Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-01-23

Fotografas: Lietuva – graži šalis ir be įrodymų  

  
Fotografas: Lietuva – graži šalis ir be įrodymų
© Asmeninio archyvo nuotr.
„Aš nesu fotografas, išdrįsęs įlipti į lėktuvą. Esu pilotas, kuris išmoko fotografuoti.“

Ne vienerius metus kurtame albume „Nuostabi šalis“ – keliasdešimt nuotraukų iš tokių Lietuvos vietų, apie kurių egzistavimą dažnas turbūt nė neįsivaizdavome. Tam, kad jas įamžintų, pilotas ir fotografas Vidas Kaupelis su kolega Algimantu Deikumi atliko daugiau nei pusantro šimto skrydžių, ore praleido 167 valandas. Tačiau lakūnai-fotografai nesugaišo nė minutės fotografuodami Trakų pilį, ar Vilniaus Katedros aikštę – įprastinių atvirukinių nuotraukų albume apie Lietuvą nėra. Plačiau apie, kaip pats vadina, komerciškai neracionalų projektą bei fotografijos ore subtilybes „Tiesa“ kalbėjo su vienu iš albumo autorių – vilniečiu Vidu Kaupeliu.

– Albumą kūrėte aštuonerius metus. Koks yra tokios knygos kūrimo procesas ir kodėl viskas taip ilgai užtruko?
Laikas yra reliatyvus dalykas. Aštuoneri metai yra daug, kita vertus, kasdien prie šio albumo nedirbau, buvo šiek tiek pertraukų. Pradžioje „Nuostabi šalis“ buvo tik pramoginiai pasiskraidymai, bet kai pavyko pagauti vieną kitą gerą kadrą, atsirado noras juos sudėti į seką, papasakoti istoriją. Tada paaiškėjo, ko trūksta, kad išeitų įdomi knyga, pradėjome kryptingai dirbti ir planuoti skrydžius, ieškoti vaizdų, tinkančių knygai.
 
Skraidėme visais metų laikais, visoje Lietuvoje, fotografavome tik išskirtinėmis sąlygomis – saulei tekant arba leidžiantis, ieškojome rūkų, įdomių vietų, išskirtinių objektų. Visa tai kainavo daug laiko.
 
Taip ilgai dirbę, privalėjome viską padaryti labai gerai. Vertinant komerciškai, investuoti tiek laiko, pastangų ir išteklių yra visiškai neadekvatu ir beprasmiška, tačiau nesinorėjo apsiriboti vidutiniškai geru rezultatu. Labai nemėgstu „Exceliu“ darytų knygų, kur viskas – laikas, pastangos, lapų skaičius, popieriaus storis, formatas ir spaudos kokybė – apskaičiuota taip, kad mažiausiomis sąnaudomis būtų pasiektas geriausias rezultatas.
 
 
– Kas yra „Nuostabios šalies“ skaitytojas? Imigrantai, kuriems virpės širdis matant gimtąsias vietas? Ar užsieniečiai, kuriems vėl bandysime įrodyti, kad esame maži, bet besididžiuojantys savo gamta?
 
– Man niekada nesisekė suprasti kodėl, kalbant apie Lietuvos grožį, kažkam kažką vis dar reikia įrodinėti. Spėju, čia turbūt kaltas mažai pasaulio mačiusio sovietinių laikų žmogaus nevisavertiškumo kompleksas, kai negali paprasčiausiai gerėtis savo šalimi, nelygindamas jos su kitomis ir nesijausdamas blogai dėl kai kurių trūkumų.
 
Pristatatant savo šalį reikia paprasčiausiai rodyti tai, kas gražu ir įdomu tau pačiam, per daug nesijaudinant, kaip tai bus įvertinta. Tada nereikės ir tų privalomų bei visiems pabodusių Trakų, Šv. Onos bažnyčios (kurią – privalu paminėti – „pats Napoleonas ant delno į Prancūziją norėjo išsivežti“) nuotraukų rodyti. Bus ne gėda ne tik gamtos vaizdus, bet ir kokį nors meniškai nufotografuotą aplūžusį, paskutines savo dienas skaičiuojantį medinį vėjo malūną ar rūke paskendusią apleistą sodybą parodyti.
Laikydamiesi šių nuostatų ir kūrėme albumą. Įvairovės dėlei nufotografavome keletą turistinių vietų, tačiau stengėmės, kad jų nebūtų daug, vengėme klišių – didžiąją dalį šio albumo nuotraukų sudaro niekam nežinomos vietovės. Ieškojome įdomių, netikėtų, pamirštų ir retai fotografuojamų objektų, gamtos vaizdų, kuriuos sunku pamatyti.
 
– Kuo Jums užkliuvo Trakų pilis, kad nusprendėte albume ją ignoruoti?
 
– Pati savaime Trakų pilis yra puiki. Bėda ta, kad šito objekto visur, kur tik bandoma reprezentuoti Lietuvą, yra tiek daug, kad pamačius dar vieną Trakų nuotrauką iš nevilties nusvyra rankos. Trakų nuotrauka ant knygos viršelio man yra beveik tiek pat gražu, išradinga ir skoninga kaip kokio seniai pabodusio ir atgyvenusio „dainininko“ pasirodymai per pageidavimų koncertą valstybinėje televizijoje.
 
