Justė Juškevičiūtė   |   Tiesa.com   |   2019-07-20

Z. Palenta: esu suaugusi, už save atsakinga transmoteris 

  
Z. Palenta: esu suaugusi, už save atsakinga transmoteris
© Tiesa.com

Didžiulę auditoriją socialiniuose tinkluose pritraukiančia transseksualia moterimi Zofija Palenta nesižavėti neįmanoma. Prieš kurį laiką metusi sėkmingą karjerą Lietuvoje ir nusispjovusi į stereotipus, Zofija išvyko į Didžiąją Britaniją pasitikti nežinomybės ir tikrosios savęs.



Visgi ir čia ji pagavo palankius vėjus – šiandien Z. Palenta pozuoja „The New York Times“ leidiniui ir rašo didžiulio pasisekimo sulaukusį tinklaraštį „Zofija Witch“, kuriuo bando ir kitus išlaisvinti iš stereotipų rėmų.

Savaitraščiui „Tiesa“ Zofija papasakojo apie painius kelio į save vingius ir apie tai, ką reiškia būti tokiai, kokia nori, vis dar konservatyvioje visuomenėje. „Aš ėmiau kuo daugiau dirbti, kad nutildyčiau vidinius šauksmus ir negirdėčiau viduje verkiančios mergaitės maldų“, – apie dar Lietuvoje užplūdusius bandymus priimti save pasakoja Z. Palenta.

– Zofija, trumpai papasakokite apie savo vaikystę. Kur augote?

– Gimiau ir augau Lietuvos provincijoje, mažame miestelyje Kybartuose. Mano vaikystė buvo mažai kuo išsiskirianti iš kitų kaimo vaikų gyvenimo: gyvenau labai paprastai, su broliu ir mama, o vasaras leisdavau su seneliais jų ūkyje ir laukuose, prie kuliamų rugių, deginamų pirmųjų nušienautų pievų, auginamų gyvulių.
Buvau apsupta senelių meilės, su jais leisdavau daugiausia savo laiko, kadangi vieniša mama turėjo nuolat dirbti, kad galėtų mus išmaitinti ir išleisti į darželį, vėliau – į mokyklą. Mano vaikystė išliks gražiausiuose mano prisiminimuose – buvau pievų ir miškų vaikas, laukinių gėlių nimfa.

– Buvote ugdoma kaip vaikinas. Kada ir kokiomis aplinkybėmis supratote, kad visuomenės skiepijami stereotipai ne jums?

– Na, aš apie tai ilgą laiką tiesiog nesusimąsčiau ar tiesiog neleidau pernelyg daug apie tai sau galvoti. Tai mažo miesto visuomenėje draustina ir tiesiog neįsivaizduojama. Kai baigiau mokyklą ir persikėliau gyventi į Kauną, prasidėjo mano karjeros ir maištavimo metai.

Vaikinas su juodu lūpdažiu Laisvės alėjoje – kur taip matyta?! Aš gyvenau avangardu. Pirmaisiais metais Kaune gyvenau pas mamos sesę, mylimą tetą, nuo kurios nesislėpdama dažydavausi. Ji man kartą pasiūlė apsivilkti jos suknelę. Jos akys pamačius mane švytėjo, ji liko be amo. Ji pavadino mane saulyte.

Mes kartu fotografavomės ir juokėmės. Kiek vėliau pirmą kartą aplankiau brolį Londone ir pasiūliau jam išeiti į miestą kaip merginoms. Tai buvo viena labiausiai jaudinančių mano gyvenimo akimirkų. Tą naktį į pasaulį išėjo kažkas, ko tada nesupratau, o vėliau be to negalėjau normaliai gyventi.

Prasidėjo keisti metai. Negalėjau susikaupti, ėmiau dirbti kiek įmanoma daugiau, kad nutildyčiau vidinius šauksmus ir negirdėčiau viduje verkiančios mergaitės maldų. Tačiau kažkada tai turėjo baigtis. Zofija ėmė viršų – baigusi darbą grįždavau namo, apsivilkdavau suknelę, pasidažydavau lūpas ir eidavau gaminti.

