Vilius Normanas   |   2012-04-06

Jaunam operatoriui Londonas – stebuklų miestas

  
Jaunam operatoriui Londonas – stebuklų miestas Londonas Paulių žavi tuo, jog čia jis randa neįtikėtinų vietų fotosesijoms ar kitiems projektams.

Bakalauro studijas baigęs fotografas ir operatorius Paulius Gvildys nusprendė, kad Lietuvoje jam pernelyg ankšta, ir išvyko į Londoną. Nors čia tenka sunkiai dirbti ir ambicingai kovoti dėl savo vardo, vaikinas įsitikinęs, kad tai geriausia vieta, kur jis galėjo atsidurti.

– Pauliau, Lietuvoje kūrėte daug ir kokybiškai: turite begalę fotografijų, esate prisidėjęs prie ne vieno filmavimo projekto. Jūsų CV atrodytų įspūdingai. Kodėl išvykote į Londoną, jei ir Lietuvoje turėjote darbo į valias?
– Lietuvoje vasaros pradžioje baigiau Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno bakalaurą. Rankose laikant diplomą reikėjo apsispręsti, ką noriu toliau veikti gyvenime. Vienas kelias buvo likti Vilniuje – įsirengti studiją, investuoti į techniką ir pradėti nuoširdžiai dirbti, kartu toliau, galbūt, siekti magistro. Dauguma mano grupės draugų liko toliau studijuoti, o aš išvykau laimės ieškoti. Lietuvoje, manau, laimę būtų reikėję diena iš dienos kurti. Kruvinu prakaitu statyti pamatus ateičiai, kuri man rodėsi labai miglota ir be perspektyvų.
 
Lietuvoje kūriau daug, tačiau dauguma projektų buvo nuobodūs, žmonės visur tie patys, visų idėjos panašios. Visi pikti, visi nepatenkinti, niurzgantys. Beveik visi meniniai projektai – nemokami. Nuolat teko sukti galvą, kur užsidirbti pragyvenimui. Vasaromis fotografuodavau vestuves, dariau asmenines fotosesijas, o likusį laiką skirdavau „menams“. Jeigu būčiau likęs Vilniuje, būtų ir toliau viskas klojęsi panašiai.
 
Norėjosi kažko daugiau, nei būti tik vestuvių fotografu ar kažkurio žurnaliuko fotografu. Lietuvoje niekas tavęs nevertina, dauguma bando naudotis tuo, kad fotografija ar filmavimas yra tavo hobis, ir mano, kad būsiu laimingas darydamas kažką tik „už ačiū“.
 
– Londone, atrodo, laiko neleidžiate veltui: jau susukote kelis įdomius vaizdo klipus. Papasakokite, kuo skiriasi darbas Lietuvoje ir Londone?
– Lietuvoje būnant atrodė, kad užsienyje visur „kvepia bananais“. Maniau, kad tik atvažiavęs pradėsiu tokiu pat krūviu dirbti, net nebus jokios pertraukos. Tačiau… realybė buvo kiek kitokia, bet kartu ir be galo įdomi. Londone viską teko pradėti nuo nulio. Vėl gavau fotografuoti „gėlytes ir debesėlius“ – reikėjo užsitarnauti vardą. Daugumai mano Lietuvoje įgyta patirtis – neįdomi, nes kiti net neįsivaizduoja, kur yra toji mūsų tėvynė. Beveik visi reikalauja turėti patirties Anglijoje, reikia būti dirbus su anglais, turėti savo darbų portfolio su vietiniais vaizdais.
 
Be galo džiugu tai, kad kasdien sutinki vis naujų žmonių, visą laiką dirbi su žmonėmis iš viso pasaulio. Londonas labai kosmopolitiškas miestas, galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl aš čia. Darbe užtenka pabendrauti su kolegomis, ir netrunki sužinoti ką nors naujo apie jų kultūrą, apie jų šalį. Dirbdamas su įvairių kultūrų žmonėmis gauni galimybę paskleisti savo darbus po visą pasaulį. Šiuo metu mano fotografijos bei videodarbai, kurti Londone, jau yra iškeliavę į Honkongą, Australiją, Naująją Zelandiją, Braziliją, Prancūziją, Ispaniją, Suomiją, Madagaskarą. Kuriant Lietuvoje, manau, to niekada nebūtų pavykę įgyvendinti.
 