– Ar daug Lietuvoje dar ir saviškiams neatrastų vietų?
 
Lietuva nėra iš tų šalių, kur įspūdingos gamtos grožis tiesiog akis bado – neturime kalnų, fiordų, kanjonų, krioklių ar vulkanų. Lietuvos gamtos grožis yra subtilus, jį reikia mokėti atskleisti. Pamatyti čia tikrai yra ką, tik reikia šiek tiek pastangų ir palankių sąlygų. Keliaujant automobiliu tikrai yra sunkiau ką nors naujo ir nematyto atrasti, o lėktuvas – labai tinkama priemonė tokioms paieškoms. Nors mūsų šalis ir nėra didelė, tačiau čia ne kokios nors stepės, kur šimtus kilometrų niekas nesikeičia. Lietuva labai įvairi savo gamta – pajūrio kopos, miškai, pelkynai, ežerai, pievos, kalvos – ne visos ir gerokai didesnės šalys tiek turi.
 
 
– Kuri albumo nuotrauka Jums yra pati mieliausia?
 
– Sunkus klausimas, vien jau todėl, kad pačiam nemielų nuotraukų į albumą nedėjau. Kai kurios nuotraukos išėjo atsitiktinai ir be vargo, kitoms prireikė neadekvačiai daug pastangų ir laiko. Viena labiausiai man patinkančių nuotraukų yra ši:
 
Ištrauka iš fotografijų albumo „Nuostabi šalis“: Sulinkių ežeriukas. Sulinkių ornitologinis draustinis, Radviliškio rajonas, 2010.
 
Į šį nedidelį ežerėlį, esantį miškų ir durpynų apsuptyje, neveda joks kelias. Nežinau, kaip šis žvejys sugebėjo ten atsidurti švintant, apie šeštą valandą ryto. Atrodo, kad ten sustojęs laikas, o jis sėdi savo valtyje pačiame pasaulio pakraštyje, kur neegzistuoja jokios problemos. Tik ežero paviršiuje atsispindi kažkur aukštai praskrendančių lėktuvų juostos. Žmonės kažkur skuba, keliauja, o jis sėdi sau vienas pamiršęs visus rūpesčius.
Taip pat labai mėgstu šią nuotrauką:
 
Ištrauka iš fotografijų albumo „Nuostabi šalis“: Kartais banalūs ir jau seniai apleisti statiniai visai netikėtai gali atskleisti savo paslėptą galią ir didybę. Reikia tik būti laiku ir vietoje tą magišką akimirką. Sugriuvęs statinys apleisto kolūkio komplekse netoli Pušaloto. Pasvalio rajonas, 2009.
 
Visiškai atsitiktinai kažkokiame šiukšlyne, nykioje ir niekam neįdomioje, apleistoje sovietinio kolūkio fermoje pavyko pagauti šį šviesos ir šešėlių žaismą. Šio kadro tyčia suplanuoti būtų neįmanoma – paprasčiausiai pasisekė.
 
– Esate pasakojęs, kad ir skristi, ir fotografuoti iš oro reikia specialių įgūdžių?
 
– Paveiksluodami peizažus fotografai dažniausiai dirba neskubėdami ir pagalvodami – susiranda įdomią vietą, tada prisitvirtina fotoaparatą prie trikojo, ramiai jį pasistato, pasirenka optimalius nustatymus, sukomponuoja vaizdą ir tik tada fotografuoja. Tada pasižiūri, kas išėjo, bando vėl, jei reikia – palaukia, kol apšvietimas pasikeis.
 
Fotografuodamas iš oro negali sau leisti tokių prabangių dalykų, nes viskas vyksta žaibišku greičiu. Pasirinkti tinkamus fotoaparato nustatymus ir sukomponuoti kadrą dažniausiai turi tik sekundę kitą, kartais – tik jos dalis, todėl privalai išmokti dirbti labai greitai. Darbas tokiomis sąlygomis reikalauja specialaus piloto ir fotografo pasirengimo ir įgūdžių. O dar tarpusavyje „susidirbti“ reikia, kad iš pusės žodžio būtų aišku, ką reikia daryti – daug diskutuoti ir aptarinėti ore nėra kada.
 
V. Kaupelis su kolega pilotu ore praleido 167 valandas, atliko 150 skrydžių visais metų laikais, bet tik – saulei tekant ir leidžiantis.
 
– Albumą apie Lietuvą turite – ką fotografuoti planuojate ateityje?
 
– Tikrai dar ketinu pafotografuoti iš oro ir kitas šalis. Visada norėjau paskraidyti ir pafotografuoti Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, bet ir šalia Lietuvos tikrai yra daugybė įdomių vietų – kad ir Rusija. Labai būtų įdomu iš oro pafotografuoti šią šalį vien jau todėl, kad rimtai ir profesionaliai tai mažai kas darė. Vis dėlto tokiam projektui jau visai kitokio pasiruošimo, išteklių ir įgūdžių reikėtų – išsprendus visus organizacinius ir biurokratinius iššūkius, pilotavimas ir fotografavimas būtų tik maloni smulkmena.
 
 
  

Žymos: Fotografija, Viktorija Rinkevičiūtė, Aviacija, Nuostabi šalis, Vidas Kaupelis

Komentarai

Naujausi straipsniai