vilniaus kolegijoje. Kadangi mokiausi neakivaizdžiai, turėjau daug laisvo laiko. Lietuvoje dirbti nenorėjau. Tuo metu turėjau draugą, kuris gyveno Milane, tad ilgai negalvojusi ir išvykau laimės ieškoti į Italiją. Po Milane praleistų metų persikrausčiau į Romą. Šis miestas man visada liks viena iš nuostabiausių vietų pasaulyje.
 
Ten teko salone padirbėti su pasaulinio pripažinimo sulaukusiu plaukų stilistu Franco Scarpa. Jis man visada sakydavo: „Važiuok į Londoną, ten visas veiksmas.“ Jo paklausiusi ir išvykau į Angliją.
 
Tačiau lengva nebuvo: teko pagyventi ir pas draugus „skvotuose“, ir pakovoti už save. Londonas buvo puikus miestas „raumenims užsiauginti“. Ten dirbau keliuose salonuose, gyvenau skirtingose vietose, dirbau su perspektyviausiais Lietuvos ir užsienio menininkais.
Katare bene 75 proc. visų gyventojų – imigrantai iš kitų pasaulio šalių. Katare bene 75 proc. visų gyventojų – imigrantai iš kitų pasaulio šalių.
 
– Šiuo metu gyvenate Katare. Kas jus atvedė į šią egzotišką šalį?
 
– Susikūriau savo darbų albumą (angl. portfolio), kurį mano internetiniame puslapyje pamatė ir dabartinis darbdavys. Jis pasiūlė prisijungti prie tarptautinės kirpėjų komandos. Aš, žinoma, tuomet, prieš ketverius metus, nieko apie Katarą nežinojau ir netgi apsilankiau „Google“ žemėlapiuose, norėdama išsiaiškinti, kuriame pasaulio krašte ši šalis yra.
 
Po beveik dvejų Londone praleistų metų vis dar nejaučiau, kad stabiliai įsikūriau, todėl negalvojusi priėmiau pasiūlymą. Jau po trijų savaičių persikrausčiau į Dohą – pasakų šalies miestą.
 
Dar ir dabar galvoju, jog žmonės nėra medžiai. Jei nepatinka, kur esi, – keisk vietą. Ir blogiausiu atveju bus galima grįžti atgal arba keliauti kitur.
Katare iš pradžių taip pat nebuvo lengva. Nauja šalis, nauji kolegos, naujas draugų ratas ir visai kitoks žmonių mentalitetas. Prie viso to prisitaikyti reikėjo laiko. Dabar Katarą jau vadinu savo namais. Čia suradau ne tik mėgstamą darbą, bet ir vidinę ramybę. Dohoje gyvenu jau beveik ketverius metus. Pirmas kelias savaites tikrai negalvojau, jog pasiliksiu. Tuomet turėjau dvejų metų darbo salone kontraktą, kuris atrodė kaip amžinybė.
 
Kataras – tai savotiškas kosmosas, nes čia viskas kitaip. Centras tiesiog išblizgintas, visur penkių žvaigždučių viešbučiai, prabangūs prekybos centrai ir brangūs restoranai. O kai išvažiuoji iš centro, netrukus atsirandi mažojoje Azijoje–Afrikoje su beveik griūvančiais pastatais, pigiomis parduotuvėlėmis, kebabinėmis...
 
Oro temperatūra vasarą (o ji tęsiasi beveik pusę metų) pakyla iki 50 laipsnių karščio, o žiemą, kai nukrinta iki 20 laipsnių šilumos, man jau darosi vėsu ir tenka miegoti su kojinėmis. Vasarą neturime šalto vandens. Atsuki čiaupą, o ten bėga arba verdantis iš lauko, arba šiltas iš šildytuvo, kurį, beje, vasarą laikome išjungtą. Lyja Katare apie penkis kartus per metus. Kartais būna ir smėlio audrų, tada uždaromos mokyklos ir kitos įstaigos.
 
Šioje šalyje niekas nevaikšto pėsčiomis, nesivažinėja dviračiais, o viešuoju transportu naudojasi tik darbininkai. Čia arba vairuoji, arba turi savo vairuotoją, na, dar gali važiuoti taksi. Keliauti autobusu bandžiau ir pati. Viskas buvo gerai, tačiau dažniausiai esu vienintelė moteris autobuse. Kelionė autobusu – labiau atrakcija. Pati nevairuoju, todėl, jeigu reikia kur nors nuvykti, skambinu vairuotojui.
 
Benzino litras kainuoja tiek pat, kiek ir vandens. Gatvėmis važinėja prabangiausios, daugybę benzino ryjančios sportinės mašinos.
Įsigyti alkoholio galima tik penkių žvaigždučių viešbučiuose arba vietinėje parduotuvėje. Tačiau joje reikia pateikti licenciją, kurią išrašyti gali darbdavys. Alkoholis labai brangus, pavyzdžiui, buteliukas „Corona“ alaus bare kainuoja apie 8 svarus.
 
