Vilius Normanas   |   2012-05-20

Anglija pakeitė lietuvio požiūrį į gyvenimą

  
Anglija pakeitė lietuvio požiūrį į gyvenimą V.Balkus nepasiliko Anglijoje ir grįžo į Lietuvą.

Kai atvyksti į svečią šalį, o tavo pažįstamas „dingsta“, apima mažų mažiausiai nerimo jausmas. Ką daryti, ko prašyti pagalbos, kas padės? Tai ne vieno žmogaus istorija. Bet ši, Vitalijaus Balkaus istorija, žavi tuo, kad atskleidžia, kaip nepalūžti net tada, kai palieka tie, kurie žadėjo pasirūpinti, ir tenka nakvoti su valkatomis. Tokia gyvenimo mokykla išmoko nepasiduoti.

– Vitalijau, kodėl kilo mintis vykti į Angliją? Kas tai paskatino?
– Kad ir kaip būtų keista, tačiau mano noro išvykti iš Lietuvos pernelyg nelėmė piniginiai rūpesčiai. Tiesiog nusibodo dirbti po 10–12 valandų, nuolat jaučiant stresą. Dirbau tipinėse Lietuvos gamybos įmonėse su tipiškais savininkais, jiems tebuvau darbo įrankis, kuriam galima meluoti, kurį galima aprėkti, kurį galima versti dirbti vakarais ar savaitgaliais, kuriam galima nemokėti sutarto atlyginimo.
 
Po kelerių metų tokio darbo tiesiog buvau tokios būsenos, kai kiekvienas darbo dienos rytas tapo išbandymu. Kodėl Anglija? Nes kalbu angliškai, o ir tikėjausi pagalbos įsikurti svetur iš ten jau gyvenančių pažįstamų.
 
– Ar rasti darbo Lietuvoje buvo neįmanoma, ar neieškojote?
 
– Išvažiavau svetur išėjęs iš darbo, o jei būčiau to nepadaręs, tuomet analogišką darbą būčiau radęs nesunkiai. Bet nenorėjau, nes jaučiausi pavargęs, nusivylęs, man tiesiog reikėjo kažko kito, nei tūnoti nuo ryto iki vakaro nuobodžioje kontoroje.
 
– Laimė svetur – kas tai: pinigai, saviraiškos galimybės?
 
– Vis dėlto saviraiška, jei, be abejo, svetur neišginė žiaurus nepriteklius ar nepakeliamų skolų kupra. O gal net ir galimybė ištrūkti iš mums įprastos būties. Tai aš pajutau grįžęs, kai pamačiau daug dalykų, kurie man jau nebeatrodė normalūs, nors anksčiau to nepastebėdavau. Aš pamačiau didelę priešpriešą tarp mūsų bendrapiliečių, liguistą smalsumą ir juodą pavydą, kuris kaip rūdys ėda mus iš vidaus. Taip pat dar didesnį turto ir pinigų kultą, nei tai būdinga anglams.
– Kaip Jus pasitiko Anglija, Londonas?
 
– Visai svetingai. Kai supratau, kad pažįstamas, žadėjęs pasitikti stotyje, neatvažiuos ir net nepakels telefono ragelio, pasivaikščiojęs aplink stotį įsitaisiau virš metro ventiliacijos šachtos ir taip smagioje vietinių varguolių kompanijoje praleidau pirmą naktį Londone. Prakalbėjome visą naktį, ir jei pokalbis nebūtų buvęs anglų kalba, greičiausiai net nerasčiau skirtumo tarp jų ir mūsų krašto vargetų.
 
Ko gero „aklimatizacija“ tą naktį ir įvyko, nes vėliau, savarankiškai ieškodamas būsto ir darbo, nesijaučiau šiame mieste svetimas. Juk kai tikras miestas, t. y. viskas, kas yra už I zonos ribų, – tai nesibaigiantys emigrantų kvartalai, supranti, kad esi nei blogesnis, nei geresnis už kitus. Tu tiesiog turi savimi pasirūpinti, o tuomet ir miestas atvers tau savo galimybes.
 
