Dalia Asanavičiūtė, Virginija Stukaitė-Laniauskienė   |   tiesa.com   |   2019-06-14

„Draugystės tiltas“ Londone: lietuvybė nenuobodžiai

  
„Draugystės tiltas“ Londone: lietuvybė nenuobodžiai
© organizatorių nuotr.

Kur begyventų lietuviai, noras bendrauti, vienytis, semtis gerosios patirties neblėsta. Gražų gegužės savaitgalį Londone vyko jau penkioliktasis, jubiliejinis, sąskrydis „Draugystės tiltas“.

Kur begyventų lietuviai, noras bendrauti, vienytis, semtis gerosios patirties neblėsta. Gražų gegužės savaitgalį Londone vyko jau penkioliktasis, jubiliejinis, sąskrydis „Draugystės tiltas“. „Draugystės tiltas“ prasidėjo kaip Europos lituanistinių mokyklų mokinių ir mokytojų sąskrydis. Sąskrydžio vėliava kasmet keliauja iš vienos šalies į kitą. Į jį suvažiuoja ir suskrenda lankantieji lituanistines mokyklas vaikai, mokytojai, bendruomenių vadovai, aktyvūs lietuviai ir pavienės šeimos, kartais net su kūdikėliais.
Šiemet į „Draugystės tiltą“ Londone sugužėjo lietuviai ne tik iš Anglijos, bet ir iš Škotijos, Baltarusijos, Danijos, Norvegijos, Italijos, Islandijos, Vokietijos, Švedijos, Belgijos ir Lietuvos.
 
Kelionės po Lietuvos regionus
 
Programą sudarėme tokią, kad ji leistų jaustis pasaulio lietuviais ir vėliau, ne tik renginio metu. Nebuvo nė vieno, kuris, dalyvaudamas programoje, neparsivežtų namo širdžiai mielo, savo rankomis susikurto prisiminimo. Kartu nuvytos apyrankės, nudažytos vėtrungės ar pasigamintos švilpynės leis bendrumo ir buvimo pasaulio lietuviu jausmą išlaikyti visus metus. Besirengdami sąskrydžiui galvojome apie šeimą. Joje vyksta svarbiausi procesai: mokomasi kalbos, perimamos tradicijos, susiformuoja identitetas. Tad norėjome, kad užsiėmimuose galėtų dalyvauti visa šeima. Pirmąją dienos dalį visi turėjo galimybę pažinti Lietuvą keliaudami per jos regionus. Norėjome parodyti kuo unikali, universali lietuvių kultūra.
 
Švęsdami Pasaulio lietuvių metus galime pasauliui pademonstruoti, kad liaudies dainos gali skambėti ir šiuolaikiškame kontekste, o lietuviškąjį Pasaulio medį ar kurėnų vėtrungės detales gali atpažinti ne tik Danijos ar Norvegijos regionuose, bet ir kultūriškai ir geografiškai tolimose šalyse. Ne kiekvienam patinka lietuvių sutartinės, bet ar bent vienas yra bandęs jų karaokę?!
 
Taip, tikrai – sutartinių karaokę! Kauno miesto muziejaus Folkloro skyriaus darbuotojai L. Lukenskienė, D. Morkūnienė ir S. Lipinskas užsiėmimą vedė pasitelkę išmaniąsias technologijas ir tikrai leido pajusti sutartinių jėgą bei atrasti šiuolaikišką jų pateikimo būdą. Kurie rinkosi pabūti Žemaitijoje, pažino molio savybes, bandė išgauti švilpynės formas bei įgalinti jas skambėti, o kurie keliavo į Aukštaitiją, išmoko kurti rankdarbius iš šiaudų. To mokė Vilniaus krašto tautodailininkai E. Hincas ir G. Hincienė, R. Kraujalienė ir R. Gudaitienė. Mažoji Lietuva mirgėjo kurėnų vėtrungėmis, kurias dalyviai patys ir nudažė.
 
Širdis apsalo klausantis įtraukiančių vėtrungių istorijų. Pasirodo, vėtrungę galite turėti, net jei nesate žvejys ir net neturite savo laivės, kaip sakytų lietuvininkai. Dabar vėtrungės puošia gėlių vazonus ar puikuojasi pakabintos ant lango. Su nepaprasta jų istorija supažindino G. Urbonavičiūtė ir O. Urbonavičienė. Suvalkija garsėja augaliniais motyvais kaišytinėse juostose bei augalų motyvais tapytomis langinėmis. Pasaulio medį ant skrynios išsipiešė tie, kurie leidosi į kelionę po Suvalkiją. Šioje kelionėje lydėjo E. Juchnevičienė ir R. Bosienė.
Dzūkijos regiono paviljone buvo pinamos apyrankės. Pristatytas unikalus piemenukų naudotas apyrankių pynimo būdas. Piemenukų apyrankes padėjo pinti V. Tiškuvienė ir K. Kutulytė. Įdomiosios istorijos puslapiais keliavome su „Typo Art“ dailininkais J. Rutkauskaite ir G. Leonavičiumi. Dėmesys mišrių šeimų nariams Patys mažiausieji dalyviai, kuriems dar net ketveri nesuėjo, irgi turėjo ką veikti – padedami tėvelių minkė tešlą ir kūrė savotiškus paveikslus. Dvi jaunos lietuvaitės Elada Lukoševičiūtė (11 m.) ir Saulė Laniauskaitė (12 m.) mokė vaikus groti ukulėlėmis. Sąskrydžio metu suburta grupė išmoko netikėtų sąskambių ir suprato, kad liaudies dainoms neįtikėtinai dera pritarimas ukulėle. Kurie neturėjo instrumento, ne bėda – ukulėlėms pritarė balsu. Ypatingą dėmesį norėjome parodyti mišrių šeimų nariams.
 
Lietuviškai nekalbantis šeimos narys neretai lydi žmoną ar vyrą į lietuvių susibūrimus, dalyvauja programoje, nors mūsų kalbos nemoka. Norėjome supažindinti juos su Lietuva patraukliu būdu. Jiems buvo numatyta interaktyvi kelionė per Lietuvą su dailininkais, patraukliai ir šiuolaikiškai supažindinančiais su Lietuvos istorija ir vaikus, ir suaugusiuosius. Vakaras buvo pilnas šokių Mokytojai, tėvai ir lietuviškų organizacijų lyderiai yra tie, kurie labiausiai kursto lietuviškumo ugnelę. Jie ir yra tie, kurie turi skatinti ir motyvuoti. Jiems užsiėmimą vedė psichoterapeutė A. Mulier.
 
Buvo mokomasi ne tik to, kaip atiduoti savo jėgas bendruomenei ar vaikams, bet ir ko reikia pačiam, kad turėtum jėgų stovėti priekyje ir vesti kitus. O vakaras buvo pilnas muzikos ir šokių – Londono folkloro ansamblis „Saduto“ puikiai išmokė net sudėtingiausių šokių ir dainų. Svarbiausia niekas mūsų nevaržė – miškas sugėrė mūsų dainas, o laužo spragsėjimas suartino kiekvieną. Sąskrydžio „Draugystės tiltas“ vėliava dabar keliauja į Italiją.
  

Žymos: Pramogos, Lietuviai, tėvynė, lietuvybė

Komentarai

Naujausi straipsniai