Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-06-12

Amžinai skubančiame pasaulyje menininkė laiko neskaičiuoja

  
Amžinai skubančiame pasaulyje menininkė laiko neskaičiuoja
© E. Kriaučiūnaitė nuotr.
Ši Londono atspindžių nuotrauka laimėjo efoto.lt konkursą.
Esu savo krašto patriotė, myliu Lietuvos žmones, savo kultūrą, Lietuvos gamtą ir netgi – maistą.

Iš Klaipėdos kilusi Eligija Kriaučiūnaitė, kaip ir daugelis emigrantų, išvažiavo metams, o pasiliko – dešimtmečiui. Iš Londone gyvenančios 35-erių metų fotografės tik šį vieną faktą apie jos asmeninį gyvenimą ir teišgirsite. Kaip sunku jai atrasti daugiau nei porą savo pačios nuotraukų, taip – itin sudėtinga ir daugžodžiauti apie save. Tačiau paklauskite jos apie neįprastą pinhole fotografiją, ir nekils abejonių dėl Eligijos kalbos dovanos. Jos žodžiai – šimtai ne itin ryškių, bet paslaptingų, tarsi senų, apsitrynusių, bet itin meniškų fotografijų.

Esate minėjusi, kad į Angliją atvykote tiesiog nei iš šio, nei iš to sėdusi į autobusą – mėgstate ekstremalius nuotykius?
Taip, į Londoną atvykau vos atsidarius Europos sienoms. Mane čia atginė neapsakomas smalsumas. Dar iš mokyklos vadovėlių Londonas atrodė nepasiekiamas ir didingas – tikras karališkas miestas. Iš pradžių galvojau, kad išvykstu tik metams ir patenkinusi savo smalsumą grįšiu į Lietuvą. Deja, metai veja metus, o aš vis dar čia, nostalgiškai svajojanti vieną dieną grįžti į tėvynę.
 
Sakote: „Deja, vis dar čia.“Kodėl? Nebepatinka Londone?
 
Esu savo krašto patriotė, myliu Lietuvos žmones, savo kultūrą, Lietuvos gamtą ir netgi – maistą.
 
Per dešimtį emigracijos metų smalsumą turbūt patenkinote? O tikslus ir svajones ar įgyvendinote?
Tikslus įgyvendinti buvo sunkiau, nes čia viskas svetima. Bet man pasisekė, nes turėjau gerų draugų šalia. Tikslą studijuoti ir dirbti pasiekiau. Darbai nebuvo labai švarūs ir teikiantys malonumo, bet skųstis tikrai neturiu dėl ko. Šiuo metu studijuoju finansus ir auginu devynerių metų sūnelį. O visas laisvas akimirkas skiriu fotografijai.
 
Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.
 
Ar galima teigti, kad esate „seno kirpimo“ fotografė, mat vis dar fotografuojate su juostiniais fotoaparatais?
 
Fotografuoju ir skaitmena, ir juosta. Tiesa, kai fotografuoju pagal užsakymą, juostos nesirenku, nes tai – ilgas procesas, o ir rezultatas ne visada aiškus. Su skaitmeniniu fotoaparatu viskas greita, aišku ir tikslu – rezultatą ekranėlyje gali matyti iš karto.
O fotografuodama savo malonumui juostinį fotoaparatą renkatės iš nostalgijos ar dėl jo kuriamos pridėtinės meninės vertės?
 
Kai perpildytose miesto gatvėse apstu žmonių su skaitmeniniais fotoaparatais ir pilnais krepšiais prabangios technikos, visi fotografuoja tą patį objektą. Rezultatas irgi tas pats: tūkstančiai vienodų kadrų. Pagalvojau, kad vis dėlto tas pats vaizdas gali atrodyti kitaip, pateiktas per kitą prizmę – daug paslaptingiau, galbūt ne taip ryškiai, bet, mano akimis, daug įdomiau. Taip į mano gyvenimą atėjo lomografija ir pinholas.
 
Fotografavimas juosta man tiesiog reiškia pasaulį kitaip, dramatiškiau. Ji lengviau perteikia emociją, praplečia pasaulėžiūrą, pats, kaip fotografas, tampi lankstesnis ir mažiau priklausomas nuo technikos. Tiesa, tai – tik mano nuomonė. Daugelis mėgaujasi skaitmeniniais fotoaparatais ir yra visiškai teisūs – to pakanka, ir aš juos palaikau.
 
Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.
 
Kas yra toji Jūsų minima pinhole fotografija?
Pinhole susidomėjau prieš ketverius metus, kai fotografijos portale efoto.lt susipažinau su Raimundu Bernadickiu. Jis Lietuvoje gamina „Mo pinhole“ kameras. Taip susižavėjau jo darbais, kad paprašiau ir man pagaminti tokią pat kamerą.
 
Pinhole yra fotografavimas apartu, kuris neturi objektyvo, o tik mažą skylutę. Iš esmės tai yra nelaidi šviesai dėžutė (ar netgi patalpa) su maža skylute vienoje sienelėje ir jautriu šviesai paviršiumi ant priešpriešinės sienelės. Pinhole fotoaparatus fotomėgėjai gamina ir iš sausainių ar degtukų dėžučių, ir iš nebenaudojamų fotoaparatų. 
 
