Justė Laurinavičiūtė   |   2015-07-03

Londono lietuvė daugiausiai išmoksta pati iš savęs

  
Londono lietuvė daugiausiai išmoksta pati iš savęs Londono lietuvė Laura savo gyvenimo kelionėmis įkvėpia aplinkinius.
Mes esame tai, ką galvojame, ką jaučiame, ir mes galime rinktis.

Laura Strazdaitė į Jungtinę Karalystę atvyko 2004-aisiais, kai Lietuva tik įstojo į Europos Sąjungą. Atsidarius sienoms atsivėrė neribotos galimybės, ir jauna lietuvaitė nusprendė jomis pasinaudoti. Iš pradžių maniusi, kad į Lietuvą grįš iš karto po tarptautinio verslo studijų, ji pasiliko Londone ir čia gyvena jau vienuoliktus metus.

„Tiesos“ žurnalistė Laurą „atrado“ pradėjusi skaityti jos kuriamą tinklaraštį „Dolce Vita by Laura“, kuris prikaustė ir nepaleido.
– Gana įprasta klausti apie gyvenimo svetur pradžią. Nors klausimas tas pats, bet istorijos visuomet skirtingos. Kokia jūsiškė?
 
– Pati pradžia buvo visokia. Labai įdomi patirtimis ir pažintimis, bet kartu ir labai sunki finansiškai. Kadangi buvau paėmusi nemažą paskolą mokslams, visą laiką jaučiau atsakomybę kuo greičiau ją grąžinti. Mokiausi, dirbau restorane, užsiėmiau vertimais ir rašiau disertaciją universitetui.
 
Iš studentų bendrabučio su drauge įsikraustėm į mažą butuką palėpėje. Taupėme beprotiškai, net šildymo žiemą beveik nejungdavome. Jei galėdavome nueiti, kur reikia, pėsčiomis, tikrai nevažiuodavome. Valandos atstumas man atrodė normalus dalykas. Jei jau labai prireikdavo, tada važiuodavau autobusu. Atsimenu, net metro tuo metu man atrodė prabanga, ką jau kalbėti apie taksi. „Starbucks“ kavos puodelis? Restoranai? Visa tai man atrodė kaip kažkokia kita realybė.
 
Siaubingai taupiau, nes neturėjau vakariečiams būdingo atsipalaidavimo dėl skolų. Kai kurie mano pažįstami anglai net ir sulaukę trisdešimties vis dar moka studijų paskolas. Tuo tarpu aš norėjau išsimokėti kuo greičiau ir nusiimti tą naštą. Jos neliko per porą metų. Tačiau tai nebuvo niūrus laikas. Atsirado užsieniečių draugų ratas, su kuriais susigalvodavome pigių ar nemokamų pramogų. Bendraujame iki šiol ir su šypsena prisimenam senus laikus, darbą restorane ir savo svajones. Labai smagu palyginti, kokį kelią nuėjom. Nuo skardinės „Guarana“ limonado brazilų klube, kuris būdavo vienintelis viso vakaro gėrimas, iki popiečio arbatos „Claridge“. Be galo vertinu ilgametes draugystes, tuos žmones dabar laikau savo Londono šeima.
„Tiesos“ pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gali nuspręsti, kaip gyventi. „Tiesos“ pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gali nuspręsti, kaip gyventi.
 
– Kuo užsiimate dabar?
 
– Aš dirbu autorinių teisių vadybininke knygų leidykloje. Mano diena – tai nuolatinis dalyvavimas susirinkimuose bandant nuspręsti, kokios knygos iš įvairių šalių bus perkamos. Kai knyga išleidžiama, reikia rasti užsienio leidėjus, kurie norėtų ją versti, ir taip knyga keliauja per pasaulį.
 
