Andrius Pauliukevičius   |   2010-02-06

Buvęs narkomanas Vladas Pocius: \"Laikas padėti kitiems\"

  
Buvęs narkomanas Vladas Pocius: \"Laikas padėti kitiems\"

Daugiau nei prieš metus TIESA spausdino nuoširdžią buvusio narkomano VLADISLAVO POCIAUS išpažintį. Buvęs klaipėdietis svaiginosi ne vienus metus, gyveno gatvėse ir nakvojo laiptinėse, buvo ieškomas policijos. Gyveno baimėje ir nežinomybėje dėl ateinančios dienos. Prieš devynerius metus Vladui pagaliau pavyko tapti nepriklausomu nuo narkotikų ir alkoholio. Nuo tada jis puoselėjo dar vieną svajonę – padėti kitiems, atsidūrusiems panašioje padėtyje. Jo noras išsipildė – Vladas įkūrė reabilitacijos centrą Londone.

Vyras sako, kad svarbiausias dalykas, leidęs išsikapstyti iš priklausomybių liūno, buvo tai, jog pats sau pripažino esąs bejėgis ir reikalingas pagalbos. Ir Vladas ėmė jos ieškoti.
Atsikratęs priklausomybės, dar gyvendamas Lietuvoje tapo socialiniu darbuotoju. Trokšdamas padėti kitiems, kovojantiems su šia baisia liga, dirbo įvairiose reabilitacijos bendruomenėse. Tačiau vieną dieną likimas jį atvedė į Londoną...
Kurį laiką čia dirbo pagalbiniu darbininku statybose, vėliau kėlė kvalifikaciją ir tapo staliumi. Tačiau jautė, kad daro ne tai, ką turėtų. Tuo metu pats tiksliai dar nesuvokė, ką toliau iš tiesų norėtų daryti, ir blaškėsi, ieškodamas savo srities.
 
Pagaliau Vladas suvokė, kad jo pašaukimas – padėti tokiems, koks kadaise buvo pats. Galvoje vis dažniau ėmė suktis mintis apie reabilitacijos centrą, kuriame kvalifikuotą pagalbą gautų lietuviškai ir rusiškai kalbantys išeiviai iš Rytų Europos.
 
Tačiau kaip tai padaryti, kai esi svečioje šalyje, nežinai jos įstatymų ir net nemoki jos kalbos?
Nepaisant to, po metus trukusių ieškojimų ir sunkaus darbo, pernai, lapkričio 9 d., Priklausomybės ligų dienos centras ALFA atvėrė duris.
 
– Vladai, kaip kilo mintis Priklausomybės ligų centrą atidaryti čia, Londone?
– Iš bendradarbių pasakojimų, laikraščių, to, ką pats mačiau gatvėse, supratau, kad daugeliui čia atvykusių arba atvykstančių žmonių gyvenimas klostosi ne visai taip, kaip jie norėtų. Susidūrę su sunkumais – praradę darbą ar gyvenamąją vietą, iškilus problemoms šeimoje – daugelis krinta į alkoholio ar narkotikų liūną, kai kurie atvažiuoja jau ragavę kvaišalų.
Priklausomybės problema išeivijai iš Rytų Europos čia labai opi. Tačiau bandymus išsiropšti komplikuoja klaidingas tiek pačių priklausomųjų, tiek jų artimųjų požiūris į šią ligą.
 
– Koks tas klaidingas požiūris?
 
– Vieni prašo greitos psichologinės pagalbos, kiti – vaistų, „kodo“ ar tiesiog stebuklingos ampulės ir pan. Dažniausiai kreipiasi artimieji, bet labai retai ateina pats vartojantis kvaišalus žmogus. Su žmogumi, priklausomu nuo kvaišalų, labai sunku gyventi, todėl išeities ir sprendimo būdų pirmiausia ieško jo šeimos nariai. Turinčiam šių problemų asmeniui pokyčiai dažniausiai nėra aktualūs, jis nemato ir nežino, ką reikia keisti, nepripažįsta savo bėdos. Jam tai atrodo normalus gyvenimo būdas, jis visada randa pasiteisinimų. Labai maža dalis žmonių ateina patys pasiryžę keistis.
 