Šokdavau ir ruošdavau pastą. Į krepšį savisaugai įsimetusi peilį, išeidavau vėlyvo pasivaikščiojimo aplink namus. Rodos, nieko neįprasto, o aš kiekviena savo kūno ląstele jausdavau, kad gyvenu. Aš visada žinojau, ko noriu, tiesiog neleidau sau girdėti savęs, o kai atsigręžiau į save, man teko atsisakyti visko, ką turėjau.

Palikau puikiai nusisekusią ir galbūt kažkieno akyse pavydėtiną karjerą, draugus, šeimą, namus. Su kuprine ant pečių išvažiavau iš Lietuvos pradėti savo tikrojo gyvenimo, kurio pradžia toli gražu nebuvo lengva.
 


– Sakoma, kad išvykus iš Lietuvos lengviau būti savimi.

– Man dabar būtų labai lengva idealizuoti savo gimtąją šalį iš ilgesio, bet tikriausiai ją palikau ne be reikalo. Aš nesakau, kad užsienyje gyventi lengva, manau, labai daug jaunų žmonių tai pervertina. Visuomet jiems rekomenduoju keliauti, bet nepamiršti sugrįžti.

Tik mes galime keisti Lietuvą. Tam reikės daug laiko, dar daugiau kantrybės, bet ji keičiasi. Aš niekada nenustosiu svajoti senatvę praleisti gimtinėje, o bus, kaip bus, galbūt sugrįšiu daug greičiau, nei planuoju (šypteli).

– Ar niekuomet nesigailėjote išvykusi? Ar pačiomis sunkiausiomis minutėmis nesinorėjo sugrįžti namo?

– Gailėjausi. Kokius kelis šimtus kartų, bet tai jau palikau praeityje. Gyvenimas išmokė žiūrėti tik į priekį. Kartais jausmus nugrūdus į galinę kišenę reikia eiti ir daryti tai, ką reikia, net jei atrodo, kad neišeis. Kai tiek kartų teko pastovėti už save neturint jokio užnugario, išmokau vadovautis šaltu protu ir niekada nepasiduoti.

– Kas sunkiausia kelyje į save tokią, kokia pati nori būti, o ne kokią nori matyti aplinkiniai?

– Šiame kelyje niekas nėra lengva, ir nenoriu meluoti, kad yra kitaip. Tai yra be galo sunkus etapas, bet kartu jis be galo gražus ir praturtinantis, keičiantis ir mokantis kovoti už tai, ko iš tikrųjų trokšti. Šiame kelyje mus gyvenimas patikrina šimtus kartų, tačiau galiausiai apdovanoja begaline meile ir laisve.

Dabar aš esu be galo stipri. Manau, sunkiausia girdėti aplinkinių, kurie apie tai nieko nenusimano, nuomonę ir nepamesti savęs ir savo įsitikinimų. Kitiems bandant tave talpinti į rėmus, save mylėti tokią, kokia iš tikrųjų esi. Susitaikyti su visuomenėje egzistuojančiais stereotipais, kurie yra tragiški, ir prisidėti prie jų keitimo, ką šiuo metu ir darau: kalbu garsiai. Šiuo interviu ir savo tinklaraščiu Zofijawitch.com.

– Na, o kaip į jūsų norą būti savimi reagavo artimieji?

– Nežinau. Mano artimieji sužinojo apie tai iš interneto, stebėdami mano pasikeitimus socialiniuose tinkluose. Nenorėjau niekam aiškintis. Ir ar turėjau? Aš iš kitų jokių pasiteisinimų bei pasiaiškinimų nereikalauju, neturiu tokios teisės.

Aš esu suaugusi, už save atsakinga ir pati savimi besirūpinanti transmoteris. Aš iš niekieno neprašau pagalbos, jos nelaukiu, todėl, jei ir turėčiau atsakyti už savo sprendimus, tai tik sau pačiai. Mama sako, kad mane palaiko. Seneliai sako, kad bus laimingi, jei būsiu laiminga aš. O kaip yra iš tikrųjų, aš nežinau.
 


– O kaip reaguojate, kai visuomenė vis dar yra linkusi translyčius vadinti kitokiais, lyg jie nebūtų tos pačios visuomenės dalis?

