Tiesa.com, alfa.lt   |   2019-04-20

Anglijos fabrikų pragarą išgyvenęs apsaugininku dirbantis palangiškis sulaukė britų valdžios laiško

  
Anglijos fabrikų pragarą išgyvenęs apsaugininku dirbantis palangiškis sulaukė britų valdžios laiško
© facebook nuotrauka

Žinomas palangiškis Romualdas Rima balandžio 1-ąją socialiniame tinkle „Facebook“ paliko įrašą, kad tapo „Brexit“ – Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES – auka – buvo atleistas iš darbo, ne vienas puolė jam reikšti užuojautą. Tūkstančiai lietuvių po „Brexit“ nerimauja dėl savo ateities didžiausioje Europos žemyne saloje.

„Bet aš pajuokavau – dirbu kaip dirbęs. Emigrantų nerimo miestelyje, kuriame gyvenu, dėl „Brexit“ nejaučiu.
O grįžti į Lietuvą, Palangą, tikrai nesiruošiu – iš savo draugų ir artimųjų dažniau girdžiu, kad sudurti galą su galu Lietuvoje ne tik lengviau, bet net sunkiau tampa,“ – „Palangos tiltui“ sakė R. Rima, gyvenantis Lesterio (Leicester) mieste vidury Anglijos, žinomame kaip Karaliaus Ričardo III-ojo gimtinė.
 
– Ar kaip emigrantas jaučiate pokyčius po „Brexit“? Ar, pavyzdžiui, jūsų darbdavys kitaip dabar į jus žiūri?
 
– Taip jau nutiko, kad kai buvo paskelbti „Brexit“ rezultatai, kelioms savaitėms neturėjau darbo – ėjau prašyti pašalpos į taip vadinamąją darbo biržą.
 
Prašiau, kad man apmokėtų už buto nuomą, tačiau išgirdau: „Ne, jūs esate europietis, ne Didžiosios Britanijos pilietis, tad pašalpos neskirsime...“
Vis tik vėliau pašalpą kelioms savaitėms pavyko gauti. Darbe – o aš dirbu apsaugininku – jokio kito „pobreksitiško“ požiūrio į save ar aplinkinius tikrai nepajutau. Atvirkščiai, mane kolegos anglai ramino: „Tu nesijaudink, dirbk, nieko nepasikeis...“
 
Tačiau prisipažinsiu, kad gatvėje po to balsavimo sulaukiau akibrokštų – girti man pavymui šaukė: „Ei, lenke, ką čia darai? Laikas tau varyti namo...“ Nemalonu buvo. Žinoma, jiems neaiškinau, kad aš – ne lenkas.
 
Vienąkart toks juodaodis manęs gatvėje paklausė valandų. Neturėjau su savimi telefono, o laikrodžio nenešioju. Tad jis man rėžė į akis: „Tai ką čia darai, kad valandų nežinai? Dink, iš kur atvykęs.“ Žinoma, nemalonu.
 
Man atrodo, kad patys britai yra labai susiskaldę dėl „Brexit“. Jeigu dabar būtų vėl referendumas, labai sunku būtų pasakyti, ar Britanijos išstojimo iš ES šalininkai vėl jį laimėtų. Ko gero – ne. Neseniai gavau laišką iš anglų valdžios, kad, nepaisant, kaip pasibaigs „Brexit“, nesijaudinčiau dėl savo ateities.
Panašius laiškus gavo ir kiti emigrantai. Perkrovęs atsiųstą programėlę, keliais žingsniais užpildysiu dokumentus ir gausiu, kaip ir kiti, nuolatinį leidimą čia gyventi. Beje, toks leidimas – nemokamas. Tačiau tokius leidimus gaus tik tie, kurie į Angliją atvyko iki „Brexit“.
 
– Ar daug jūsų mieste gyvena lietuvių? O palangiškių?
 
– Atvirai pasakius, nežinau. Nebendrauju su lietuviais, dirbu apsaugoje naktinėje pamainoje, tad dienomis miegu. Kai anksčiau dirbau fabrikuose, daug lietuvių juose dirbo.
 
– Kiek jau metų gyvenate Didžiojoje Britanijoje?
 
– Pirmąkart išvažiavau į ją 2004-aisiais, kai tik Lietuva įstojo į ES. Prabuvau joje dvejus metus, bet vėl grįžau į Lietuvą, Palangoje praleidau bene šešerius metus, kur, beje, turėjau savo radijo stotį – skaičiau kurorto žinias, reklamą leidome.
O paskui vėl susikroviau lagaminus į Angliją – jau bus aštuoneri metai kai čia, vis gyvenu tame pačiame Lesteryje.
 
– Gyvenate Anglijoje, kuri skirtingai nei Airija ir Škotija, balsavo už „Brexit“...
 
–Taip, Lesteryje, mano mieste, dauguma balsavo už pasilikimą Europos Sąjungoje. Beje, Londonas taip pat balsavo prieš „Brexit“.
 
Tačiau britai, gyvenantys provincijose, ypač vyresni žmonės, balsavo daugiausiai už pasitraukimą iš ES. Jau kitą dieną jie puolė ieškoti informacijos apie ją ir ką narystė joje duoda. Man akivaizdu, kad dalis tų žmonių buvo apgauti pasitraukimo šalinininkų skambių šūkių ir pažadų.
 
– Kodėl pasirinkote apsaugininko darbą?
 
