Sigita Limontaitė   |   2012-03-02

Dramatiška lietuvio savanorio kasdienybė Argentinoje: narkomanija, skurdas ir mirtys (nuotraukos) 

  
Dramatiška lietuvio savanorio kasdienybė Argentinoje: narkomanija, skurdas ir mirtys (nuotraukos) Vaikams, gyvenantiems tokioje aplinkoje, sunku įpūsti džiaugsmo.

„Žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip gyvenama skurdžių rajonuose. Atvykau čia ir vos nenualpau nuo smarvės, o vėliau išgyvenau šoką. Tikėjausi padėti nuskriaustiesiems, gelbėti pasaulį, tačiau supratau, kad esu bejėgis. Narkotikai, gatvės mokykla, vagystės, žmonių vienatvės skausmas stipresnis už mano jėgas. Mačiau daug smurto, skausmo, mirčių ir visko, ką galite įsivaizduoti“, – pokalbį pradėjo vos 24 metų Edvinas Dauknys, prieš keliolika mėnesių išvykęs į savanorišką misiją Buenos Airių pakraštyje, skurdžiame Villa Jardino rajone. Vaikinas teigė per tą laiką išmokęs daugiau nei per visus iki tol nugyventus metus.

 
– Kaip atsidūrei tame Dievo užmirštame kampe?
– Draugai, grįžę iš misijos Filipinuose, parodė fotografijas, tad ėmiau galvoti, kodėl ir man nepadarius ko nors gero, nepamačius kokios egzotiškos šalies. Kad taptum savanoriu, pirmiausia reikia organizacijos, kuri tave siųstų dirbti į svečią šalį. Paprašiau savo dėstytojos vienuolės pagalbos.
 
Pradėjome ruoštis kelionei į Filipinus, tačiau paaiškėjo, jog ji mažai teišmano apie savanorystę. Tam reikia krūvos dokumentų, vizų, daug pinigų, pasiruošimo kursų ir panašių dalykų.
 
Tuo metu susipažinau su mergina, dirbančia kelionių agentūroje, kuri prieš dešimt metų savanoriavo Filipinuose. Ji matė, jog man sunkiai sekasi ruoštis kelionei, tad pasiūlė kitą organizaciją – „Points-Coeur“ (pranc. „Širdies namai“, – aut. past.), su kuria pati buvo išvykusi į Filipinus bei Kazachstaną. Šią organizaciją įkūrė prancūzas tėvas Thierry de Roucy. Paskambinus į Prancūziją paaiškėjo, jog kaip tik vyksta paskutinis formavimo misijai etapas, mat misijai žmonės turi ruoštis ištisus metus.
 
– Kaip tu ruošeisi misijai?
 
– Pasiruošimo esmė nėra tik paaiškinti savanoriams, ką jie turės veikti misijoje. Svarbiausias dalykas, kurio turi išmokti prieš išvykdamas – emocinis nusiteikimas siaubingai realybei. Ši organizacija nesiunčia bet kurio norinčiojo, po pasiruošimo vyksta atranka, stebima, kas sugebėtų atlaikyti sąlygas, kurios jį pasitiks atvykusį. Nemažai savanorių grįžo namo nebaigę misijos, mat nesugebėjo pakelti emocinio šoko bei kasdienio siaubo.
 
Man pasisekė, nes buvau priimtas į paskutinį etapą ir Prancūzijoje pakako išbūti vos dvi savaites. Besibaigiant šiam laikui manęs pasiteiravo, ar vis dar noriu išvykti, jei taip – esu tinkamas kandidatas kelionei į Argentiną. Ši organizacija siunčia į misijas 14–24 mėnesiams, mano misijos trukmė – šiek tiek daugiau nei penkiolika mėnesių, kurie baigiasi kovą.
– Kokios tavo pareigos misijoje?
 
– Visi manęs to klausia. Taip pat žmonės nesupranta, kam važiuoti taip toli, juk problemų apstu ir šalyje, kurioje gimiau. Pagrindinė „Points-Coeur“ idėja – krikščioniška pagalba, užuojauta, supratimas bei dvasingumas būnant šalia nelaimingų žmonių. Mes vykstame gyventi į skurdžius rajonus, panašiomis sąlygomis, kokiomis gyvena vietiniai. Idėja yra ne duoti daiktų ar pinigų nuskriaustiesiems, o gyventi taip, kaip jie, ir padėti tiesiog buvimu kartu su jais. Kad galėtume padėti kitiems, mes, savanoriai, pirmiausia turime bendrauti vieni su kitais.
 
Savanoriai kepė ir pardavinėjo picas, kad nuvežtų vaikus į zoologijos sodą.
 