Laisvalaikiu savanoriauju „Hackney Pirates“ organizacijoje – jos pagrindinis tikslas yra padėti vaikams, kuriems sunku skaityti. Tai yra didžiulė šių dienų problema. Naujoji karta pratinama viską gauti greitai. Internetas, videožaidimai, filmukai knygas paverčia nuobodžiomis atgyvenomis, kurios reikalauja laiko, dėmesio sutelkimo ir pastangų. „Hackney Pirates“ sukuria linksmą erdvę, kur apsimetame laivo kapitonais, žaidžiame žaidimus, rašome įkvepiančias kalbas, filmuojame... Na, ir lyg tarp kitko valandžiukę paskaitome. Neįtikėtina, ko tik vaikai neprisigalvoja, kad neimtų knygos į rankas.
Taip pat kartais padedu dalinti maistą benamiams. Čia dar kitokia patirtis. Matydama žmones tokioje situacijoje vis galvoju, kas jiems nutiko, kokia jų gyvenimo istorija? Kodėl jų toks pasirinkimas? Tai labai gera mokykla nieko neteisti, nevertinti ir tiesiog priimti kitus tokius, kokie jie yra.
 
– Esate rašiusi, kad kurdama tinklaraštį patenkinate savo pseudožurnalistinius gebėjimus. Ir iš tiesų puikiai rašote. Kodėl nepasukote į žurnalistiką?
 
– Niekada net nepagalvojau apie žurnalistiką. Mokykloje mane vis girdavo už rašinėlius, tačiau nemaniau, kad turiu talentą rašyti. Man labiau patiko skaityti. Per kiekvienas vasaros atostogas buvau nuolatinė bibliotekų lankytoja ir tempdavausi ryšulius knygų. Tikriausiai neatsitiktinai ir dabar dirbu su knygomis. Noras rašyti staiga atsirado įsidarbinus leidykloje ir pradėjus daugiau keliauti. Pirmiausia – dėl praktinių priežasčių. Turėjau užsirašyti pavadinimus, įspūdžius, nes jei kas klausdavo ar prašydavo patarimų, tekdavo „goglinti“ įvedant tokias nieko nesakančias frazes kaip: „mažas namelis tarp uolų Bretanėje“ ir desperatiškai ieškoti tos vietos. Todėl pradėjau savo tinklaraštį ir visus klausinėtojus nukreipdavau į jį.
 
Vėliau jau norėjosi aprašyti ne tik vietų pavadinimus ar restoranus, bet ir skleisti mintis, dalytis įžvalgomis. Kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau tyrinėja pasaulį ir kaip nors rūšiuoja savo atradimus. Vieni juos iškart pamiršta, kiti kuria paveikslus, dainas, muziką, treti rašo, fotografuoja ir taip perteikia savo išgyvenimus.
 
Dienų dienas gulėti paplūdimyje Laurai nepatinka. Jauna moteris visuomet stengiasi išmokti ką nors nauja. Dienų dienas gulėti paplūdimyje Laurai nepatinka. Jauna moteris visuomet stengiasi išmokti ką nors nauja.
Meilė kelionėms ne mažesnė nei knygoms, tiesa?
 
– Labai gerai atsimenu tą akimirką, kai užgimė aistra keliauti. Tai buvo pirma kelionė į Ameriką dalyvaujant „Work and Travel“ programoje. Pirmas skrydis lėktuvu. Atsimenu, kaip stovėjau Amsterdamo oro uoste ir žiūrėjau į didžiulį srautą žmonių, apsirengusių spalvingais rūbais, skirtingos odos spalvos, kalbančių visomis pasaulio kalbomis. Stovėjau viso šio chaoso viduryje ir fiziškai jaučiau, kokia maža yra Lietuva ir koks didelis pasaulis. Aš jį noriu pamatyti, patirti, apčiuopti, paragauti, pakalbėti su tais žmonėmis, pažinti jų kultūrą, bet... Visada sugrįžti namo.
 
– Kokios šalys labiau žavi: civilizuotos, modernios ar tos, kuriose atsidūręs pasijunti nusikėlęs į praeitį?
 
