Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-07-11

Penkiolikmetės istorija: nuo geriančios mamos ir skurdo pabėgo į Londoną

  
Penkiolikmetės istorija: nuo geriančios mamos ir skurdo pabėgo į Londoną
© Gero Ve Jo nuotr.
K. Majoravičiūtė sako nuotraukose niekada nesišypsanti dėl tarpelio tarp dantų.
Nemanau, kad kada nors išdrįsiu nusimesti drabužius prieš kamerą. Tiesiog esu dar jauna, be to, nemanau, kad reikia taip savo kūną demonstruoti.

Tapti modeliu ją skatino ir tėvai, ir draugai. Iš Tauragės rajono kilusi aštuoniolikmetė Karolina Majoravičiūtė dar penkiolikos išvažiavo dirbti modeliu į Londoną. Save bjauriuoju ančiuku laikiusi mergina jau trečius metus Anglijos sostinėje dirba su keliomis modelių agentūromis ir bando įveikti savo kompleksus. Su „Tiesa“ modelis kalbėjosi apie kompleksų kilmę – žiaurias klasiokų patyčias, sunkią vaikystę su geriančia mama ir gebėjimą išlaikyti grakščias formas valgant greito maisto restoranuose.

– Kas tave iš kaimelio prie Pagėgių atvijo į Londoną?
– Mano didžiulė šeima – esame penki vaikai, tėvai sunkiai vertėsi. Pirmiausia į Londoną tėvai išvažiavo vieni, mus paliko su močiute Lietuvoje. Prabuvo ten metus, grįžo ir atsivežė mus. Jie nėra baigę kokių nors rimtesnių mokslų, mes kaime gyvenom, kur darbų nebuvo. Didelė šeima ir didelės nuolatinės išlaidos vertė ieškoti geresnio gyvenimo.

– O tu pati modelio darbo Londone kryptingai ieškojai ar tau tiesiog pasisekė?
 
– Eidama į atranką žinojau, kad važiuosiu į Londoną. Ir agentūrai mano planai patiko, nes čia daugiau galimybių nei Lietuvoje.
 
Bet aš niekada nenorėjau būti modeliu, to visiškai neplanavau. Daug kas man sakydavo, tėvai taip pat, kad turiu duomenis, bet niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Buvau jauna, netikėjau, kad man gali pasisekti. Gal iš mokyklos tai atsinešiau? Buvau iš vargšų šeimos, kentėjau patyčias. Aš visiškai nepasitikėjau savimi.
Nesitikėjau, kad galiu kam nors patikti ir ką nors pasiekti.
 
Bet vieną šeštadienį važiavom į Tauragę apsipirkti, pamatėm skelbimą, kad vyksta modelių atranka. Draugai įkalbinėjo: „Kodėl gi ne?“ Aš sutikau. Grįžom namo, susirinkom aukštakulnius, persirengiau. Nuvažiavom ten, agentūra man per atranką iškart pasakė: „Tu nebeik į jokias atrankas, mes tave priimsim.“ Atranką laimėjau balandį, sutartį pasirašiau liepą ir po mėnesio jau išvažiavau į Londoną.
Oleg Marudin nuotr. Oleg Marudin nuotr.
 
– Ar prisimeni savo pirmąją fotosesiją?
 
– Buvo didžiulis jaudulys. Bijojau beprotiškai, kad tik ko nesugadinčiau, nepadaryčiau ko nors ne taip, kad nesuprasiu, ką fotografė sako, nes angliškai kalbėjau silpnai. Bet visai neblogai viskas praėjo – fotografė buvo gera ir draugiška. Teko gultis ant žemės gatvėje man, žmonės ėjo ir žiūrėjo. O aš niekaip nesupratau, ko jie taip spokso.
 
– Bet čia turbūt ne vienintelis nuotykis, kurį patyrei per savo karjerą?
– Buvo visokių keistenybių. Su lietuve fotografe Londone teko plaukioti ežere… nors koks ten ežeras, kūdra. Kadaise parke reikėjo šalti vien su maudymosi kostiumėliu, kai lauke buvo vos 5 laipsniai šilumos. Buvau ten nuo ankstaus ryto iki pietų, bandė mane sušildyti, arbatos kažkas siūlė, bet tai menkai gelbėjo. Iš šalčio vis tiek dantimis kalenau.
 
Teko kartą keltis trečią nakties, darytis makiažą ir važiuoti prie vandenyno, nes fotosesijai reikėjo saulėtekio. Visa naktis buvo bemiegė. Gerai, kad ne iš arti fotografavo, nesimatė nuovargio. Nesiskundžiu. Suprantu, kad toks modelio darbas.
 