Tiek Monikos kolegės, tiek klientės yra iš viso pasaulio. Su korėjiete kolege Jihee. Tiek Monikos kolegės, tiek klientės yra iš viso pasaulio. Su korėjiete kolege Jihee.
 
– Jau ne vienerius metus dirbate kirpėja ir plaukų stiliste. Kuo skiriasi darbas visose jūsų lankytose šalyse?
 
– Myliu savo darbą Katare. Dirbu „Glow American Salon“. Salonas skirtas tik moterims ir vaikams nuo 12 metų, vyrai net negali užeiti. Tiek mano kolegės, tiek klientės yra iš viso pasaulio. Kartais darbo dienos gale pagalvoju, kad šiandien kirpau plaukus beveik visiems kontinentams.
 
Darbe klienčių norai man nėra įsakymas. Ironiška, tačiau dauguma arabių moterų nori tapti blondinėmis. Juk ko neturi, to labiausiai ir nori. Tada aš joms turiu paaiškinti apie galimybes, ir kad stebuklų nedarau. Pamatyti trumpaplaukę katarietę beveik neįmanoma. Dažniau pasitaiko, kad moteris atsisėda į kėdę, nusiriša skarelę ir pasileidžia plaukus iki žemės.
 
Iš visų šalių, kuriose teko dirbti, man labiausiai patinka Katare. Lietuvoje dauguma klientų buvo lietuviai, Italijoje – italai, Anglijoje – britai, o Katare – įvairovė.
 
Jau kuris laikas Monika yra susižavėjusi „Acro“ joga. Šiuo metu mergina lanko jogos mokytojos kursus. Jau kuris laikas Monika yra susižavėjusi „Acro“ joga. Šiuo metu mergina lanko jogos mokytojos kursus.
 
– Esate ryški asmenybė, nešiojate trumpų plaukų „berniukišką“ šukuoseną, mėgstate įdomiai rengtis. Ar musulmoniškoje šalyje dėl Jūsų išvaizdos nekyla nesusipratimų?
 
– Katare bene 75 proc. visų gyventojų – imigrantai iš kitų pasaulio šalių. Dėl to, nors ir musulmoniška, šalis yra gana kosmopolitiška.
 
Vyresnės arabės kartais pakomentuoja mano trumpą „garçon“ stiliaus šukuoseną, pasiūlo užsiauginti plaukus, tačiau, ypač dėl plaukų, susilaukiu ir labai daug komplimentų. Dėmesio netrūksta.
 
Katare apsirengimo kodas labai konservatyvus. Keliai ir pečiai turi būti visada uždengti, tačiau galima žaisti su spalvomis ir aksesuarais. Būna visko: sulaukiu šypsenų, bet pasitaiko ir piktų žvilgsnių.
 
„Tiltelio“ projektas buvo visai neplanuotas, tačiau Monikai daug keliaujant tapo tarsi jos asmeniniu parašu. „Tiltelio“ projektas buvo visai neplanuotas, tačiau Monikai daug keliaujant tapo tarsi jos asmeniniu parašu.
 
– Kaip pavyksta susikalbėti? Išmokote arabiškai?
 
– Labai džiaugiuosi, kad Katare visi kalba angliškai. Tiesa, bandžiau mokytis ir arabų kalbos. Baigiau pradedančiųjų kursą, išmokau arabų alfabetą, keletą žodelių. Dar kalbu rusiškai, itališkai, šiek tiek ispaniškai ir vokiškai, tačiau arabų kalba nepanaši į jokią kitą kalbą, kuria kalbu.
 
– Atrodo, kad gyvenime nenustygstate vietoje. Neseniai tapote profesionalia nardytoja, tiesa?
 
– Atostogavau prie Raudonosios jūros ir tiesiog negalėjau nepabandyti. Viskas baigėsi tuo, kad po keturias dienas trukusių intensyvių kursų gavau nardytojos pažymėjimą. Pasaulis po vandeniu – tai dar vienas naujas pasaulis. Visiems siūlau pabandyti.
 
– Papasakokite apie savo „tiltelio“ projektą. Kokias pasaulio šalis jau aplankėte ir kaip gimė ši idėja?
 
– „Tiltelio“ projektas buvo visai neplanuotas, bet daug keliaujant kažkaip tapo mano asmeniniu parašu. Viskas prasidėjo galbūt todėl, kad prieš pirmąją atostogų nuotrauką su „tilteliu“ buvau neseniai pirmą kartą apsilankiusi jogos klasėse ir per atostogas norėjosi pasilankstyti.
 
Šis asmeninis projektas prasidėjo mano gimtojoje Klaipėdoje, apkeliavo pusę Lietuvos, tada „išvyko“ ir už jos ribų: į Daugpilį, Rygą, Taliną, Helsinkį, Stokholmą, Stambulą, Jungtinius Arabų Emyratus, Omaną, žinoma, Katarą, Egiptą ir Niujorką. Dar šiemet planuoju išsiriesti Nepale ir Šri Lankoje.
 
 
 
  

Žymos: Barbora Grigaliūnaitė, Monika Petrauskaitė, Kataras

Komentarai

Naujausi straipsniai