– Mane labiausiai traukia gamta ir kultūra. Noriu kuo daugiau pažinti ir išsivežti. Beveik niekada nevažiuoju į poilsines keliones, kur praleisčiau savaitę prie baseino. Paplūdimyje nieko neveikti galiu gal porą dienų. Paprastai mėgstu laipioti po kalnus, mokytis stovėti ant banglentės, lankyti šventyklas, prausti dramblius upėje, plaukioti su vėžliais ar išbandyti dar ką nors nepatirto. Komforto ir modernumo atsiragauju per darbo keliones, todėl atostogų metu norisi egzotikos. Kad ir, pavyzdžiui, pagyventi medžio namelyje.
 
Londone gyvenančią Laurą sužavėjo ir Kuba, ir Balis. Londone gyvenančią Laurą sužavėjo ir Kuba, ir Balis.
Londone gyvenančią Laurą sužavėjo ir Kuba, ir Balis. Londone gyvenančią Laurą sužavėjo ir Kuba, ir Balis.
 
– Kokiomis „taisyklėmis“ vadovaujatės keliaudama?
 
– Labai mėgstu bendrauti ne tik su vietiniais gyventojais, bet ir su kitais keliautojais. Londone visi lekia savais reikalais, pabandyk su kuo nors pasikalbėti gatvėje, tai į tave pasižiūrės kaip į keistuolį. Tuo tarpu vos išsiruošę atostogų žmonės atsipalaiduoja, tarsi nusimeta kaukes ir šarvus. Aš apskritai labiau atsimenu sutiktus žmones, nei gražius vaizdus ar turistines vietas.
 
Atsimenu taksi vairuotoją, kuris pirko mums kokosus Šri Lankoje. Viešbutėlio savininkę Tailande, kuri mus vežė į kitą viešbutį (nes pas ją nebebuvo vietų) ir už tai net neėmė pinigų, o pakeliui pasidalijo savo gyvenimo istorija. Keistuolį su dredais, kurį sutikome Gilli Trawangane, Indonezijoje; jis prisėdęs prie mūsų kavinėje pasakojo, kaip klajoja po pasaulį. Casos savininkus Kuboje, pas kuriuos buvome apsistoję, ir jie suruošė gimtadienio fiestą mūsų draugui. Ir dar daug kitų žmonių. Juk jie yra savo šalių ambasadoriai, iš jų sužinau daug daugiau apie kultūrą ir kasdienį gyvenimą, nei iš kelionių vadovų ar gražių vaizdų.
 
– Pakalbėkime apie filosofiją. Šiame vartotojiškame pasaulyje sustoti ir pamąstyti apie gyvenimą yra ganėtinai pamirštas dalykas, tačiau jums jis tikrai nesvetimas.
 
– Bandymas nors kiek suvokti, kaip veikia pasaulis, man yra natūralus dalykas. Materialūs dalykai labai laikini ir, kiek žinau, mirties patale dar niekas nesigailėjo, kad daugiau nedirbo ar neįsigijo naujausio automobilio. Dažniausiai žmonės gailisi, kad negyveno taip, kaip norėjo, nepakankamai mylėjo ar skyrė per mažai laiko brangiems žmonėms.
 
Galbūt todėl, kad tėčio netektis paliko gilų randą, aš anksti pradėjau mąstyti apie gyvenimo prasmę ir laikinumą. Apie tai, kaip pati norėčiau nugyventi gyvenimą. Iki šiol prisimenu vakarienę, kurios metu vienas pažįstamas pasakė: „Aš noriu gyventi taip, kaip noriu, kad žmonės mane prisimintų. Kaip gerą tėtį, vyrą, draugą, kažkam padėjusį žmogų, kažką įkvėpusį. Jei žmonės mane prisimins taip, kaip aš noriu, vadinasi, gyvenimą nugyvenau prasmingai.“ Mes ne tam gyvename, kad vien vartotume. Gyvename, kad kažką duotume ir paliktume po savęs.
 