Ir apskritai, rudeninis Londonas žavi (o aš atvykau ten vėlyvą rudenį). Kai eini gatvėmis, kurių pavadinimus žinojai nuo vaikystės iš knygų, kai matai tipinius anglų namus su tvarkingais ar nelabai „gardenais“ (teatleidžia man griežtieji kalbininkai), atrodo, ir kuprinė ant nugaros lengvesnė, ir kelias trumpesnis.
 
– Kokie buvo darbo ir gyvenimo planai?
– Išvykdamas turėjau tikslą susirasti darbą, kuris leistų man Anglijoje prasimaitinti ir šiek tiek pinigų nusiųsti šeimai. Esu nepretenzingas žmogus, tad man tiek terūpėjo. Vis dėlto aš į savo išvyką žiūrėjau kaip į atitrūkimą nuo buvusios realybės. Tiesa, jau vėliau, būnant Anglijoje, atsirado noras ir studijas pradėti, ir tam, be abejo, jau būtų reikėję rimto darbo.
 
– Žinau, kad nepasisekė jų įgyvendinti. Ką tada darėte? Kaip sekėsi toliau bandyti įsitvirtinti po pirmos skaudžios nesėkmės?
 
– Kai padariau didelę klaidą ir susigundžiau darbo pasiūlymu iš „savų“, tai galiausiai likau be pinigų ir be darbo. To, kas liko, išsilaikyti Londone bent savaitei nebūtų pakakę, todėl radęs tinkamą skelbimą išvažiavau į Manchesterį dirbti sandėliuose. Tiesa, ten irgi įdarbino lietuviai, tad, kaip jau įprasta, tam tikrų nesklandumų irgi buvo. Tačiau tas „juodas“ darbas nebuvo nei baisus, nei pernelyg sunkus.
 
Dirdamas konstruktoriumi Lietuvoje, aš, ko gero, pavargdavau labiau, nei nešiodamas bulvių maišus ir svogūnų dėžes Anglijoje. Darbas buvo naktinis, tad dieną po miego galėjau nemokamai studijuoti kalbą šalia namų buvusiame mokymo centre. Tiesa, kai baigėsi sezonas, teko palikti ir Manchesterį. Blaiviai pasvarstęs nutariau grįžti į Lietuvą, kad pasikeisčiau bevertę asmens tapatybės kortelę į pasą ir išsilaikyčiaui sunkvežimio vairuotojo egzaminą.
 
– Ką apskritai daryti žmogui, kuris, liaudiškai tariant, svetimoje šalyje „lieka ant ledo“?
– Jokios tragedijos nėra. Visur, kur gyvena žmonės, bus ir darbo, ir duonos. Be abejo, teko sutikti lietuvių, kurie buvo apimti depresijos dėl to, kad jų, filologų, inžinierių ar mokytojų, žinios pasirodė esą bevertės, ir jie taip ir nerado savyje jėgų gyventi be savęs pervertinimo „kupros“. Tačiau teko po vienu stogu gyventi ir su tais, kurie likę be dokumentų, išmesti sukčių laukuose ne tik pasiekė Londoną, bet rado jame darbą ir stogą virš galvos, o vėliau susitvarkė ir dokumentus. Tiesa, nesitikėkite nieko iš Lietuvos ambasados. Tai tragiškai prastai dirbanti įstaiga, į kurią net prisiskambinti yra didelė problema. O jei reikia pasikeisti dokumentus, tuomet būkite pasiruošę ilgai laukti.
 
Na, o jei jau visai „riesta“ pasidarė, tuomet nepasididžiuokite ir į labdaringą valgyklą nueiti. Badaudami tikrai nieko nepasieksite. Be to, visuomet yra galimybė susirasti darbą dienai ar kelioms.
 
Prieikite, vykstant renginiui, prie organizatorių ir pasisiūlykite sutvarkyti aplinką ar padėti pakrauti (iškrauti) prekes mugėje. Jūsų uždirbti 20–30 svarų tikrai padės išsilaikyti bent porą dienų. Na, ir eikite „doors to doors“ į statybas, sandėlius, gamyklas.
 
