Tiesa.com   |   2013-05-24

Jaunasis dizaineris tikisi sulaužyti stereotipus  

  
Jaunasis dizaineris tikisi sulaužyti stereotipus Tado kurta rankinė ne tik puikiai atskleidžia lietuviškus motyvus, bet ir pasižymi praktiškumu.

„Tiesos“ kalbintas Tadas Pustelnikovas maloniai nustebino savo ryžtu ir atkaklumu. Tadui nestinga lietuviams būdingo užsispyrimo, kruopštumo ir nusiteikimo sunkiai dirbti, kad galėtų pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Vaikinas neslepia, kad užsienyje dažnai netikima Rytų europiečių gebėjimais kurti madą, tačiau jis pasiryžęs šį požiūrį pakeisti.

– Kaip susiklostė gyvenimas, jog atsidūrėte Londone? Juk čia atvykote tiesiai po mokyklos?
– Į Londoną atvykau 2010-aisiais, baigęs mokyklą Kaune. Tokį planą turėjau jau iš anksto. Iš pradžių galvojau čia atvykęs padirbėti, apsiprasti ir po to pradėti studijuoti dizainą. Dabar jau studijuoju Londono menų universitete (University of the Arts London, Central Saint Martins), mados dizaino kurse.
– Ar sunkios buvo pirmosios dienos?
– Atvykus pirmuosius mėnesius teko dirbti ne vienoje statybų aikštelėje. Kiek vėliau įsidarbinau „Pret A Manger“ kompanijoje.
Praėjusiais metais pagaliau tapau studentu. Pirmieji metai nebuvo lengvi. Teko mokytis ir dirbti penkias dienas per savaitę. Grįžusiam vėlai po darbo reikėdavo ruoštis projektams, todėl 3–4 val. miego per parą buvo kasdienybė. Tačiau žinau, kad studentai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dirba ne ką mažiau.
Į užsienį vijo kūryba
– Kas lėmė tokį tvirtą apsisprendimą ir žinojimą dar mokykloje, kad studijuosite užsienyje?
– Žinojau, kad mados ir menų srityje galėsiu daugiau išmokti ir pasiekti užsienyje, nes Lietuva tam tiesiog per maža.
 
– Ar išvažiavimo idėją palaikė tėvai?
– Kadangi turėjau tvirtą apsisprendimą studijuoti, be to, Londone gyveno keletas artimų giminaičių, tėvai nelaikė. Džiaugiuosi, kad išvažiavau pakankamai jaunas, vos aštuoniolikos, ir turėjau puikią galimybę subręsti ir išmokti išlaikyti pats save. Šių dienų emigraciją palyginčiau su tarnyba kariuomenėje, kada jaunimas turi ypač gerą progą išmokti gyventi savarankiškai.
– Kaip sukūrėte savo pirmąjį darbą, iš kur atėjo pomėgis dizainui ir aksesuarams?
– Pirmąją odinę rankinę sukūriau dar būdamas keturiolikos metų. Tiesiog namie radau paprastos odos gabalėlį ir pasigaminau. Vėliau su pertraukomis vis ką nors sukurdavau, o dvyliktoje klasėje, ruošdamasis dailės egzaminui, kūriau rankinę, apyrankę ir du kaklo papuošalus.
 
Baigiamajam metų projektui Tadas sukūrė rankinę, kuri atspindėtų jo šalį.
 
– Nuo pat pradžių domino aksesuarai iš odos?
– Dar prieš kelerius metus rimčiau susidomėjau aprangos dizainu. Pats išmokau siūti rankomis ir mašina, gaminti iškarpas. Domiuosi klasikiniu ir oficialiu stiliumi – kostiumais, suknelėmis, marškiniais ir t. t. Ateityje svajoju pasimokyti individualaus siuvimo paslapčių. Man labai svarbu, kad tai, ką darau, puikiai atrodytų, būtų funkcionalu ir kokybiška. Šiuo metu užsiimu dizainu, skirtu moterims, tačiau vėliau ketinu kurti aprangą ir aksesuarus, skirtus ir vyrams.
Kartą man viena kirpėja pasakė: „Jeigu vyras atrodo bent šiek tiek gražiau už velnią, tai to ir užtenka“, o aš jai atsakiau: „Tai kad niekas nežino, kaip tas velnias atrodo...“
Stengiuosi, kad tai, ką darau, turėtų itališką eleganciją ir japonišką kokybę, nors šis apibūdinimas, turbūt, daugiau tiktų automobiliui. Iš tiesų save laikau paprastu žmogumi – nieko nekopijuoju ir nesistengiu niekam įtikti, kuriu tai, kas man atrodo gražu.
 
– Visi turi mėgstamus kūrėjus. Kokiais žavitės pats?
– Mano gerbiamiausi dizaineriai yra ponas Armanis ir Valentino, o iš aksesuarų patinka britų klasika – Mulberry ir italų šedevras Prada. Šios kompanijos parodo ne tik nepriekaištingą dizainą, bet ir nuostabius techninius sprendimus apgalvojant kiekvieną detalę bei gaminant aukštos kokybės gaminį.
 