„Per atostogas žmonės atsipalaiduoja, nusimeta šarvus“, – įsitikinusi daug keliaujanti lietuvė. „Per atostogas žmonės atsipalaiduoja, nusimeta šarvus“, – įsitikinusi daug keliaujanti lietuvė.
 
– Iš kur tas gyvenimo džiaugsmas? Beskaitant Jūsų įrašus visada atrodo, kad džiaugiatės pačiais paprasčiausiais dalykais, kurių dauguma net nepastebi.
 
– Mano filosofija labai paprasta: „Mes esame tai, ką galvojame, ką jaučiame, ir mes galime rinktis.“ Mes patiriame tik tai, kas yra mūsų viduje, ir nieko kito. Jei jaučiame meilę, aplink matysime meilę, jei jaučiame pyktį, pasaulis atrodys grėsmingas. Aš renkuosi tiesiog mylėti, pasitikėti ir džiaugtis.
 
Viskas, ką mes turime savo gyvenime, yra mūsų atsakomybė. Tiesiog reikia ją suvokti ir prisiimti. Labai daug žmonių nuo jos bėga kaltindami kitus, aplinkybes, blogą karmą, – ką tik nori. Nepatinka darbas? Mes gi patys jį pasirinkome. Vyras nemyli? Mes pačios už jo nusprendėme tekėti. Net pačioje beviltiškiausioje situacijoje galime nuspręsti, ką darysime toliau.
 
Man teko išgyventi labai nemalonių dalykų, nusivylimų. Kartais tiesiog tenka per skausmą stotis ir eiti. Nors po vieną mažą žingsnelį, net jei ir nelabai supranti, kur eini. Todėl gyvenimo džiaugsmas man kyla natūraliai.
 
– Dalyvaujate „100HappyDays“ „programoje“. Kokie atradimai prisijungus prie šios iniciatyvos?
 
– Idėja kilo Dmitry‘ui Golubnichy‘ui: jis sukūrė http://www.100happydays.org puslapį ir pakvietė prisijungti prie projekto ir nuspręsti 100 dienų iš eilės pastebėti dalykus, teikiančius mums laimės, už kuriuos esame dėkingi. Kaip rodo statistika, projekte jau sudalyvavo apie milijonas žmonių iš viso pasaulio. Jie dalijosi savo kasdienybės nuotraukomis socialiniuose tinkluose.
 
Dalyviai buvo tiesiog „priversti“ atrasti laimę mažuose dalykuose ir susiformuoti tam tikrą įprotį. Atrodo banalu, bet tikrai nėra paprasta užsisukus kasdienybėje atrasti džiaugsmą eiliniame puodelyje kavos, šypsenoje, knygoje. Daugybė dalykų gali džiuginti, tačiau mes prie jų priprantame ir nebepastebime.
 
Niekas juk nenori kiekvieną mielą dieną valgyti šokolado, kad ir koks saldus jis būtų. Tačiau jei turi įprotį pastebėti geltonus daiktus, tai net ir įėjęs į mėlyniausią pasaulyje kambarį vis tiek ieškosi tų geltonų daiktų, nes žinai, kad jie turi kažkur būti.
 
– Atėjo laikas linkėjimams... Daugeliui, kad pasiektų svajonę, vis ko nors dar trūksta. Kaip ryžtis nuo rytojaus gyventi geriau ar tiesiog kitaip – taip, kaip norisi?
 
– Palinkėčiau tiesiog nuspręsti. Ateitis paprasčiausiai neegzistuoja. Neateis ta viena diena, kai mes kažkaip stebuklingai staiga turėsime laiko, sveikatos, pinigų ir jau tada galėsime gyventi. Viskas, kas mums priklauso ir kur galime ką nors pakeisti, yra DABAR.
 
Viskas, kas mums priklauso ir kur galime kažką pakeisti yra dabartis. Viskas, kas mums priklauso ir kur galime kažką pakeisti yra dabartis.
  

Žymos: Kelionės, Justė Laurinavičiūtė, Laura Strazdaitė, Dolce Vita by Laura

Komentarai

Naujausi straipsniai