Valdas Pryšmantas   |   2016-09-30

Tapytojos iš Lietuvos sparnai auga Londone

  
Tapytojos iš Lietuvos sparnai auga Londone
© Asmeninio archyvo nuotr.
Renata Kopac į nieką nesilygiuoja, tiesiog tapo tai, kur įžvelgia grožį.
Londono gatvėse – jos tokios spalvingos – tiek visko daug. Tiek daug kultūrų su savo portretais, pasididžiavimais, detalėmis, istorija.

Visą parą šurmuliuojantis ir nemiegantis didmiestis ne visiems menininkams yra tinkama vieta susikaupti kūrybai, tačiau kai kuriems jis – tiesiog būtina sąlyga. Viena iš tokių – prieš dešimtmetį iš Vilniaus į Londoną atvykusi ir čia kuo puikiausiai prigijusi tapytoja Renata Kopac, lig šiol surengusi ne vieną savo darbų parodą Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje bei kitose Europos šalyse.

Lietuvės teigimu, skruzdėlyną primenančios Londono gatvės jos netrikdo, priešingai – tarp gausybės žmonių ir įvairiausių objektų kur kas lengviau surasti temą būsimam paveikslui, o grožį galima įžvelgti net šalčiausiose konstrukcijose.
Netrūksta čia ne tik temų, bet ir galimybių: širdžiai miela veikla R. Kopac jau gali užsiimti savo studijoje, kuri buvo svajonės išsipildymas. Nors ji išnyksta Londono sraute, vis tiek džiaugiasi galėdama būti bent mažyte kažko didingo dalele.
 
Apie tai, apie kūrybą ir įkvėpimą R. Kopac kalbėjosi su „Tiesa“.
 
– Kas Jums yra tapyba?
 
– Tapyba – mano gyvenimo meilė, lydinti mane visą gyvenimą.
 
Vaikystėje mokiausi Vilniaus Justino Vienožinskio ir Raimondo Savicko dailės mokyklose, Lietuvos edukologijos universitete studijavau dailės pedagogiką, įgijusi išsilavinimą įsidarbinau mokykloje ir dirbau vyresniųjų klasių mokinių dailės mokytoja. Bet norėjosi kažko daugiau… O Lietuva kaip tik neseniai buvo įstojusi į Europos Sąjungą, buvo galima laisviau keliauti po visą žemyną. Pasinaudojau tuo ir taip atsidūriau Londone.
 
Čia galiu užsiimti savo mėgstama veikla, pradinėje mokykloje vaikus mokau menų.
Per savo paveikslus aš bandau save išreikšti, parodyti ir taip bandau save susieti su menu.
 
Pirmoji mano asmeninė paroda buvo surengta po kelionės į Aziją, nuo Kambodžos iki Vietnamo. Jos ir pavadinimas buvo toks – „Journey“ („Kelionė“). Paveiksluose buvo ten matyti paprasti žmonės. Visi jie irgi yra savo kultūros ambasadoriai – vien tradiciniai vietinių apdarai padaro didžiulį įspūdį. Vietiniai vienuoliai – dar įspūdingesni žmonės.
Lietuvės darbus matė ne vienos Europos šalies meno mėgėjai. Čia ji įamžinta Barselonos „Galeria Zero“. Asmeninio archyvo nuotr. Lietuvės darbus matė ne vienos Europos šalies meno mėgėjai. Čia ji įamžinta Barselonos „Galeria Zero“. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Sakote, kad vis dar bandote?
 
– Žinote, nors ir labai daug laiko skiriu savo veiklai, dalyvauju įvairiose parodose, vis tiek dar jaučiuosi labai
 
maža meno pasaulyje: dar norisi daug ką sužinoti, pasiekti, įgyti patirties. Tik neseniai savivaldybė skyrė patalpas, kuriose įkūriau savo studiją, todėl nuo šiol man atsiveria dar platesnės galimybės.
 
Londonas padeda augti?
– Taip, tačiau ne suteiktos patalpos yra pagrindinis šio miesto pranašumas. Dar svarbiau yra tai, jog menininkas čia turi galimybę būti kultūrinių įvykių centre. Čia atvažiuoja geriausi iš geriausiųjų, todėl galima aplankyti talentingiausių tapytojų parodas, nueiti į geriausių teatrų spektaklius, tik reikia surasti laiko. Tai labiausiai ir jaudina, tai suteikia motyvacijos, energijos.
 
To, atrodo, galima pasisemti tiesiog Londono gatvėse – jos tokios spalvingos, jose tiek visko daug. Tiek daug kultūrų su savo portretais, pasididžiavimais, detalėmis, istorija – tai ir galima pamatyti mano paveiksluose.
 
– Bet didmiesčio šurmulys gali blaškyti, erzinti.
 
