Aurelija SAVICKIENĖ   |   2010-02-18

Kaišiadoriškio tikslas – dvigubas diplomas

  
Kaišiadoriškio tikslas – dvigubas diplomas

Viena vasara, praleista Italijoje, apvertė kaišiadoriečio Aivaro Čiurinsko gyvenimą aukštyn kojomis. Ramų miestelį jis iškeitė į mados sostinę Milaną. Ne modeliu išvyko dirbti, o studijuoti. „Mano atvykimas buvo keistokas, nes mokslo metai jau buvo prasidėję, o italų kalba tebuvo „viešbučio lygio“.

="text-align: justify; line-height: 150%">Aivaras Čiurinskas (25 m.) prieš šešerius metus išvyko studijuoti į Milano katalikiškąjį universitetą. Pasirinko politikos mokslų ir tarptautinių santykių programą. „Italijoje bakalauro studijos oficialiai trunka trejus metus, tačiau 99,9 proc. studentų bakalauro laipsnį įgyja po trejų su puse metų arba dar vėliau. Tam tikriausiai įtakos turi lengvabūdiškas italų požiūris: „tik nereikia jaudintis“. Tad ir aš nusiraminau“, – paaiškina jaunuolis.
 
O kas toliau?
Aivaras puikiai prisimena tą dieną, kai pagaliau rankose laikė išsvajotą diplomą. Nesvarbu, kad labai lijo, kad šventinę nuotaiką drumstė klausimas „o kas toliau“ – įrodymas, jog pasiekei tai, kas nebuvo lengva itališkai nemokančiam vaikinukui, žadino puikius jausmus.
 
Lietuvis nesustojo. „Politikos mokslų sritis – velniškai plati. Kaip juokaudamas sakau, baigęs politikos mokslus Milane gali eiti dirbti ir inžinieriumi, ir kunigu (universitete mokoma ir teologijos). Supratau, kad reikia siaurinti sritį. Nebuvo sunku apsispręsti, nes nuo seno save laikiau ekonomistu. Tad mano pasirinkimas – Tarptautinės ekonomikos ir politikos magistro studijos“, – sako Aivaras.
 
Nublokštas į Šveicariją
 
„Kaip atsidūriau Šveicarijoje? Labai paprastai. Tiesiog atradau magistro studijų programą, pagal kurią leidžiama studijuoti dviejuose universitetuose: Milano katalikiškame ir Šveicarijos Lugano universitete. O tai reiškė, kad pirmąjį semestrą reikia mokytis Lugane, antrą – Milane, o paskui kur nori, nes pats sprendi, kur atliksi praktiką. Ypač pradžiugino tai, kad už tokias studijas suteikiamas dvigubas magistro diplomas. Argi ne viliojamai skamba?“ – šypsosi Šveicarijoje studijas baigiantis lietuvis.
 
Į Europos rojumi vadinamą Šveicariją Aivaras Čiurinskas atvyko prieš porą metų. Važiavo į nežinomybę: nebuvo matęs universiteto, o svarbiausia – nežinojo, kur apsigyvens.
 
„Turėjau tik aiškų tikslą – mokytis čia. Be to, jau buvau sumokėjęs už mokslus. Gelbėjo ir tai, kad Luganas yra netoli Milano – viena valanda traukiniu. Todėl pirmąsias savaites gyvenau jau gerai pažįstamame mieste.“
 
Aivaras iškart pamėgo šveicarišką tvarką ir grožį. Luganas – miestas ant ežero kranto, apsuptas vasarą žaliuojančių kalnų ir teturintis apie 70 tūkst. gyventojų. „Po Milano smogo tai atrodė kaip tikra pasaka“, – prisimena lietuvis.
 
Tiesa, Aivarą stebino šveicariškos kainos – didesnės nei Italijoje, ypač maisto produktų. „Mėsa iš esmės neįkandama, nebent lauki, kol vakarais kainą sumažins per pusę“, – šypsosi Lugano universiteto studentas.
 
Su dėstytojais - prie alaus bokalo
 
Lugano universitetas – labai jaukus, studentų mažai. „Čia mokosi apie 2800 studentų, iš kurių pusė – užsieniečiai. Tuo tarpu Milano universitete buvo daugiau nei 40 tūkst. studijuojančių! Palyginimui galiu pasakyti, kad Lugane vienoje auditorijoje mokosi 25, o Milane – 250 studentų.
 