Mūsų tikslas – suteikti pagalbą priklausomiems nuo narkotikų ir alkoholio žmonėms, keisti jų įpročius ir formuoti naujus, sveiko ir blaivaus gyvenimo įgūdžius. Tačiau vartojantis kvaišalus turi pats norėti pasikeisti, kitaip jokia, net ir tobuliausia, programa nepadės. Arklį gali atvesti prie vandens, bet pasilenkti atsigerti jam teks pačiam.
– O jei žmogus jau pasiryžo ateiti?
 
– Jam suteikiama galimybė pažinti save ir priklausomybę. Jis negali to padaryti vienas – tai labai sunku. O kai grupėje yra tokių pat žmonių, juos sieja du bendri dalykai – priklausomybė nuo kvaišalų ir noras gyventi be jų. Programa moko, kaip leisti laisvalaikį, švęsti šventes, bendrauti, atsipalaiduoti be svaigalų. Priklausomi žmonės dažnai nemoka elgtis su pinigais, turi bėdų darbe, santykiuose su sutuoktiniu, tėvais, vaikais. Centre viso to mokomės per individualius ir grupinius užsiėmimus, vyksta paskaitos, atliekamos praktinės užduotys.
 
– Kodėl apskritai atsiranda priklausomybė nuo kvaišalų?
 
– Tai yra jausmų liga. Kiekvienas susiduria su sunkumais, tik ne visi daro teisingus pasirinkimus. Turintis kompleksų ar bendravimo sunkumų žmogus nemoka elgtis sudėtingose situacijose. Ypač svetimoje šalyje patirti stiprūs sukrėtimai gali būti postūmis nueiti lengviausiu keliu – išlenkti taurelę ar išbandyti narkotikų.
 
Svaiginamosios medžiagos pradžioje suteikia saugumo pojūtį ir padeda užsimiršti, tačiau ilgainiui suformuoja naują įprotį – bėgti nuo problemos. Situacija gimdo jausmą, jausmas – mintį, o mintis – veiksmą. Situacijos pakeisti neįmanoma, todėl reikia išmokti valdyti savo mintis ir veiksmus.
 
– Dažnai tenka girdėti – „užsikodavo“ nuo priklausomybės. Paaiškink, kas yra tas „kodas“ ir kaip jis veikia?
– Žmogui įteigiama, kad jei jis vėl ims vartoti, jam gali atsitikti kas nors baisaus. Šis metodas veikia, nes dėl priklausomybių kenčiantys žmonės dažnai yra labai jautrūs. „Kodas“ gali kiek pristabdyti vartojimą, tačiau žmogus tampa įkalintas savo paties baimėje. Ir bėdos tai neišsprendžia, nes tuštumoje, kurią anksčiau užpildydavo vartojimas, atsiranda terpė naujoms priklausomybėms. Mūsų tikslas – pasiekti, kad žmogus būtų ne tik laimingas ir nepriklausomas nuo kvaišalų, bet ir nevaržomas baimių.
 
– Kokių konkrečių žingsnių imatės, žmogui įžengus pro duris ir paprašius pagalbos?
 
– Nors dirbame dar tik porą mėnesių, centre lankėsi daugybė žmonių. Tiesa, tik nedaugelis randa jėgų pripažinti savo bėdą ir paprašyti pagalbos. Pirmiausia aiškinamės, ar jie jau pasirengę pokyčiams. Tik pripažinęs savo bejėgiškumą žmogus gali priimti tai, ko yra mokomas.
 
– Tarkime, žmogus pripažino bėdą ir nori keistis. Kas vyksta toliau?
 
– Kuriame individualią strategiją, kokius konkrečius žingsnius jis kasdien darys, sudarome dienotvarkę. Beje, jos visi labiausiai vengia (juokiasi – aut. past.). Prisimenu vieno narkomano pasakojimą apie atsakomybę: „Turėjau prižiūrėti ožką, kurios pienu maitindavosi 7–8 žmonės. Kas rytą reikėdavo anksti keltis ir eiti jos melžti. Tai labai vargino! Taigi nusprendžiau ją papjauti. Nemąsčiau apie tai, kad neturėsime pieno, svajojau tik apie nevaržomą rytą!“ Šis pavyzdys atspindi požiūrį į atsakomybę!
 