– Kai kuriems žmonėms tie srautai išties sunkiai pakeliami, o aš jaučiuosi esanti šio miesto dalis, kad ir labai maža. Dėl savo multikultūros tai unikalus miestas. Čia tiek daug įdomių žmonių! Kartą per kursus sutikau vyrą, kurio svajonė buvo atvažiuoti į Londoną. Jis atvyko iš mažos salos, atstovauja tautai, kurios žmonių visoje žemėje yra gal 300.
 
Kur daugiau sutiksi vieną iš jų, jei ne Londone? Aš jo iki šiol negaliu užmiršti.
Taip, kartais reikia nuo visko „atsijungti“, pailsėti. Todėl maždaug prieš tris mėnesius aš pradėjau ir šiuo metu tęsiu naują paveikslų ciklą – tapau ne žmones, o plieno konstrukcijas, kurių Londone irgi apstu. Bet viskas prasidėjo ne nuo jų, o nuo radarų – į tuos didžiulius objektus atkreipiau dėmesį pagalvojusi, kokią įtaką jie turi šiuolaikiniame gyvenime. Jie naudojami lėktuvų, kuriais skraido tūkstančiai žmonių, eismui reguliuoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje struktūroje mažai grožio, tačiau man tai ir patinka – rasti grožį ten, kur kiti jo neįžvelgia, ir jį išryškinti savo paveiksluose.
Ant šios drobės – Londono gyventojams puikiai žinoma metalo skulptūra „The ArcelorMittal Orbit“. Aliejus / drobė. Renata Kopac, 2016. Ant šios drobės – Londono gyventojams puikiai žinoma metalo skulptūra „The ArcelorMittal Orbit“. Aliejus / drobė. Renata Kopac, 2016.
 
– Bet grožis – tai labai subjektyvu.
 
– Aš nesistengiu žmonių įtikinti, kad tai gražu, tiesiog bandau parodyti, kaip aš matau mane supančią aplinką. Tai lygiai tas pats, kaip viešumoje pasirodyti nuogam. Kažkam patinka, kažkas tave kritikuoja, o tai yra normalu.
 
– O kaip Jūs nusprendžiate: vykusi buvo paroda ar ne?
 
– Kol kas buvo tik viena paroda, kurioje buvo eksponuojami tik mano darbai. Dažniausiai paveikslai galerijose buvo pristatomi žiūrovams kartu su kitų autorių kūriniais, todėl sunku suprasti, kaip esi vertinamas. Niekada nežinosi, kaip auditorija sureaguos, o reakciją sunku įvertinti.
 
Pirmoji personalinė paroda buvo gana vykusi, nors vyliausi, kad ją aplankys daugiau žmonių. Nebijau nesėkmių, manau, kad jos netgi labiau motyvuoja dideliems darbams, nei nusišypsojusi sėkmė.
 
– O Jūs save kaip nors vertinate? Turite kriterijus, autoritetus, į kuriuos lygiuojatės?
 
– Ne. Negali nutapęs paveikslo vadintis menininku, tuoj pat su kuo nors lygintis. Svarbiausia yra pats procesas – kai mąstai ir mėgini perkelti savo viziją ant drobės. Tie nuolatiniai bandymai.
 
Aš džiaugiuosi, kad turiu pagrindą tiems bandymams, ir manau, jog man visai neblogai sekasi. Įvertinimu laikau faktą, kad naujausia rašytojo Jameso Greenfieldo knyga bus iliustruota mano paveikslais, o vienas iš jų bus ant viršelio.
Radaras irgi gali būti gražus. Aliejus / drobė. Renata Kopac, 2016. Radaras irgi gali būti gražus. Aliejus / drobė. Renata Kopac, 2016.
 
– Svarbiausia – nepritrūkti įkvėpimo? Ar Jums jo užtenka?
 
– Tikrai taip. Kartais atrodo – nors imk ir tris paveikslus vienu metu pradėk. Nors būsena, kai nežinai, ką daryti, kur eiti, toks klaidžiojimas, irgi man nesvetima. Būna, kad pradžios reikia gerokai paieškoti...
 
– Ar tai sunki būsena?
 
– Ne, tai tikras malonumas, tas pasiklydimas laike, buvimas su savimi. Tai unikali būsena, puikus jausmas. Iš to ir gimsta mintys, motyvacija.
 
– O darbas mokykloje ar netrukdo menininkui?
 
– Mano darbas ir kūryba tik papildo vienas kitą. Juk iš vaikų galima labai daug ko išmokti! Nors norėčiau daugiau laiko skirti tapybai, režimas man – labai gerai: padeda išvengti pernelyg didelio išsiblaškymo.
 
– Bet sakoma, kad režimas ir menininkas retai dera...
 
– Galbūt aš ir galėčiau gyventi be jo, bet dabar jis man labiau padeda, nei trukdo.
  

Žymos: Londono lietuviai, renata kopac, tapyba

Komentarai

Naujausi straipsniai