Kurti kitaip
– Sukūrėte įdomią kolekciją iš perdirbtų medžiagų savo darbovietės „Pret A Manger“ Žaliajai savaitei? Papasakokite, kaip kilo idėja?
– Kovo 11–13 dienomis pristačiau projektą „Pret Recycling Project“. Tai specialiai „Pret A Manger“ kompanijai sukurtos keturios suknelės iš atliekų (plastikų ir popieriaus). Pastebėjęs gausybę atliekų nuo pieno, kavos, sumuštinių ir vaisių pakuočių sugalvojau sukurti keturias sukneles ir jomis aprengti savo koleges. Labiausiai vargau valydamas pakuotes. Pavyzdžiui, iš kavos maišelių buvo ypač sunku pašalinti kavos kvapą, tad darbavausi tikrai nemažai, kol paruošiau gryną medžiagą. Taip iš pieno buteliukų kamštelių ir įvairių pakuočių gimė mano kūriniai. Pavyzdžiui, vien suknelės sijonui prireikė 1800 pieno buteliukų kamštukų, kuriuos reikėjo dar specifiškai apdoroti.
 
– Kiek užtruko padaryti vieną suknelę?
– Maždaug vieną mėnesį, tačiau daugiausiai laiko reikėjo medžiagoms surinkti, pavyzdžiui, turėjau surinkti apie 10 tūkst. kamštelių ir kelis šimtus maišelių. Viena suknelė sveria apie 6–7 kg, tad dar reikėjo pasirūpinti specialiomis konstrukcijomis. Jūs galite įsivaizduoti mano namiškius, kurie klausia:
– Tadai, ką ten taip ilgai darai vonioj?
– Plaunu...
– Ką plauni?
– Šiukšles!..
 
– Kur dabar atsidūrė šie darbai?
– Po pristatymo kompanijoje per Žaliąją savaitę šie darbai dar laikomi namuose, bet tikiuosi juos toliau eksponuoti kituose kompanijos renginiuose vasarą.
 
Žalia suknelė pagaminta iš 7500 žalių pieno butelių kamštukų, surinktų iš „Pret“ kavinių, bei 800 baltų apsauginių plėvelių (taip pat nuo pieno butelių). Suknelės svoris 6–7 kg.
Raudona suknelė pagaminta iš 1900 pieno butelių kamštelių ir 20 espresso kavos pupelių maišelių.
 
Iššūkių metas
– Ar mėgstate pats puoštis, sau siūti?
– Mėgstu posakį „siuvėjas be batų“, tad sau per daug nesiuvu ir ypač nemėgstu puoštis, nes labiau jaučiu malonumą puošti kitus. Prisimenu, dar būdamas paauglys Kaune iš senos tėčio striukės pasidariau stilizuotą baikerio striukę – šį sau pasidarytą rūbą, kaip ir aistrą motociklams, gerai prisimenu iki šiol.
 
– Neseniai sukūrėte rankinę, dedikuotą Lietuvai?
– Šių metų gegužės 7–11 dienomis vykusioje studentų parodoje pristačiau rankinę, kurios dizainas dedikuotas Lietuvai. Pasirinkau temą „My Homeland“, kadangi norėjau sukurti aksesuarą, kuris simbolizuotų šalį, iš kurios esu kilęs. Kadangi mano tikslas buvo sukurti gaminį, kuris atspindėtų tiek Lietuvos tautodailę, tiek modernų dizainą, prieš pradėdamas kurti atlikau detalią ir ilgą paiešką internete: tautinių raštų, tekstilės, aksesuarų, teko pasigilinti ir į I–XIV amžiaus kuršių kostiumus. Rankinės iš tikros odos pagaminimas užtruko dvi savaites.
 
– Kokių atsiliepimų sulaukiate iš aplinkinių? Ar daug paskatinimo?
– Būsiu atviras: iš pradžių sulaukiau kritikos, nes mano darbai labiau orientuoti į praktiškumą, o ne į aukštąją madą. Todėl iš užsieniečių išgirdau pasiūlymų tapti siuvėju, o ne studijuoti. Tačiau neketinu pasiduoti ir siekiu įrodyti, kad ir žmonės iš Rytų Europos gali kurti madą. Manau, kad mes, lietuviai, turim šimtus idėjų, o produktų kokybe tikrai galime varžytis pasauliniu lygiu, nes lietuviai yra darbštūs ir daug ką moka padaryti patys. Pasižiūrėjus į užsienio studentus, dauguma jų kuria labai siauroje srityje. Iš bendrakursių jau dabar sulaukiu prašymų padaryti rankinių jiems patiems, nors studijuojame tą patį – tokie klausimai tikrai atrodo keisti.
 
– Ir pabaigai: ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
– Dabar dėl studijų rečiau sugrįžtu į gimtinę, tačiau labiausiai pasiilgstu močiutės kaimo ir žvejybos.
 
  

Žymos: Mada, Pasaulio Lietuviai, Jovita Bagdonaitė-Mejerienė

Komentarai

Naujausi straipsniai