Anglijoje visi dirba labai specializuotus darbus. Čia negali daryti kelių dalykų vienu metu, nes kiekvienam darbui paskiriamas atskiras žmogus; Lietuvoje tekdavo pusę darbų padaryti vienam. Čia pradedu siaurinti savo veiklos sritis. Turi tiksliai žinoti, ką nori veikti ateityje, ir to aktyviai siekti. Blaškymasis tarp kelių dalykų tik ilgina kelią iki didelių pasiekimų vienoje ar kitoje sferoje.
 
– Kaip jus priėmė „kita“ šalis, šiuo atveju Didžioji Britanija?
– Čia tokių atvykėlių kaip aš – milijonai. Bent jau Londone tikrai nesijaučiu, kad esu imigrantas. Tavęs čia tiesiog niekas nepastebi. Dar beveik nesutikau žmonių, kurių jau kelios kartos čia išaugusios – jei ne tėvai, tai seneliai imigravo prieš daug metų. Dėl to, manau, imigrantams Londone ir lengviausia jaustis lygiems su visais. Turiu draugų Anglijos mažuose miesteliuose, tai ir po daugelio metų jie jaučia kreivus aplinkinių žvilgsnius, svetimumą, pašaipas. Dažnai juokauju, kad čia turiu daugiau lietuvių draugų, nei turėjau Vilniuje. Lietuviai, jeigu jie yra draugai, draugystę čia vertina labiau, nei būdami Lietuvoje, tačiau gatvėje sutiktas lietuvis – tarsi priešas, tarsi konkurentas dėl geresnio gyvenimo.
 
– Esate operatorius ir fotografas – tai darančių žmonių yra daug. Kokie Jūsų darbo išskirtinumai?
 
– Dailės akademijoje dvejus metus mokiausi fotografijos, dvejus – kinematografijos. Bakalaurinis darbas – dokumentinis filmas. Kartais dar sunku žmonėms pasakyti, kas aš esu iš tiesų. Fotografų čia žymiai daugiau nei operatorių. Kol dar bandau įsitvirtinti, labai praverčia, kad sugebu ir fotografuoti, ir filmuoti. Sunku pačiam pasakyti, ką darau geriau, kokių darbų gaunu daugiau. Man be galo svarbu emocija, išgyvenimas, jausmas, nuotaika. Tai ir bandau savo darbuose perteikti. Seniau mėgau fotografuoti namo sienas, medžius ir pan., o šiuo metu portreto žanras jau praktiškai visiškai pasiglemžė pačią didžiausią vietą mano kūryboje.
 
– Kol kas filmavote labiau frangmentiškai – jūsų projektai yra tarsi „maži“ filmo gabaliukai. Ar galvojate apie „rimtą“ filmą?
 
– Didžiausias filmas, kurį pats sukūriau ir pats filmavau – tai mano bakalaurinis dokumentinis 20 min. filmas „Rytas“ apie puikų Lietuvos tapytoją Rytą Jurgelį. Visas kūrybinis procesas truko metus. Šiuo filmu labai didžiuojuosi ir kartu be galo džiaugiuosi turėjęs galimybę būti šalia tokio kūrėjo – savo mokytojo. Man ypač svarbu žmonės, su kuriais dirbu. Jeigu žmogus „ne mano“, tai ilgai su juo dirbti negaliu. Iki „rimtų“ ilgų filmų dar reikia paaugti, o kartu dar ir atrasti žmonių, su kuriais norėtųsi kurti drauge.
Vienam viską padaryti yra be galo sunku. Štai kurdamas filmą „Rytas“ viską dariau vienas – filmavau, režisavau, montavau ir pan. Ačiū Dailės akademijos dėstytojams, kurie tikrai daug padėjo. Nesijaučiu stiprus režisuodamas, save matau tik kaip operatorių. Ačiū režisieriui Donatui Vaišnorui, kuris patikėjo man filmuoti jo 72 min. filmą „Myliu kulką tavo širdyje“. Londone taip pat tikiuosi sutikti režisierių, su kuriais bus galima kurti didesnius filmus. Šiuo metu aktyviai ieškau galimybių patekti į didelius filmavimus, pasimokyti iš profesionalų, savo akimis pamatyti skirtumą tarp Lietuvos ir Anglijos kino pasaulių.
 