Kitoje fotosesijoje nukrito vienas asistentas ant žemės, pradėjo purtytis, jam putos pradėjo dribti iš burnos, akys išsivertė. O aš dar Lietuvoje ėjau į pirmosios pagalbos kursus. Pirma patyriau šoką, tačiau greitai
atsipeikėjau. Pati jam pagalbos neteikiau, bet kitiems sakiau, ką reikia daryti. Džiaugiuosi, kad tuomet
greitai atvažiavo medikai ir viskas baigėsi gerai.
 
Dėl geros nuotraukos Karolinateko ir vidury nakties keltis, ir šalti lauke tik su maudymosi kostiumėliu (Tadas Baliutavicius - Photographer nuotr.). Dėl geros nuotraukos Karolinateko ir vidury nakties keltis, ir šalti lauke tik su maudymosi kostiumėliu (Tadas Baliutavicius - Photographer nuotr.).

– Ar fotografuodamasi turi kokių nors tabu?
 
– Esu ne vieną kartą ir iš Lietuvos fotografų sulaukusi pasiūlymų fotografuotis nuoga, ypač erotinėse fotosesijose. Bet visuomet atsisakau. Nemanau, kad kada nors išdrįsiu nusimesti drabužius prieš kamerą. Tiesiog esu dar jauna, be to, nemanau, kad reikia taip savo kūną demonstruoti.
– Kas mados pasaulyje yra tavo autoritetas?
 
– Nelabai domiuosi mados pasauliu, jis man nuobodus atrodo (juokiasi – aut. past.). Jei man nepatinka, aš ir nedarau – esu užsispyrusi. Man yra sakę, kad esu panaši į modelį Kate Moss – ir išvaizda, ir charakteriu.
 
Lietuvaitė dažnai lyginama su aikštingąja Kate Moss (Maciej Wyszkowski nuotr.) Lietuvaitė dažnai lyginama su aikštingąja Kate Moss (Maciej Wyszkowski nuotr.)
 
Modelis Kate Moss (Flickr nuotr.). Modelis Kate Moss (Flickr nuotr.).
 
Nežinau kodėl, bet nuotraukose aš niekada nesišypsau – tiesiog negaliu prisiversti ir tikrai nežinau kodėl.
Gal kad pačiai nepatinka mano šypsena... Tarp priekinių dantų turiu tarpuką, ir nors visi sako, kad tai – žavu, aš taip nemanau. Tai lyg mano kompleksas, kurio nenugaliu.
 
– Ar tau buvimas modeliu yra hobis, žaidimas, o gal jau ir – pragyvenimo šaltinis?
 
– Iki dabar tai man buvo antraeilis dalykas, nes svarbiausia buvo mokslai. Bet kitais metais jau nebesimokysiu ir pradėsiu „modeliauti“ visu etatu. Labai tikiuosi pakeliauti po pasaulį.
 
Per trejus metus, kai dirbu šį darbą, tik paskutiniais mėnesiais gavau visai nemažai pinigų. O anksčiau nelabai man kas ir mokėdavo. Dar nesu tiek patyrusi, kad uždirbčiau daug. Džiaugiuosi, jeigu už fotosesiją gaunu du šimtus svarų, nors nemanau, kad čia dideli pinigai – būna ir daugiau moka, bet aš nelabai mėgstu į atrankas vaikščioti. Nes ten į vieną pusę reikia keliauti gal valandą ar pusantros, nueini, užtrunki gal penkias minutes ir viskas – važiuoji namo. O dar kiek eilėse reikia pralaukti.
 
L'Oreal color trophy 2015 nuotr. L'Oreal color trophy 2015 nuotr.
 
Man modelio darbas neatrodo labai saugus – vieną mėnesį gali gauti labai daug pinigų, o kitą – tik vieną ar du užsakymus. Labai rizikinga atsidėti tik tokiai veiklai. Todėl aš ir mokausi. Baigiau viešosios tarnybos kursą čia, tad galėsiu dirbti policininke, paramedike ir ugniagese.
 
Londone galvoju apie policininkės arba ugniagesės darbą. Žinau, kad jis nėra gerai mokamas, bet manęs niekas kitas daugiau netraukia. Mane traukia pavojai, patinka ir nežinomybė – tokiame darbe nieko nenumatysi. Be to, patinka ir mintis, kad galėčiau pagelbėti kitiems.
 
Giacomo Cannata nuotr. Giacomo Cannata nuotr.
 
Elena Isac  nuotr. Elena Isac nuotr.
 
– Ar dirbdama Londone modeliu gali padėti savo šeimai finansiškai?
 
– Nemažai laiko praleidžiu namuose, nes gyvenant didelėje šeimoje reikia pagalbos tvarkantis namuose. Be to, mano tėvai nelabai angliškai kalba, tad kai reikia pašnekėti, visada manęs prašo. Kai reikia susimokėti, aš jų neprašau pinigų – pati už save susimoku. Jeigu nėra ko nors namuose, visada nuperku už savo pinigus.
 
