Parengė Edita Lankauskienė   |   2012-06-02

Ar visada tylėjimas – auksas?

  
Ar visada tylėjimas – auksas? Turime surasti būdą, kaip išleisti seną pyktį ir apmaudą.

Būna momentų, kai pyktis tiesiog prašosi rėkte išrėkiamas, bet... nešauksi juk ant savo viršininko, o ir namie gadinti santykių nesinori. Taigi, tik prikandate liežuvį ir nuryjate kilusį nepasitenkinimą be žodžių.

Bet tylėjimas yra žalingesnis nei skandalingi barniai, rašo delfi. Užgniaužiate jausmus ir vaikštote ant blakstienų, baimindamasi užsitraukti vyresnybės nemalonę darbe arba sujaukti meilės idilę, pasirodyti pikta žiežula ragana ar aikštinga princese. Ir tuos negatyvius jausmus laikote viduje, o jie kaupiasi, kol prasiveržia neapykanta, panieka, nemeile aplinkiniams, priekabių ieškojimu, kritika ir akių badymu (netiesiogine prasme).
Du komunikavimo poliai
 
Komunikacijos procesas turi du polius: vienas iš jų yra pasyvumas, atsiskleidžiantis tada, kai žmogus neišsako savo nepasitenkinimo, bijodamas pasekmių, kitas – agresija, išreiškiama neigiamų emocijų pliūpsniu, neatsižvelgiant į tai, kaip tai paveiks aplinkinius ir patį agresorių. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra aukso viduriukas – žmogus gerbia savo jausmus, norus ir poreikius, kartu su tuo demonstruodamas pagarbą kitų požiūriui. Idealus kompromisas tarp šių dviejų polių – tai pasitikėjimas savimi. O tai, jei norite, yra gamtos dovana.
 
Kai tik ateiname į šį pasaulį, netgi neturėdami galimybės suformuluoti savo užklausų, vis tiek  perteikiame savo poreikius aplinkiniams elementariu sugebėjimu bendrauti: šypsena, žiovuliu, verksmu. Jei vaikas auga šeimoje, kur jo poreikiams nėra suteikiama didelė reikšmė, natūralus pasitikėjimo savimi impulsas yra slopinamas. Kai mažylis į savo prašymą išgirsta tėvus sakant, jog jis yra egoistas, visiškai negalvojantis apie aplinkinius, jame įsiveši mintys apie tai, jog ko nors norėti ir kažko reikėti – tiesiog nepadoru ir nepriimtina.
 
Jei „gyvenimo pamokos" vyksta pakeltu tonu, vaikas tiesiog nieko nebeprašo tėvų, bijodamas juos supykdyti. Taip auga įtampa: vaikas mokosi sulaikyti pyktį, bijo išreikšti savo jausmus. Būdami vaikai, mes visi kovojame dėl tėvų palankumo, todėl ir stengiamės nedaryti to, kas sukeltų jų nepasitenkinimą, jei būtina – net paslėpdami savo troškimus giliai širdyje.
Pasyvi agresija
 
Tačiau poreikiai niekur neišnyksta. Jie tiesiog pasislepia į pogrindį, kuris yra toks gilus, kad vaikas gali iš tikrųjų galvoti, kad įveikė ir pašalino visus savo troškimus. O pyktis tėvams už tai, kad jie neparodo savo meilės taip, kaip jam norėtųsi, išlieka.
 
Daugelis mano, kad atvirai išreikšti savo pyktį yra nesaugu. Užtat sulaukę paauglystės vaikai pradeda atsigriebti ant savo tėvų, lygiai taip pat atsisakydami daryti tai, ko jie prašo. Tai vyksta natūraliai ir yra paslepiama tokiomis frazėmis: „aš tiesiog pamiršau", „aš nesupratau, ko iš manęs reikalaujama", „tai nutiko netyčia" ir taip toliau.
 