– Nereaguoju niekaip. Tai yra apgailėtina – žmones skirstyti lipdant etiketes „gėjus“, „transseksualus“, „depresija serganti“, „heteroseksualas“, „bipolikė“ ir t. t. Mes visi esame išskirtiniai, unikalūs ir spalvoti. To nenori pripažinti ir suprasti tik tie, kurie savęs bijo ir yra pernelyg bailūs leisti sau tokį gyvenimą, kokio slapta geidžia.

– Na, jūs tikrai gyvenate visa širdimi. Visai neseniai žengėte podiumu ir patekote į „The New York Times“. Pamatyti savo atvaizdą tokiame medijų gigante norėtų daugelis. Kaip ten atsidūrėte ir ką ši patirtis jums reiškia?

– Jau seniai nustojau šlovinusi mados ir grožio pasaulį. Jis nei gražus, nei madingas (šypsosi). Tiesiog jis kitoks, nei daugelis jį piešia, bet man jis vis dar įdomus pašniukštinėti ir išbandyti save. Tokias patirtis man patinka kolekcionuoti ateičiai, kai jau būsiu bedantė ir galėsiu juoktis, kad tai dariau, kad tai įvyko būtent man.

Kartais mane pykina nuo amerikietiškų kalnelių, kurie yra mano gyvenimas, bet tikriausiai dabar taip turi būti ir aš tam sakau „taip“.

– Visgi koks tas modelio darbas?

– Kupinas kruvino darbo ir tiek pat melo. Kiekvienoje industrijoje jis vis kitoks – ir labai įkvepiantis, ir kartu išsemiantis ir varginantis. Aš niekada nedirbau profesionaliu modeliu. Mane pastebėdavo, pasiūlydavo, o aš tuo pasimėgaudavau. Man tai labiau hobis.

Šioje industrijoje labai lengva pamesti save ir savo įsitikinimus: su brangia suknele susmukti ant grindų ir nuo klozeto sušniokšti kokaino juostą. Tuomet atsikėlus pasipudruoti ir nueiti brangios vakarienės su šypsena veide... Todėl svarbiausia žinoti, dėl ko visa tai darai ir kur nori būti ateityje.
 


– Socialiniuose tinkluose vis užsimenate, kad pradėjote hormonų terapiją ir pasakojate apie savo virsmą moterimi. Gal galite plačiau papasakoti, koks tai procesas ir kokios emocijos šiuo laikotarpiu jus aplanko?


– Tai yra procesas, kada mano kūne yra blokuojama vyriškų hormonų gamyba ir juos pakeičia moteriški hormonai (estrogenas). Paprastai tariant, tavo emocijos ir mintys tampa moteriškomis emocijomis ir mintimis.

Kai kuriose vietose nyksta raumenys ir mažėja plaukuotumas, keičiasi riebalų „nusėdimo“ zonos – pajautrėja ir keičiasi krūtys, didėja klubai. Oda tampa glotni ir švelni.

Tu tampi moterimi, kitaip to pavadinti negalėčiau.

– Pastebėjau, kad vis sulaukiate komplimentų, jog atvirai kalbate temomis, kurias daugelis linkę slėpti. Juk apie hormonų terapiją retas išdrįstų pasisakyti. Kas paskatino dalytis savo mintimis, išgyvenimais ir kodėl jums tai svarbu?

– Man svarbu įkvėpti žmones kalbėti apie tai, kas tikra, nemeluojant. Man svarbu įkvėpti žmones, kurie bijo žengti lemtingą žingsnį išsvajoto gyvenimo link, padedant jiems suprasti, kad jie ne vieni ir niekados tokie nebus.

Aš noriu rodyti, kad gyvenime yra visko ir visko turi būti, nes gyvenimas nėra tik laimė. Tobulas gyvenimas yra harmonija, o harmonija yra svarstyklės. Kiek laimės ant jų dėsime, tiek pat liūdesio reikės, norint išlaikyti pusiausvyrą.
  

Žymos: Mada, Modelis, Translytė moteris, gyvenimo būdas, Translytiškumas

Komentarai

Naujausi straipsniai