Mano šeimos istorija – itin sudėtinga. Gyvenu su tėčiu ir pamote. Na, ne visai ji man pamotė, nes turiu mamą, bet ji – Lietuvoje. Ji yra alkoholikė. Su ja ir savo kitais broliais gyvenau iki dešimties metų, bet jai sunkiai sekėsi gyventi ir vaikus auginti, norėjo visus mus iš jos atimti. Tada mane tėvas pasiėmė pas save gyventi su pamote. Ir dabar su keturiais broliais gyvename Londone, aš – pati vyriausia.
 
– Ar su mama ryšius palaikai dar, kai parvažiuoji į Lietuvą?
 
– Buvau dabar neseniai grįžusi į Lietuvą ir nuėjau jos aplankyti. Man nepatiko tai, ką pamačiau. Nusprendžiau geriau jos nematyti ir nesidomėti ja. Sako, mama yra mama, bet jeigu ji visiškai manimi nesirūpino, nemanau, kad ji yra mano mama.
 
Aštuoniolikmetė su šeima gyvena Londone. Su tikrąja mama Lietuvoje, kuri ja nesirūpino, mergina nebendrauja (Asmeninio archyvo nuotr.). Aštuoniolikmetė su šeima gyvena Londone. Su tikrąja mama Lietuvoje, kuri ja nesirūpino, mergina nebendrauja (Asmeninio archyvo nuotr.).
 
 
– Minėjai, kad tavo grožio, kurį pamatė modelių agentūra ir kurį mato fotografai, tavo mokyklos draugai, Lietuvoje nepastebėdavo.
 
– Buvo visko pagrindinėse klasėse. Šaipėsi iš manęs. Kai dar gyvenau su mama, gyvenimas buvo nelengvas – ji prisigerdavo, mūsų neprižiūrėdavo, net drabužių nenupirkdavo. Vaikai žiaurūs... Visaip mane vadindavo... O aš tikrai buvau apleista. Tai labai kirto per mano pasitikėjimą savimi. Aš ir dabar užsisklendusi tylenė.
 
– Negaliu susilaikyti nepaklaususi moteriško klausimo. Minėjai, kad kūno formas išlaikai valgydama ir greito maisto restoranuose. Kaip?
 
– Man turbūt pasisekė – mano genai geri. Be to, aš nemažai sportuoju. Tapau Britanijos lietuvių krepšinio lygos sirgalių šokėja. Kai nešokau, visada eidavau į sporto salę per pertraukas ir po pamokų arba bėgiodavau. Nenusėdžiu vietoje, tai reikia ką nors sugalvoti. Nebūna dienos, kad nepabėgiočiau BLKL kiekvieną dieną, septynis kartus per savaitę. Todėl ir valgau viską, kas namuose pagaminta. Pavyzdžiui, dažnai kertu didžkukulius, nes pamotė dirba lietuviško maisto restorane, tad visada parneša ką nors skanaus. Tiesiog valgau ir tų kalorijų neskaičiuoju.

Grakščias kūno formas lietuvaitei padeda išlaikyti... didžkukuliai ir sportas (Rokas Baltakys nuotr.). Grakščias kūno formas lietuvaitei padeda išlaikyti... didžkukuliai ir sportas (Rokas Baltakys nuotr.).
 
– O tau nereikia kas savaitę matuotis, kad tikrai būtų 90–60–90?
 
– Ne, aš niekada nesimatuoju. Agentūra prašo, kad žiūrėčiau, ką valgau. Sykį prašė manęs numesti du centimetrus nuo liemens, buvo net atsiuntę kažkokį dietos planą, bet aš nieko neskaičiau. Man rodos, kad sublogau vienu centimetru ir jiems užteko.
 
Man nelabai patinka tas požiūris į modelius, kai visi mano, kad mes labai kankinamės. Aš nesu tikra, kiek modelių taip gyvena, bet man atrodo, kad moterys neturėtų taip elgtis. Kūno svorį galima išlaikyti natūraliai, be dietų. Kartais graudu žiūrėti, kaip jos save kankina, juk kai kurios – tik kaulai ir oda. Kai pasiklausai, kokios jų dietos, toks gailestis apima... Skaičiuoja kalorijas, nieko nevalgo, tik geria vandenį, valgo tik salotas... Man norėtųsi, kad merginos žinotų, jog nereikia savęs kankinti, norėtųsi, kad vis daugiau ir daugiau žmonių suvoktų, jog modeliai – tai nebūtinai kaulų rinkiniai.
 
  

Žymos: Mada, Modelis, Viktorija Rinkevičiūtė, Karolina Majoravičiūtė

Komentarai

Naujausi straipsniai