Pasyvi agresija suteikia žymiai daugiau erdvės manipuliavimui nei tiesioginė. Bejėgiškumo pojūtis santykiuose su tėvais priverčia kovoti dėl „valdžios" tyliai. Pavyzdžiui, paauglys gali pavogti pinigus iš tėvo piniginės, kad nusipirktų sau šokoladuką mokyklos kavinėje ir išmestų į šiukšlių dėžę sumuštinius, kuriuos jam paruošė mama.
Jei paauglys ganėtinai gudriai mėto pėdas, tėvai nesugebės suprasti jo veiksmų motyvų ir to, kas iš tiesų vyksta. Ir bet kokia bausmė bus žymiai švelnesnė, nei ta, kuri būtų už tokį prasižengimą, jei paauglio tėvai sužinotų jo tikruosius ketinimus.
 
Tiesą sakant, savo nesugebėjimu arba nenoru patenkinti vaiko poreikius tėvai patys padaro iš jo melagį ir manipuliatorių. Jei vaikai būtų įsitikinę, kad atkaklumas ir atvirumas padeda išspręsti problemas žymiai veiksmingiau, jiems neprireiktų plėsti savo gudrių taktikų arsenalo. Be to, jei paauglys pripranta sukti savo machinacijas, jis galų gale pradeda apgaudinėti save taip pat, kaip ir savo tėvus, ir nuoširdžiai tiki šituo melu. Tokiu atveju jis niekada nepripažins, kad jį šitaip elgtis skatino kerštas ir atpildo troškimas.
 
Žinoma, pateiktieji pavyzdžiai yra šiek tiek išpūsti. Tačiau jie leidžia suprasti, kad kai kurie barjerai, trukdantys mums prisiimti atsakomybę už savo elgesį, atsiranda iš vaikiškos „išgyvenimo programos“. Jei vaikystėje mes buvom pernelyg jautrūs neigiamiems savo tėvų vertinimams, tai yra didelė tikimybė, jog būdami suaugę mes kaltinsime aplinkinius tuo, dėl ko esame kalti patys.
 
Problemų vengimo politika
 
Ji atsiranda irgi vaikystėje, kai mokomės išvengti konfliktų. Nenorėdami priklausyti nuo tėvų, vis dėlto supratome, kad to mums nepavyks padaryti iki tam tikro amžiaus, tad buvome priversti susilaikyti ir nerodyti emocijų. Girdėta? Kieno vežime sėdi, to ir muziką giedi. Suaugę mes taikome tą patį metodą, kad išvengtume negatyvo.
Nepriklausomai nuo to, kada pasireiškia pasyvioji agresija, ji labai panaši su tuo, ką psichologai vadina priešiška priklausomybe. Netgi jei mums ir pavyko suvaldyti nepatenkintus lūkesčius praeityje, mes nešamės savo poreikius į artimus santykius. Ir jei nuolat konfliktuojame su savo antrąja puse, versdami partnerį kentėti ar piktintis, tai tik todėl, kad mes taip ir neišsprendėme savo vidinio priklausomybės konflikto.
 
Pasyvios agresijos pavojaus neverta neįvertinti vien tik todėl, kad ji yra „pasyvi“. Iš esmės, tai yra netiesioginė paprastos agresijos forma. Tai, ką artimas žmogus supras kaip spjūvį į veidą, mes laikysime paprastu juokeliu. O iš tikrųjų tai bus peradresuotas atsakymas tėvams, kuriems nuoskauda kaupėsi nuo vaikystės ir sugebėjo surasti savo išraišką tiktai dabar.
 
Prisiimkime atsakomybę
 
Tarkime, mes esame pasiruošę prisiimti atsakomybę už savo pasyvią agresiją. Pirmiausia, reikia susitaikyti su tuo jausmu, kad mes buvome kažko negavę vaikystėje. Turime surasti būdą, kaip išleisti seną pyktį ir apmaudą. Mes turime suprasti, kad tėvai mums davė būtent tiek, kiek galėjo, įskaitant jų galimybes ir sugebėjimus. Ir turime pripažinti, kad dabar, būdami suaugę, mes negalime bausti kitų už tai, kad jie neduoda mums to, ko mums reikia. Jei mes augsime ir auklėsime savyje paprastą žmogišką užuojautą, tai ir patys surasime tą supratimą, kurio mums kadaise trūko.
 
  

Žymos: Santykiai

Komentarai

Naujausi straipsniai