– Kankino tėvynės ilgesys?
 
– Grįžti norėjau tą pačią pirmojo išgąsčio minutę, kai supratau, kad atvykau į miestą, kuriame manęs niekas nelaukia. Po to grįžti privertė jau aplinkybės, o ne noras. Pasiilgstu kartais Anglijos, nes, mano atveju, tai šalis, iš kurios grįžau visiškai kitas žmogus. Jei kalbėtume politiniais terminais, tai išvažiavau liberalas, o grįžau socialistas. Išvažiuodamas maniau, kad visko pagrindas yra nežabota konkurencija ir stipresniojo (laimėtojo) teisė.
 
Tačiau dirbdamas Anglijoje, šioje anglosaksų kapitalizmo tvirtovėje, pamačiau, kaip patys anglai nesiekia dirbančiojo paversti vergu ar įrankiu. Mačiau, kaip pedantiškai sandėlyje ir statybose laikomasi sutartų su darbuotojais sąlygų. Ir šiandien jau drąsiai galiu pasakyti, kad mes priversti Lietuvoje gyventi urvinio kapitalizmo sąlygomis.
 
– Kokie pasirodė Londono gyventojai: padėjo ar atstūmė?
 
– Anglai, bent jau tie, su kuriais teko dirbti ar susitikti kvartalo alinėje, pasirodė labai draugiški. Jiems nebūdingas mūsų proletariato agresyvumas, kuris dar labiau išryškėja prisigėrus. Tiesa, visa tai baigiasi, jei vyksta futbolo varžybos.
 
– Papasakokite apie savo darbus ir gyvenimo sąlygas Londone.
 
– Gyvenau kaip ir dauguma „šviežių“ emigrantų. Name gyvenome aštuoni žmonės (keturiuose kambariuose). Kai kurie dirbo naktį, tad judėjimas vyko nuolatos. Man pasisekė su kambario draugu. Nors ir kiti kaimynai pernelyg triukšmingi nebuvo, bent jau kol nepradėdavo „baliavoti“. Nėra ko slėpti – alkoholis yra lietuvių emigrantų palydovas, o ir kontrabanda atgabento alkoholio atsargos būna nemenkos. Todėl apsigyvenant tokiame name reikia iš karto nusiteikti, kad kapų tylos ten nebus.
 
Darbas irgi tipinis. Dirbau namų restauravimo įmonėje Londone. Pasisekė, kad dirbau su anglais, tad persitempti nereikėjo. Blogiau buvo daugiabučio statyboje. Ten jau teko ir pabėgioti.
 
– Ar kiek nors „parsivežėte“ namo, ar teko grįžti „tuščiomis“?
 
– Šiek tiek pinigų parsivežiau, tačiau jokių turtų tikrai nesusikroviau.
 
– Dabar tai pakartotumėte, jei žinotumėte, kur veliatės?
 
– Jei aš šiandien atsidurčiau tokioje pat padėtyje, kaip anuomet, pasielgčiau lygiai taip pat. Tik šį kartą pasirinkčiau JAV.
 
– Koks dabar jūsų gyvenimas Lietuvoje?
 
– Manau, kad dabar gyvenu taip, kaip ir norėčiau gyventi. Šeima, 4 vaikai, nedidelis šeimos verslas, leidžiantis užsidirbti duonai, ir aibė visuomeninės veiklos. Laukiantys savo eilės straipsniai ir planai vis dėlto išleisti pirmąją pilnavertę knygą, kurios atskiros dalys jau pradėtos rašyti prieš kelerius metus ir kai kurios straipsnių pavidalu net išleistos...
 
– Ką davė užsienio patirtis, kokia svarbiausia pamoka?
 
– Jos dvi: pirmoji – nepasiduoti, antroji – žiūrėti į pasaulį atmerktomis akimis, atmetus išankstinius nusistatymus.
 
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Manchesteris

Komentarai

Naujausi straipsniai