Šveicarijoje dėstytojas pasiūlo diskusijas pratęsti prie alaus bokalo, o Italijoje bijodavau ranką pakelti, norėdamas užduoti klausimą. Nors tikrai negaliu sakyti, kad Milanas man nepatiko. Bet esu kilęs iš mažo Kaišiadorių miestelio, kuriame vieni kitus pažinojome, tad didmiestyje jaučiuosi ne itin gerai.“
 
Šveicarija itališkomis kainomis
 
Draugai Aivarui padėjo išsinuomoti butą, kuriame dabar jis ir gyvena su trimis italais – šie kiekvieną savaitgalį grįžta namo. „O paskui atsiveža daug maisto“, – juokiasi vaikinas. – „Galima sakyti, mėgaujuosi šveicarišku grožiu itališkomis kainomis. Be to, visi puikiai sutariame, kiekvieną vakarą kartu gaminame maistą, kartu mokomės...“
 
Už trijų kambarių butą keturi studentai moka po 350 Šveicarijos frankų (apie 800 Lt) per mėnesį. „Tačiau tai nėra brangiausias variantas, nes kai kurie mano grupės draugai moka po 600–700 frankų. Apskritai būsto klausimas Lugane labai opi problema, kadangi nėra didelio pasirinkimo. Tačiau yra ir pliusų, nes beveik visiškai nereikia naudotis transportu. Norėdamas iš vieno miesto galo nueiti į kitą užtrunki apie 40–50 minučių.“
 
Mylimoji – čia pat
 
Tame pačiame mieste gyvena ir Aivaro mergina Asta, tačiau pora nuo pat pradžių nusprendė negyventi kartu. Tam Aivaras turi savo priežasčių, kurias žino artimi bičiuliai, o svetimiems vaikinas nėra linkęs ką nors aiškinti.
 
Aivaras su Asta susipažino dar Lietuvoje, ir atstumas jų draugystei nesukliudė. Kai mergina Vilniuje baigė bakalauro studijas, neatsitiktinai pasirinko mokslus tęsti Šveicarijoje. Čia jau mokėsi jos vaikinas.
 
Viskas per pažįstamus?
 
Dabar Aivaras atlieka privalomąją praktiką. Mūsų laidai labai nepasisekė – baigiame mokslus per vieną didžiausių ir giliausių krizių istorijoje. Todėl susirasti vietą praktikai atlikti buvo labai sunku. Ypač tokiame mieste, kur 60 proc. žmonių dirba bankuose. Labai gerai šio miestelio darbo politiką apibūdino Lietuvos garbės konsulas Lugane Gintautas Bertašius. Jis pasakė: „Aivarai, nesijaudink, Luganas yra dar didesnis svainių kraštas nei Lietuva. Čia viskas vyksta „per pažįstamus“.
 
Tačiau atkakliam ir drąsiam lietuvaičiui po ilgų ieškojimų ir skausmingų nusivylimų pavyko įsidarbinti „Gesfid“ banke. „Mano praktika yra apmokama ir trunka šešis mėnesius. Turiu analizuoti privačios bankininkystės sektorių Rytų Europoje. Tai labai įdomu, nauja ir perspektyvu, mat aš savo ateitį sieju su Rytų Europa.“
 
Svajonėse – Lietuva
 
Šiuo metu Aivaras jau baigė rašyti magistro darbą ir laukia gynimo datos. „Studijos Lugane davė daugiau praktikos, o ne tik vadovėlinių žinių. Išmokė bendravimo su studentais iš dešimties skirtingų pasaulio valstybių. Taip pat turėjau galimybę bendrauti su profesoriais kaip su sau lygiais.
 
Ką galėčiau patarti užsienyje norintiems studijuoti tautiečiams? Tiesiog nebijoti savo svajonių – jos visada pildosi, jei tik yra didelis noras ir užsispyrimas. Patarčiau būti ryžtingiems ir neabejoti dėl savo pasirinkimo, nes menkiausia abejonė savo galimybėmis gali tapti tuo kirminu, kuris praris svajones“, – patarimų negaili Aivaras Čiurinskas.
 
Save Lietuvos patriotu laikantis Aivaras sako, kad jis ne be reikalo tiek metų Italijoje ir Šveicarijoje įrodinėjo, jog Lietuva – ne Rusija. Vaikinas planuoja sugrįžti į gimtinę. Tiesa, ne anksčiau kaip po penkerių metų. „Dar norėčiau pasisemti patirties Šveicarijoje, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau įgyvendinti savo idėjas. Tas noras grįžti išlieka visada, tik pastaruoju metu suprantu lietuvių didžiausią ydą – mes save laikome protingiausiais, apsukriausiais, o iš tiesų esame pasipūtę vargšai, tiesiog nemokantys džiaugtis gyvenimu.
 
Žodžiu, per 5–10 metų norėtųsi turėti ką nors savo Lietuvoje, kad vaikai augtų ten ir kad pajustų lietuvišką paprastumą, kurio kartais labai trūksta čia.“
  

Komentarai

Naujausi straipsniai