– Apie jį svajojau, kai atvažiavau į Angliją pirmąkart prieš 15 metų. Mano pirmasis darbas buvo – vištienos produktų fabrike. Patikėkite, tai buvo žiauriai sunkus ir varginantis darbas.
 
Teko keltis ketvirtą valandą ryte, visą valandą „mikriuku“ važiuoti į fabriką, nežinant, ar prireiks tavo paslaugų tądien... Būdavo, kad išlaukęs didelėje eilėje valandą, išgirsdavau, kad mano paslaugų nereikės, nors žmogui, stovinčiam eilėje prieš mane darbą davė.
 
Tokiu atveju skubėdavau į „mikriuką“ važiuoti atgal namo, tačiau būdavo, kad jis jau buvo išvažiavęs – tekdavo laukti visą dieną, kol jis grįš vakare. Beje, dauguma europiečių, ir lietuvių, dirbusių fabrike, angliškai nemokėjo...
 
Fabrikuose ir sandėliuose su pertraukomis dirbau daugiau nei penkerius metus. Anglai vertina tik tuos emigrantus, kurie nors minimaliai moka anglų kalbą.
 
Įsiminiau vieną aukšto pareigūno frazę, sulaukusią daug svarstymų, per vieną Anglijos televizijos kanalą: „Aš geriau bendrausiu su angliškai mokančiu emigrantu juoduku ar azijiečiu, nei kalbos nemokančiu europiečiu, kurie be kalbos – kaip gyvuliai.“
 
Matydavau, kaip dirba apsaugininkai, jų darbas man rodėsi lengvas ir švarus. Būti apsaugininku – daugelio emigrantų svajonė. Išsilaikiau egzaminus, nors buvo baimės, kad darbdaviams kaip apsaugininkas esu per senas, kad mano anglų kalbos žinios per silpnos, tačiau mano būgštavimai buvo nepagrįsti – gavau darbą.
 
Jeigu ne apsaugininko darbas, Anglijoje, ko gero, nebūčiau gyvenęs.
 
– Ar lengva jums buvo adaptuotis prie Anglijos gyvenimo? Palangoje jums teko dirbti inteligentiškus darbus – vedėte radijo laidas savo radijo stotyje, dirbote Klaipėdos televizijoje, dirbote net trumpai gyvavusiame laikraštyje „Palanga“, dirbote Palangos Moksleivių klube.
 
– Išties mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Kai gyvenau ir dirbau Palangoje, mano gyvenimas buvo visai kitoks. Man buvo svarbu bendruomeniškumas, mano, kaip žurnalisto, socialinė atsakomybė. Į Angliją važiavau ne iš gero gyvenimo – išlaikyti radiją ir laikraštį Palangoje buvo neįmanoma.
 
Tiesiog tokiam verslui buvo maža rinka, ne itin didelis vietos verslininkų dėmesys jam. Perėjus iš tokio Palangos gyvenimo į Anglijos fabrikus, man buvo šokas, neslepiu to. Atrodė, kad pakliuvau į kalėjimą. Tuose fabrikuose esi kaip robotas – niekas ten kaip į žmogų nežiūri.
 
Fabrikuose jaučiausi kaip antrarūšis žmogus. Būna, kad vadybininkas visą dieną pro tave vaikšto ir nė žodžio nepasakys. Nors negaliu teigti, kad tie angliškai kalbantys vadybininkai žemino mus... Kai tapau apsaugininku, nusipirkau kostiumą, pasirišau „šlipsiuką“, batus nusiblizginau.
 
Toks geras jausmas apėmė, pasididžiavimas savimi. Net žmonės gatvėje ėmėsi sveikintis. Gal tai komiška, bet kostiumas – aukštėlesnio socialinio statuso ženklas – Anglijoje yra itin svarbus.
 
– Ar turite minčių grįžti į Lietuvą, Palangą?
 
– Aš apie tai dažnai galvoju, tačiau yra du dalykai, kurie mane laiko čia. Pirma, kaip aš sakau, turiu dvi Lietuvas. Vieną jų, kurioje gimiau ir augau, svajojau, myliu, o kitos, kuri yra pagrįsta dideliu išnaudojimu, kurioje itin sunku pragyventi, kurioje valdžia daro dideles nesąmones – nebijau to žodžio – aš nekenčiu.
 
Aš į Lietuvą grįžtu kasmet, pasišneku su artimaisiais, bičiuliais, kaimynais. Matau, kad jų nusivylimas Lietuva vis didėja, vis daugiau jų nori viską čia palikti ir ieškoti geresnio gyvenimo kitur. Tad kol kas į Lietuvą, Palangą tikrai negrįšiu.
 
Tiesiog man nebūtų ką joje veikti, nors mano sūnus gyvena Kretingoje, ten turi šeimą, dukrelę, yra įsigijęs namą.

– Kokia jūsų buitis Anglijoje? Kiek išleidžiate nuomai? Maistui?
 
– Būsto nuoma Anglijoje yra labai brangi. Jai išleidžiu didžiąją dalį savo pajamų – gyvenu atskirame bute. Anksčiau nuomojausi kambarius bendrame name, vis dingdavo maisto produktai bendrame šaldytuve.
  

Žymos: Gyvenimas Anglijoje, Anglijos lietuviai, brexit, leicester, istorijos, darbas fabrike

Komentarai

Naujausi straipsniai