Taip fotografuojant būtinas stovas, nes išlaikymas ilgesnis, nei įprasta, tad kamerą išlaikyti rankose nejudančią būtų praktiškai neįmanoma. Išsirinkus objektą, kurį norima fotografuoti, kamerą reikia padėti ant tvirto pagrindo ir užraktą atidaryti atitinkamam, iš anksto numatytam laikui, o po to vėl uždaryti. Nuotraukos darymo laikas gali trukti nuo pusės sekundės iki visos nakties. Viskas priklauso nuo apšvietimo.
 
Man pinhole reiškia netradicinį, kur kas lankstesnį žvilgsnį į pasaulį. Tai tiesiog lėtas žaidimas, kurio rezultatas iškart nematomas, bet visada maloniai stebina savo spalvų harmonija, išskirtine nuotaika ir paslaptimi.
 
Labiausiai man patinka žmonių reakcija, kai jie stebi mane dirbančią su pinhole – keistu aparatu ant stovo. O tu dar su juo fotografuoji ir kadrą prasuki. Žmonės šypsosi, iš smalsumo aplink vaikšto, bandydami iš arčiau apžiūrėti kamerą. Taip ir užsimezga diskusija apie fotografiją su nepažįstamaisiais tiesiog gatvėje.
 
Čia nereikia priimti jokių kompromisų, tau palikta visiška laisvė, jokio streso, jokių sąlygų. Dievinu vaikščioti Londono gatvėmis ar pakrantėmis su Mo kamera ir nejausti jokio suvaržymo. Kūrybinė laisvė visada duoda teigiamų rezultatų.
 
Svajoju apie savo kūrybinę pinhole fotografijų parodą.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
 
Atrodo, pinhole fotografija Jus rimtai apkerėjusi. Kuo ji Jus taip traukia?
 
Pinhole mane žavi, nes kūrėjui palikta visiška laisvė ir fantazija. Tu gali pats pasidaryti fotoaparatą ir fotografuoti – net iš kavos skardinės ar degtukų dėžutės, niekas nė nežinos, kad fotografuoji. Tai – žaidimas, o žaidimas visada teikia malonių emocijų. Čia nėra tiksliai nubrėžtų taisyklių, užtenka išmanyti pagrindinį fotografijos principą – šviesą.
 
Ar, Jūsų nuomone, paprasti žmonės, ne fotografai, dar sugeba įvertinti ne skaitmeninę fotografiją?
 
Sunkus klausimas, nes net ir ne visiems fotografams patinka dirbti su juosta. Skonis yra slidus dalykas: vieniems HDR (Aukšto dinaminio diapazono vaizdas – aut. past.) ryškumas yra nepaprastai gražu, o kitiems rūke ir migloje paskendęs žmogaus šešėlis po nusvirusiu medžiu, kur tėra vos keturi pilki atspalviai. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Kiek fotografų, tiek stilių.
 
Ką paprastai fotografuojate? Nuo ko negalite atplėšti fotoobjektyvo, kai vaikštote Londone?
 
Paprastai fotografuoju viską ir ištisai. Dažniausiai mano rankinėje – ne kosmetinė, o koks nors fotoaparatas. Jei kartais jo neturiu, o niežti rankos padaryti kadrą, gelbsti telefonas. Nors daugelis labai skeptiškai nusiteikę prieš mobilografiją, bet aš esu efoto.lt mobilografijos konkursą laimėjusi. Konkursui „Londonas ne turisto akimis" fiksavau Londono atspindžius.
 
Esu girdėjusi, kad kai kurie fotografai atsisako fotografuoti vestuves ar kitas šventes, nes ten sunku atrasti meną. Ar jūs tokiose „šabloninėse" šventėse įžvelgiate ką nors meniško?
 
Dirbu prie kiekvieno užsakymo, kurį tik sumedžioju, nesvarbu, ar tai vestuvės, renginys, ar kita šventė. Emocija slypi visur: vaiko juoke, mamos džiaugsme ar susimąstyme. Jei pavyksta užfiksuoti tą nuoširdumą ir tyrumą, vadinasi, viskas gerai.
 
Svarbiausia – emocija, kad ir kur ji būtų.
 
Koks fotografavimas įsiminė labiausiai?
 
Įsimintiniausia man visada nakties pinhole medžioklė, nes vieną kadrą reikia eksponuoti apie pusantros valandos. Tąkart fotografavau žiemą, buvo labai darganotas oras, labai šalta, o aš stovėjau vienoje vietoje, prie vieno objekto, po to prie kito tiek pat ir tepadariau vos šešis kadrus. Šaltis nugalėjo – grįžau namo sušalusi, iškart atsiguliau į lovą su temperatūra. Bet rezultatas buvo geras, tad visas ligas atpirko.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
E. Kriaučiūnaitė nuotr. E. Kriaučiūnaitė nuotr.
 
 
  

Žymos: Viktorija Rinkevičiūtė, Eligija Kraučiūnaitė, Pinhole

Komentarai

Naujausi straipsniai