Atėjęs į dienos centrą žmonės mokosi kalbėti apie savo jausmus. Tai labai svarbu, nes daugelis to bijo, atvirumas jiems asocijuojasi su silpnumu, dėl kurio ne kartą teko nukentėti ar būti pažemintam. Taigi jie mokosi bendrauti, įgauna pasitikėjimo savimi. Mes čia juos ir pamaitiname.
 
Lietuvos piliečius, kurie nori 12 mėnesių reabilitacijos kurso, siunčiame į Lietuvą, ir čia jie gauna nemokamą gydymą. Lietuvos reabilitacijos centruose didžiausią naudą duoda saugi aplinka: žmogus turi kur miegoti, ką valgyti, rūpinamasi jo higiena. Jis mokomas vėl sugrįžti į visuomenę, stengiamasi padėti jam susirasti darbą ir gyvenamąją vietą.
 
Jei žmogus šiek tiek moka angliškai, tokį patį gydymą galima gauti ir čia – Jungtinėje Karalystėje. Nors man pačiam nepatinka anglų sistema, nes nuolat reikia laukti eilėse. Ši problema laukti negali – tuo jau spėjau įsitikinti. Prieš keletą mėnesių į mus kreipėsi vaikinas su savo mergina. Abu vadinami „skvoteriai“ – žmonės, gyvenantys apleistuose namuose. Jie dažnai svaiginasi arba būna tarp tokių, kurie svaiginasi. Tuo metu paprašiau jų šiek tiek palaukti, nes savo veiklai dar neturėjom patalpų. Iki centro atidarymo buvo likęs mėnuo. Vėliau sužinojau, kad vaikinas buvo užmuštas Stratforde, o jo mergina išprievartauta… Deja, tai irgi padarė lietuviai…
 
– Ar tu pats sulaukei pagalbos, steigdamas šį centrą?
 
– Metus viską dariau iš idėjos, iš savo lėšų ir pinigų, kuriuos skyrė didmeninė maisto produktų bazė „Lituanica“. Labai dažnai tai buvo bandymai galva pramušti sieną. Pavyzdžiui, į 40 savivaldybių išsiunčiau laiškus su prašymu skirti patalpas socialinei veiklai vykdyti, tačiau atsakė tik viena. Daugeliu atvejų buvau nukreipiamas nuo vienų durų prie kitų, o iš ten – dar toliau, tas biurokratinis aparatas priminė nesibaigiantį voverės bėgimą rate. Daugelis institucijų abejingai atlikdavo savo pareigas ar atmestinai žiūrėjo į pagalbos prašymus. Tačiau galiu ir jiems padėkoti – kiekvienos užtrenktos durys suteikdavo dar daugiau motyvacijos siekti tikslo.
 
Didžiausias nuopelnas, kad atsirado šis centras, tenka suvienijusioms jėgas Lietuvių krikščionių bažnyčiai ir Šv. Kazimiero parapijai. Maistą mums teikia „Lituanica“. Keli lietuviški laikraščiai, tarp jų ir TIESA, taip pat ištiesė pagalbos ranką – padeda mūsų išeivijos bendruomenei daugiau sužinoti apie ALFA centrą. Buvo žmonių, kurie palaikydavo geru žodžiu, aukojo savo laiką ir energiją.
 
Daugeliui mūsų žmonių nepavyksta prisitaikyti Anglijoje ir gyventi pagal šios šalies tvarką, nes mūsų mentalitetas kitoks. Todėl mūsų Dienos centro tikslas – kad patekęs į bėdą žmogus gautų pagalbą nemokamai ir nedelsiant. Nenoriu dar kartą išgirsti, kad pavėlavome.
 
Priklausomybės ligų dienos centras ALFA
Bethnal Green 21 Oval Road E2 9DT, tel. 0791 2890520.
Dirbame pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį nuo 9 iki 16 val.
Paslaugos nemokamos: nuo individualių konsultacijų iki medicininės-psichologinės reabilitacijos.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai