Sigita Limontaitė   |   2012-08-24

Karininkas Afganistane: „Išvažiuoti į misiją – daugelio svajonė“

  
Karininkas Afganistane: „Išvažiuoti į misiją – daugelio svajonė“
© A.Česnauskas
Karininko teigimu, karys visada turi išlaikyti sveiką baimės jausmą.

Algirdas Navasaitis, itin gerais balais baigęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, gavo leitenanto laipsnį. Įteikus diplomą, krašto apsaugos ministrė jam, kaip geriausiam laidos absolventui, padovanojo vardinį kardą. Baigęs krimsti mokslus vaikinas nusprendė visada ginti Lietuvą. Iš pradžių vadovavęs savo būriui ir tarnavęs šalies labui Tėvynėje, vėliau karys buvo paskirtas į taikos palaikymo misiją Afganistane. Apie karių kasdienybę bei pareigas A. Navasaitis pasakojo „Tiesai“.

– Kodėl tapote kariu?
– Kai buvau dešimties, užsinorėjau groti saksofonu. Kadangi jau grojau smuiku, muzikos mokykloje nuėjau pas varinių pučiamųjų mokytoją ir išdėsčiau savo norą. O jis man atsakė: „Tau tik kalaviją į rankas – ir per Europą iki Juodosios jūros, o ne saksofonu groti.“ Suprask, kaip Didysis Lietuvos Kunigaikštis. Tai taip ir tapau kariu, kariūnu ir galiausiai karininku – ne todėl, kad tuo metu muzikos mokykla neturėjo laisvo saksofono, bet vedamas patriotinių paskatų. Manau, kad didžiausia garbė yra ginti savo kraštą.
 
– Mokydamasis Karo akademijoje žinojote, kad galite būti išsiųstas į bet kurią šalį palaikyti taikos?
 
– Mokydamasis žinojau, kad Lietuva nuo 1994 m. dalyvauja tarptautinėse taikos įvedimo, atkūrimo, palaikymo operacijose, pradedant Bosnija ir Hercegovina, Kosovu, Juodkalnija, Gruzija, baigiant Iraku, Afganistanu, o dabar ir Somaliu. Tiesa, kiekviena misija be galo skirtinga, nes skiriasi jų saugumo situacija, kultūrinė aplinka, užduočių pobūdis. Tačiau man, kaip kariui, dalyvavimas tarptautinėje operacijoje tikrai svarbus, nes tai yra terpė, kur galiu tobulėti, pasisemti naujų žinių, įgūdžių. Kaip visiems sakau – kaip gali būti geru pianistu, jei niekada nesi matęs pianino?
 
– Kodėl Lietuvai svarbu dalyvauti šioje misijoje?
 
– Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose yra pagrįstas Lietuvos pasirašytomis kolektyvinės gynybos ir saugumo sutartimis. Vykdydama šiuos įsipareigojimus mūsų šalis prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų stiprinti saugumą ir stabilumą euroatlantinėje erdvėje, kartu įgyvendindama vieną iš savo užsienio politikos prioritetų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad čia mes giname savo pačių saugumą, nes Lietuva Afganistane neturi jokių geopolitinių tikslų ar kitokių interesų, išskyrus bendražmogiškų vertybių gynimą, taikos ir stabilumo puoselėjimą.
 
– Ar daug lietuvių dalyvauja šioje misijoje? Su kokių šalių kariais tenka susidurti?
– Afganistane lietuvių kontingentą sudaro apie pustrečio šimto karių. Gore kartu su mumis taip pat tarnauja kariai bei civiliai iš Gruzijos, Japonijos, JAV, Lenkijos, Suomijos, Čekijos, Ukrainos, Kroatijos ir Bulgarijos.
 
– Kaip seniai esate misijoje? Kokia jūsų kasdienybė bei pareigos?
 
– Misija prasidėjo gegužės mėnesį ir truks pusę metų. Aš esu karinių patarėjų grupės instruktorius. Petys į petį dirbam su Afganistano nacionaline kariuomene. Vedame jiems paskaitas ir pratybas, stengiamės perteikti savo patirtį bei žinias – kartu važiuojam į užduotis, „patrulius“ – bendromis pastangomis užtikrinam saugumą Goro provincijoje.
 
– Nebaisu būti šalyje, kurioje vyksta neramumai?
 
– Toks mūsų darbas. Tam esame nuolatos ruošiami ir treniruojami. Dėl to čia ir yra Lietuvos kariai, nes čia vyksta neramumai, nes čia galime ir turime padėti. Bet visada turi būti sveikas baimės jausmas, kuris padėtų apsisaugoti nuo bet kokių pavojų. Jei tikrai bijočiau, tai čia nebūčiau. Gal net nebūčiau kariu.
– Laisvalaikiu galite išvykti apžiūrėti miesto, kuriame gyvenate?
 
– Gyvenimas verda bazėje, kuri yra akylai saugoma 24 valandas per parą. Negali tik sugalvojęs išeiti į miestą pasivaikščioti ar jo apžiūrėti. Todėl ir laisvalaikį leidžiame bazėje. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir tarnyboje esame tas pačias 24 valandas. Musulmonų kraštuose penktadienis yra šventa diena, taip kaip mums sekmadienis. Todėl, taikantis prie aplinkos, bazėje laisva diena – penktadienis. O ketvirtadienio vakarais turime laisvesnį vakarą ramovėje.
 
Ramovė – gerovės namai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – tai visos bazės karių bei darbuotojų traukos centras. Čia galima sužaisti stalo futbolą, rusiško biliardo arba amerikietiško biliardo partiją su patyrusiais mūsų kontingento (ir ne tik) kariais, bibliotekoje paskaityti kokią knygą, taip pat paskambinti namiškiams, prisėsti prie interneto, galiausiai pabendrauti neformalioje aplinkoje su kolegomis. O renginių vyksta įvairiausių – minėjom Geležinio vilko dieną, Jonines, Mindaugo karūnavimo dieną, kasdienybę praskaidrinam futbolo varžybomis, Olimpiados turnyru (tinklinio, amerikietiško, rusiško biliardo, tritaškių metimo, smigio varžybomis), „protų mūšiu“, praėjusį mėnesį buvo atvykęs Algis Ramanauskas-Greitai su filmavimo grupe, stebėjo mūsų kasdienybę, ruošė medžiagą dokumentiniam filmui, vieną vakarą praskaidrino savo pasirodymu.
 
– Kitiems kariūnams patartumėte nors kartą gyvenime sudalyvauti panašioje misijoje?
 
– Žinau, kad išvažiuoti į tokią ar panašią misiją yra daugelio svajonė – džiaugiuosi, kad man ją pavyko įgyvendinti. Aišku, dar ne pabaiga, reikia grįžti sveikam ir gyvam namo, bet vien kad esu čia, man, kaip kariui, yra didelis pasiekimas. Negaliu patarti – jei yra siūloma važiuoti, tai kiekvieno kario asmeninis apsisprendimas, važiuoti ar ne. Kitas dalykas, kai nori, bet nėra galimybių. Panašiai, kaip atsakant į klausimą: „Ar moki groti pianinu?“ Atsakymas „Nežinau, niekada nemėginau, gal ir moku“ netinka – turi būti tvirtai apsisprendęs pusę metų dirbti savo darbą atsakingai ištisą parą, kasdien matyti tuos pačius veidus, būti svetimoje šalyje be namiškių ir, žinoma, būti viskam pasiruošęs.
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Afganistanas

Komentarai

Naujausi straipsniai