– Kaip pavyksta pragyventi Londone iš menininko profesijos? Tenka dirbti pašalinius darbus?
 
– Kadangi atvykus pirmiausia reikia išsikovoti pasitikėjimą ir vardą, tai nelabai kas noriai moka pinigus už atliktą darbą, todėl teko dirbti restoranuose, konferencijų salėse, parodų rūmuose. Tačiau pinigų pakankamai pavyksta uždirbti atliekant įvairius fotografijų ar filmavimo darbų užsakymus. Matau daug pavyzdžių, kai čia menininkai iš savo kūrybos gali puikiai pragyventi ir dar investuoti į save, į papildomus mokymus, konferencijas, kūrybines dirbtuves – to šiame mieste ypač daug.
 
Aišku, šiuo metu dar negaliu atsipūsti ir nebegalvoti, kaip užsidirbti iš savo profesijos, tačiau kiekviena diena vis šviesesnė. Turiu daug principų ir esu užsispyręs, todėl tikiu, kad greitai galėsiu tvirtinti, jog ne veltui išvykau iš Lietuvos. Pats didžiausias varikliukas – viltis. Būdamas Londone ją turiu. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada galėsiu didžiuotis įgyvendinęs savo užsibrėžtus tikslus ir svajones, dėl kurių teko palikti gimtąjį kraštą.
 
– Ką apskritai galite pasakyti apie Londoną kaip miestą menininkui, kuris dvejoja – vykti ten ar nevykti?
 
– Šiuo metu Londonas man – rojus, stebuklų ir galimybių miestas. Neįsivaizduoju savęs jokioje kitoje šalyje. Į Londoną vykau dėl neribotų galimybių. Kaip ir minėjau, čia suvažiuoja žmonės iš visų kampelių. Visai netikėtai klube sutikęs vieną vaikiną gavau pasiūlymą filmuoti dokumentinį filmą apie muzikos verslą. Filmuojame jau daugiau kaip tris mėnesius. Su kūrybine grupe skridome į Prancūziją filmuoti didžiulio koncerto su 4000 žmonių auditorija.
 
Londone tam pačiam filmui teko filmuoti interviu su Robbie Williamso dainos „She’s the One“ autoriumi Karlu Wallingeriu, kuris geriau žinomas kaip grupių „The Waterboys“ ir „World party“ narys, filmo ‚Armageddon“ kompozitorius. Artimiausiu metu ketinu vykti į Ispaniją filmuoti muzikinio klipo, ryškėja galimybė skristi pafotografuoti į Dubajų. Prieš keletą dienų teko fotografuoti Anglijos buvusių žymių aktorių, televizijos vedėjų susitikimą.
 
Turėjau galimybę pabendrauti su labai žymia aktore ir modeliu Lorraine Chase, aktore Fenella Fielding, aktoriumi Nickolasu Grace’u, Nicholasu Parsonsu ir kitais. Na, man net nebekyla abejonių, ar Londonas menininkui yra puiki vieta. Be to, menininkui aplinkos pakeitimas yra viena didžiausių inspiracijų ir naujų idėjų šaltinis. Niekada nemokėjau kurti užsidaręs tarp keturių sienų, todėl Londone tikrai gerai jaučiuosi ir, tikiu, kad kiekvienas čia gali rasti save.
 
– Jūsų akimis, kokia meno vieta Londone?
 
– Manau, kad visur yra visokių nuomonių, koks yra menas ir kokio meno daugiau. Londonas persmelktas meno. Kiek galerijų, kiek kasdien atidaroma naujų parodų! Kiekviena meno rūšis randa savo žiūrovą, todėl nebūtina kažko daryti specialiai, kad patektum į tam tikrą galeriją, kurios standartai, galbūt, visai kitokie, nei tavo sukurti darbai. Londone gali daryti tai, ką nori, taip, kaip nori, ir nesukti dėl to galvos. Visada rasi žmonių, kuriems tai patiks.
 