Tad dieną pradedame bendra malda, o antrąją dienos pusę praleidžiame lankydami žmones. Einame po du ir svečiuojamės pas juos, kalbame, išklausome, patariame. Yra be galo daug vienišų žmonių, kaip tėvas Thierry sakė: „Skurdas yra įvairus ir baisus, tačiau pats blogiausias skurdas – dvasinis.“ Mūsų misija – lankyti žmones, savo draugija praskaidrinti jų dieną ir parodyti, kad jie nėra vieni su savo bėdomis. Kartais tenka su jais statyti ar tvarkyti namus, važiuoti į ligonines, kapines ar bet kur, kur keliauja mūsų lankomieji.
 
– Tu misijoje esi ramstis, o kas remia tave?
– Kartais neįmanoma suvokti visko, kas vyksta aplink mane. Svetimų žmonių skausmas dažnai baisesnis už savą. Šioje misijoje labai intensyvus maldos gyvenimas, per dieną tam skiriame po keturias valandas. Iš pradžių tai man buvo sunkiai suprantama, juk tuo metu galėtume būti su žmonėmis. Vėliau supratau, kad be maldos mes jiems nepadėtume.
 
Kai ištinka akimirkos, kuriomis svarstau savo būtį, klausinėju Dievo, kuriems galams jis baudžia šiuos žmones, kodėl jis neleidžia man jiems pagelbėti, kodėl atvedė mane čia, nors aš nieko negaliu pakeisti, vienintelis gelbėjantis dalykas – malda. Šventasis Raštas atsako į visus iškylančius klausimus. Mes stengiamės būti nelaimingųjų ramsčiu, bet mums patiems irgi reikia ramsčio, kad išliktume stiprūs.
 
– Ar teko padėti žmonėms ištikus nelaimei?
 
– Žinoma! Viena iš istorijų, kuri man įstrigo giliai į širdį, kai žiemą vėlai vakare pas mus atbėgo moteris ir pasakė, jog jos sūnus išgėrė daugiau kaip 40 migdomųjų tablečių, ir ji nežinanti, ką daryti. Nubėgome į jos namus, iškvietėme greitąją. Vaikinuką teko nešti ant rankų ir drauge vykti į ligoninę. Ačiū Dievui, jį išgelbėjo.
 
Grotos namose - įprastas reiškinys.
– Kaip gyvena žmonės Villa Jardino rajone, kuriame dirbi?
 
– Jie gyvena lūšnelėse, sukurptose iš netikėčiausių medžiagų. Jų bet kaip sulipdyti vadinamieji namai beveik visad kiaurais stogais, aplink laksto šimtai šunų. Vaikštant gatve reikia nuolat žiūrėti po kojom, kad neįmintum į kokią „bombelę“. Čia gimę žmonės dažniausiai niekur toliau nenukeliauja – čia ir miršta.
 
Didžioji Villa Jardino gyventojų dalis nedirba, dauguma užsiima vagystėmis bei vartoja narkotikus, dėl kurių ir pradeda vogti. Gatvėmis šlaistosi neprižiūrimi vaikai, kuriems mes skiriame didžiausią dėmesį, todėl vadinamės „Amigos de los Ninos“ (isp. vaikų draugai, aut. past.). Didžiausia bėda mūsų rajone yra auklėjimo trūkumas. Čia seniai nebėra šeimos modelio, šeimos institucija absoliučiai iširusi, čia niekas nesituokia. Žmonės turi po kelis partnerius vienu metu, moterys susilaukia krūvos vaikų nuo skirtingų tėvų. Pasikeitus partneriui, vaikai paliekami Dievo valiai, auga gatvėje. O ko ten gali išmokti?
 
Yra atvejų, kai mergaitės gimdo vos 13 metų, o šešiolikmetė mergina su kūdikiu – natūralus reiškinys. Dvylikmečiai neretai jau būna stipriai priklausomi nuo narkotinių medžiagų. Marihuana čia rūkoma kaip cigaretės, tačiau pavojingiausias ir dažniausiai vartojamas narkotikas čia vadinamas paco – tai smegenis naikinantis mišinys, gaminamas iš kokaino gamybinio proceso atliekų bei cheminių priedų. Vaikai, vartojantys paco, nebeturi vaikystės.
 
Jie neprognozuojami: puola, vagia, šūkauja, elgiasi agresyviai, atrodo, jų smegenys ištirpo ir teliko pirminiai instinktai. Stengiamės jiems skirti kuo daugiau dėmesio, nukreipti mintis nuo kasdienių vagysčių bei narkotikų. Žaidžiame su jais futbolą, gaminame atvirukus, meldžiamės, spalvinam, žodžiu, stengiamės būti su jais kuo daugiau. Smagu, jog vaikai mus mėgsta, patys renkasi į mūsų namus ir noriai bendrauja. Bet ir su tais vaikais pavojinga.
 
