Agnė Ruseckaitė   |   2011-09-18

Kino operatoriui Lietuvoje per ankšta

  
Kino operatoriui Lietuvoje per ankšta S.Gandžumianas svajoja nufilmuoti Kuršių Neriją.

Nors Samvelas Gandžumianas gimė ne Lietuvoje, tačiau ją vadina savo namais. Armėno ir lietuvės šeimoje gimęs Samvelas į Lietuvą atvyko vos trejų. Dabar 26-erių kino operatorius sako, kad niekur kitur gyventi ir nenorėtų. Tiesa, pabūti laikinu svečiu kitoje šalyje Samvelas sutiktų mielu noru, nes yra įsitikinęs, kad tokios kelionės žmogų praturtina ir atveria naujų kelių.

in-bottom: 0cm">– Samvelai, jūs labiau lietuvis ar labiau armėnas?
 
– Gimiau Armėnijoje prieš 26 metus, o kai buvau trejų, atvažiavome gyventi į Lietuvą. Nuo to laiko Armėnijoje nebuvau ir savo namais laikau Lietuvą, o save vadinu lietuviu. Mano mama lietuvė, tėtis – armėnas. Tad aš toks lyg ir pusiau lietuvis, bet širdyje tikrų tikriausias lietuvis!
 
Bet jūsų profesijos žmogui – kino operatoriui – Lietuvoje ankšta?
 
– Lietuva maža šalis, čia mažiau galimybių, bet man tai visiškai suprantama ir normalu. Kino operatoriaus diplomą gavau Maskvoje, ir jau kurį laiką daugiausia dirbu prie rusiškų projektų su rusų režisieriais. Labai laukiu pasiūlymų iš Lietuvos, bet suprantu, kad čia kartu mokęsi žmonės subūrė savo komandas ir dirba nesikeisdami prie skirtingų projektų.
 
Juk daugelis jų vaikystės ar studijų draugai. O aš vis dar laukiu, kada galėsiu nufilmuoti filmą Kuršių Nerijoje, kuri man labai labai graži. Tiesiog fantastiška vieta. Norėčiau dalyvauti labai teigiamame, pozityviame projekte, kuriame Lietuva būtų parodyta ne tik kaip labai graži, bet ir optimistiška šalis.
 
Čia apie kūrybą. O apie gyvenimą Lietuvoje?
 
– Daug kas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Aš labai noriu gyventi Lietuvoje ir dabar sakau, kad visada čia sugrįšiu. Bet tikrai suprantu žmones, kurie neturi darbo ir negali išgyventi. Aš pats kol kas minčių apie emigraciją net artyn neprisileidžiu. Man baisu net pagalvoti, kas bus, kai visi protingi ir talentingi žmonės išvažiuos iš mūsų šalies. O dabar populiaru sakyti, kad nieko čia baisaus nėra, atvažiuos iš kitų valstybių ir bus kam dirbti. Bet gi ne vien darbininkai valstybę kuria. Man baisu įsivaizduoti, kokioje šalyje tokiu atveju gyventume.
 
Ir kai kalbama, kad daug žmonių emigruoja iš Lietuvos dėl finansinių sunkumų, labai liūdna. Ne viskas gyvenime pinigais skaičiuojama. Aš tikiu, kad jeigu žmogus galvos tik apie pinigus ir kaip uždirbti kuo daugiau, nieko nebus. Jis neuždirbs. Niekada. Jo svajonė taip ir liks neįgyvendinta. Svarbu, kad žmogus kiekvieną dieną būtų laimingas, džiaugtųsi tuo, ką veikia, savo ir artimųjų pasiekimais. Man kartais atrodo, kad labai gerai ir sveika padirbėti nemokamai. Dažniausiai tokie savanoriški darbai turi daug vidinio užtaiso, ilgam pozityviai nuteikia.
 
O apie ką dar galvoti, kai nėra už ką valgyti?
 
– Problemos slypi giliau. Gal žmogus nelankstus, nesugeba prisitaikyti prie situacijos, gal jis savo laiku neatliko savotiškų namų darbų – nebaigė mokslų, praleido galimybes nieko neveikdamas ir gyvendamas pasyviai?.. Žinoma, man bepigu kalbėti, kai pats dirbu svečiose šalyse, važinėju, o į Lietuvą grįžtu pailsėti, pasidžiaugti. Bet, kita vertus, esu įsitikinęs, kad lankstus ir protingas žmogus visuomet ras išeitį ir teisingą kelią savo šalyje.
 
Jūs Lietuvoje retas svečias?
 
– Ir taip, ir ne. Aš grįžtu, kai tik yra galimybė. Dabar dirbu Latvijoje, filmuoju rusų meninį filmą. Turėsiu tris laisvas dienas ir važiuosi į Vilnių, juk iki namų tik trys šimtai kilometrų. Sėsiu į autobusą, ar draugai parveš. Kelios valandos, ir aš jau namie. Žinoma, galima manyti, kad iš Rygos parsigauti daug paprasčiau. Bet aš galvoju, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir, žinoma, laiko. Man tikrai ne problema sėsti į traukinį ar autobusą, lėktuvą ir grįžti bent kelioms dienoms susitikti su artimaisiais ir draugais.
 
O Armėnijos aplankyti nesinori?
 
– Nors išvažiavau, kai buvau dar mažas vaikas, bet visuomet galvoju, kad labiau tinka sakyti, jog noriu ten grįžti, o ne nuvažiuoti. Tai mano planuose ir svajonėse. Ten yra giminių, iš vaikystės yra gyvų atsiminimų. Be to, visuomet yra nuotraukos, kuriose aš visai mažas važinėjuosi su dviračiu po milžinišką balkoną! Kai kurie atsiminimai labai ryškūs, gyvi, ir ta šalis mane traukia. Tikiuosi, kad baigęs filmuoti Latvijoje, pagaliau galėsiu išsiruošti į Armėniją. Man norisi pabendrauti su labai atvirais, draugiškais ir svetingais armėnais. Aš tokius juos matau ir pažįstu. Man labai patinka skanus armėniškas maistas. Žodžiu, mane į tą šalį traukia daugybė dalykų...
 
- Ar dažnai leidžiatės į keliones? Kokios šalys paliko didžiausią įspūdį?
 
- Mano kelionės dažniausiai susijusios su darbu, įvairiais meniniais projektais. Štai Prancūzijoje keliavau, kai filmavome dokumentinį filmą. Taip pat apsilankiau ir Slovakijoje. Daugiausia tai kūrybinės kelionės, kuriose ne tik dirbu, bet ir pasikraunu naujų idėjų.
 
Svajonėse – tolimos šalys. Tokios kaip Indija, Tibetas. Labai norėčiau padirbėti Antarktidoje. Manau, kad tai būtų ne tik didelis bagažas mano profesiniam gyvenimui, bet daug atrasčiau ir kaip žmogus.
 
Keliauti be tikslo man nepatinka. Dabar yra planas leistis į keturių mėnesių kelionę dviračiais. Labai jos laukiu, bet kol kas ieškome finansavimo. Be to, sunkoka suderinti tokią ilgą kelionę su darbais, juk aš negaliu dingti keliems ilgiems mėnesiams... Ir jeigu vis dėlto pavyks, aplankysime aštuonias šalis prie Baltijos. Seniai laukiu šios kelionės, bet kol kas ir pasyvus poilsis kartais patinka, nors nesu didelis mėgėjas nieko neveikti. Be to, vengiu minios, labiausiai man patinka ir sekasi bendrauti su meno pasaulio žmonėmis.   
  

Komentarai

Naujausi straipsniai