Įdomiausia, kad ir kada nueitum į muziejų – visada pilna žmonių. Prieš savaitę teko būti Tate Moderno galerijoje. Buvo gražu žiūrėti, kaip šeimos su mažamečiais lankosi parodoje, bando vaikams paaiškinti idėją, kūrimo procesą ir pan. Pilna vaikų su mokytojais, daugelis būriais apsėdę vieną ar kitą paveikslą ir mėgina jį perpiešti ant savo lapų. Smagu matyti studentus, kurie su knygomis rankose studijuoja stovėdami priešais Da Vinci, Picasso paveikslus.
 
Studijuodamas Vilniuje tuos paveikslus mačiau tik knygose, kataloguose, skaidrėse. Menas čia tarsi arčiau visų. Tikrai kitoks santykis bei suvokimas nei Lietuvoje. Tik kartais kyla klausimas, ar Lietuvoje pasaulio garsiųjų kūrėjų darbai nėra labiau vertinami nei čia. Kai tau viskas ant lėkštutės padėta ir viskas lengva ranka pasiekiama, tai darosi nebeįdomu, paviršutiniška. Paveikslų daug, galerijų daug, informacijos daug – pradedi tiesiog skęsti tame sraute ir plaukti pasroviui – irklai tarsi nebereikalingi. Lietuvoje visko gerokai mažiau, tačiau įsigilinimas į kūrinius žymiai didesnis.
 
– Kokie jūsų įspūdžiai apie šį legendomis apipintą miestą?
 
– Mano darbas yra ir mano laisvalaikis. Atvykus į šalį daug laisvo laiko nelieka, nes norisi kuo greičiau tvirtai atsistoti ant kojų ir užsitikrinti šviesų rytojų. Kelis kartus apėjau Londono žymiausias vietas, o tada pradėjau „atradinėti“ vietas, kurių turistas niekada nerastų. Moku džiaugtis smulkmenomis. Eilinis pasivaikščiojimas suteikia įkvėpimo. Londonas žavi tuo, kad čia užsukęs į kokią siaurą gatvelę randu neįtikėtinas vietas būsimoms fotosesijoms ar kitiems projektams. Miestas pilnas spalvų, raštų, šriftų, formų, įdomių veidų, mados – kur viską į save su malonumu sugeriu kaip kempinė.
 
Londone kasdien atrandu kažką naujo. Jei ne nematytą miesto panoramą, tai kažkokią neįtikėtinai smagią situaciją autobuse. Važiuodamas metro gali sutikti žmogų, kuris tampa vienu geriausių tavo draugų, arba laukdamas eilėje parduotuvėje gali gauti darbo pasiūlymą... Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su žmonėmis. Viskas čia vyksta labai netikėtai. Visą dieną ramiai leidęs laiką namie, vakare gauni pasiūlymą fotografuoti vienus žymiausių Anglijos aktorių. O ir lietuvaičių čia tiek daug, kad būtų galima kasdien jei ne su vienu, tai su kitu susitikti arbatos.
 
– Ar ketinate ten likti ilgesniam laikui, ar tai tik tarpinė stotelė?
 
– Šiuo metu mano tikslas – patobulinti anglų kalbą, susitaupyti pinigų studijoms Londone, kurios, manau, padės žengti dar tvirtesnį žingsnį į kino pasaulį. Su draugais juokaujame, kad kai jau apšilsime Londone, kita mūsų stotelė – Niujorkas.
 
– Turite svajonių apie Holivudą?
 
– Iš čia Holivudas atrodo tikrai arčiau. Londone neseniai dalyvavau kasmetinėje televizijos ir kino parodoje. Čia susipažinau su žmonėmis, kurie dirbo prie filmų „Hugo“, „Haris Poteris“. Apsikeitėme kontaktais. Sulaukęs skambučio galėčiau greitai pradėti dirbti su jais. Aišku, reikia laiko, reikia žymiai daugiau pažinčių. Londone svarbu atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, ir Holivudas gali tapti realybe.
 
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Interviu, Paulius Gvildys

Komentarai

Naujausi straipsniai