– Vaikai nevagia iš jūsų pačių?
 
– Neseniai kolega pasiliko žaisti su mažaisiais, didžioji jų dalis buvo mergaitės. Na, ir nepagalvojęs paliko savo fotoaparatą ant šaldytuvo... Net nespėjo sureaguoti, kai jis buvo nukniauktas. Ką tie vaikai mato? Jie važiuoja su tėvais vogti į drabužių turgus. Neseniai vieną mergaitę sučiupo, mama spėjo pabėgti, bet taip ir nesusiruošė jos pasiimti iš policijos. Kita panaši istorija apie Cristian. Jo mama prostitutė ir narkomanė, turi gal septynis vaikus. Iš jos atimtos motinystės teisės, tad vieną iš vaikų, Cristian, nuo kūdikystės globoja „Širdies namai“.
 
Taip jis ir keliauja iš vienų savanorių rankų į kitas jau dvylika metų. Jis auga šalia mūsų, nuolat būna kartu. Praėjusią vasarą jis nutaikė akimirką, kai visi savanoriai buvo palikę namus, ir išnešė viską, ką tik sugebėjo. Žodžiu, vaikas pasiėmė viską, ką sugebėjo pakelti.
 
Taip, gaila prarastų daiktų, bet mums liūdniausia buvo tai, kad vaikai, kurie įklimpę į vagystes, narkotikų liūną, neturi vaikystės. Kažkas ją iš jų pavogė, o jie dabar vagia mūsų daiktus. Liūdna, jog jų ateitis tamsi ir labai skurdi, ir jie nemoka vertinti kitų žmonių švelnumo, nes paprasčiausiai jo nepatyrė. Labai paprasta pykti ant tokių vaikų, pagauti juos ir susigrąžinti pavogtus daiktus, nebepriimti į namus, tačiau kas iš to? Jie buvo apvaginėjami nuo kūdikystės. Iš daugumos jų pavogė tėtį, mamą, gal net abu, jie skynėsi kelią per gyvenimą patys vieni, patyrė tik skausmą, nebuvo auklėjami, mokomi gėrio, tad nieko kito iš jų nereikia tikėtis.
 
Labai dažnai vaikai yra prievartaujami tėvų, brolių, senelių, naujų tėvų sugyventinių, mušami, išvaromi ir taip toliau. Mes bandome žiūrėti taip, kaip Dievas žiūri į žmogų – mato, jog jis nuodėmingas, tačiau vis tiek yra šalia. Grįžtant į krikščionybę, Jėzus Kristus buvo Dievas, o ką mes su juo padarėm? Nužudėm. Tai ką kalbėti apie vaiką, kuris nuo vaikystės prievartaujamas, mušamas ir mokomas vogti.
 
– Kas tau buvo sunkiausia misijoje?
 
– Buvo daug sunkumų... Iš pradžių, žinoma, šokas, išvydus aplinką, kurioje gyvensiu, bei žmones, kuriems padėsiu. Tik atvykęs negalėjau niekur keliauti, nes privalėjau išmokti ispanų kalbą. Be jos paprasčiausiai negalėjau bendrauti su vietiniais. Taip pat sudėtingas pats gyvenimas savanorių name. Mes čia susirinkome iš skirtingų pasaulio kampelių, kiekvienas su savo įsitikinimais, kultūra, nuostatomis bei principais. Kol nesusigyveni su misijos vidaus taisyklėmis bei iškilusiais sunkumais, nesusitaikai su kolegomis bei su savo paties nuo patogumų aptukusia širdimi, niekuo negali padėti kitiems.
 
Savanoriai daugiausia dėmesio skiria vaikams.
 
„Širdies namų“ pastate dažnai kildavo nesutarimų, tačiau per vakarinę maldą visi susėdame ir pakalbame apie tai, ko čia atvykome. Mus visus vienija tikėjimas ir bendras tikslas, tad susitaikome ir gyvename toliau.
 
Kitas baisus dalykas – suvokimas, jog žmonės, kuriems turiu padėti, visuomenėje yra niekas. Jie nugrūsti į skurdžiausius rajonus, neturi balso teisės ir dažnai jokios vilties apie gražų rytojų. Man pasisekė, kad neturėjau tvirtos nuostatos, jog pakeisiu pasaulį. Kai pagaliau supratau, kad nieko negaliu padaryti, pasijutau sugniuždytas.
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Argentina, Skurdas

Komentarai

Naujausi straipsniai