Tiesa.com   |   Barbora Grigalinaitė   |   2016-05-12

Paralyžiuotas lietuvis: „Be gerų žmonių mano svajonė mirs“

  
Paralyžiuotas lietuvis: „Be gerų žmonių mano svajonė mirs“ Po patirtos traumos Vygandas liko paralyžiuotas ir šiandien gali valdyti tik bicepsus ir pečius.
Ironiška, tačiau prieš pat atsitinkant nelaimei Vygandui buvo šmėstelėjusi mintis motociklą parduoti. Dabar Vygandas sako, kad dėl jaunatviško neapgalvoto elgesio jį labai graužia sąžinė.

Vieną pavasario dieną „Tiesos“ redakciją pasiekė jauno vaikino pagalbos šauksmas. Vygandas Šlioža kreipėsi pagalbos tikėdamas, kad kada nors ir vėl galės valdyti bent rankų pirštus. Vaikino užsidegimas užkrėtė. Po pokalbio su straipsnio herojumi sunku buvo patikėti, kaip prikaustytas prie lovos žmogus, kuriam siaubingos avarijos metu lūžo kaklo slanksteliai, gali turėti tiek noro kabintis į gyvenimą.

Vygando istorija ne tik sukrečia, bet ir motyvuoja. Šio straipsnio tikslas nėra vien viltis, kad atsiras gerų žmonių, padėsiančių finansiškai; gavęs tokią pagalbą Vygandas galėtų pradėti brangų gydymo kursą, po kurio galbūt vėl judintų pirštus.
Šį straipsnį verta paskaityti visiems, kurie jaučiasi bejėgiai ir neranda įkvėpimo pakeisti savo gyvenimą. Vygandas – puikiausias pavyzdys, kaip iš pirmo žvilgsnio beviltiškoje situacijoje žmogus išlieka šviesus ir iš visų jėgų kabinasi į rytojų.
 
Iki nelaimės gyveno be rūpesčių
 
V. Šlioža Anglijoje gyvena jau septintus metus. Čia jis atvyko aštuoniolikmetis. Iki avarijos vaikinas dirbo bandelių fabrike darbininku ir gyvenimu nesiskundė. Su draugu nuomojosi erdvų namą, turėjo šaunių bičiulių būrį ir pats buvo aktyvus jaunuolis.
 
Atvykęs į Angliją, kaip ir daugelis, Vygandas turėjo planą: užsidirbti pinigų, susitaupyti ir grįžti atgal į Lietuvą. Didžiausia jo svajonė buvo tėvynėje, gamtos apsuptyje, įsigyti sodybą, ir gražiai, laimingai gyventi. Šiam planui koją pakišo motociklai.
 
Prieš avariją V. Šlioža dirbo bandelių fabrike darbininku ir gyvenimu nesiskundė. Prieš avariją V. Šlioža dirbo bandelių fabrike darbininku ir gyvenimu nesiskundė.
 
Jau pokalbio su „Tiesos“ žurnaliste pradžioje lietuvis prisipažino, kad visada jautė nenumaldomą aistrą motociklams. Ši aistra Vygando vos nenuvedė į mirtį.
„Pirmą motociklą Lietuvoje parsivariau vienuolikos metų. Nuo mažų dienų domėjausi technika, užmerktom akim galėjau perrinkti variklį. Britva buvo mano svajonė, realybe ji virto per 21-ąjį gimtadienį“, – prisiminė V. Šlioža.
 
Ironiška, tačiau prieš pat atsitinkant nelaimei Vygandui buvo šmėstelėjusi mintis motociklą parduoti. Dabar Vygandas sako, kad dėl jaunatviško neapgalvoto elgesio jį labai graužia sąžinė. Vaikinas prisipažino, kad, jeigu galėtų atsukti laiką atgal, tikrai būtų daug atsakingesnis ir elgtųsi kitaip.
 
„Visą gyvenimą labai mėgau adrenaliną, bet akivaizdu, kad per daug. Darydamas visokius triukus nesusimąstydavau, kad toks elgesys gali negrįžtamai viską pakeisti. Tas kaklas man galėjo lūžti šimtą kartų. Lengvai ranka numojau į gyvenimą“, – pasakojo Spaldinge gyvenantis lietuvis.
 
Nelaimės nenujautė
 
2012 metų rugsėjį V. Šlioža pateko į motociklo avariją. Vaikinui lūžo du kaklo slanksteliai. Dėl patirtos traumos Vygandas liko paralyžiuotas ir šiandien gali valdyti tik bicepsus ir pečius.
Kas tiksliai nutiko nelaimės dieną, vaikinas nežino iki šiol. Paskutinis prisiminimas: jis sėda ant motociklo. Kitas atmintyje išlikęs vaizdas – tarsi pro rūką matoma ligoninės palata. Vygandas spėja, kad tą dieną iš darbo važiavo namo, o pakeliui sugedo motociklo stabdžiai.
 
Komoje vaikinas pragulėjo kelias savaites. Visas tas laikas – tarsi sapnas. Dar ir šiandien jam sunku atskirti, kas buvo tikra, o kas tik jo vaizduotės vaisius.
 
„Kai pirmą kartą atsibudau, nieko nesupratau. Prisapnavau visokių dalykų. Buvo stogas nuvažiavęs. Aiškiai pamenu, kai pabudau maždaug po trijų savaičių. Gydytojas paklausė, ar galiu pats kvėpuoti. Sapnavau, kad gydytojai siūlė atjungti nuo gyvybę palaikančio aparato. Tokiu jų pasiūlymu labai apsidžiaugiau. Atsimenu, kaip su palengvėjimu klausiausi, kaip tyla aparato mušamas mano širdies ritmas. Dabar suprantu, kad tai greičiausiai buvo su realybe susimaišęs sapnas, o gydytojas tiesiog atjungė mane nuo kvėpavimo aparato“, – sunkias pirmąsias dienas po avarijos prisiminė Vygandas.
 
Po nelaimės 24-erių jaunuolis metus praleido Shefieldo ligoninėje ir reabilitacijos centre.
 
V. Šlioža paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi prieš ketverius metus, o dabar nesiryžtų grįžti gyventi į tėvynę. V. Šlioža paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi prieš ketverius metus, o dabar nesiryžtų grįžti gyventi į tėvynę.
Anglijoje artimųjų neturi
 
Vygandas yra prikaustytas prie lovos. Jaunas vyras dienas leidžia prie kompiuterio, klausosi muzikos ir džiaugiasi, kai jį aplanko draugai.
 
Traumą patyręs lietuvis vienas gyvena socialiniame dviejų kambarių bute. Visi jo artimieji – mama, tėtis, sesė ir netikras brolis – šiuo metu gyvena Lietuvoje. Kasdien jį lanko du prižiūrėtojai; jie padeda atlikti namų ruošos darbus, pamaitina ir nuprausia.
 
Iš Skuodo kilusio Vygando mama Lietuvoje dirba fermoje, tėvas – ilgųjų reisų vairuotojas. Atsitikus nelaimei mama Aušra sūnų aplankė du kartus: pirmą kartą dar ligoninėje, o antrą – jau įsikūrus namuose. Sesuo tuo metu gyveno Anglijoje, todėl brolį stengdavosi lankyti bent kas kelias savaites.
 
Vygandas savo šeimą norėtų matyti dažniau, tačiau, jo paties teigimu, tiesiog nėra pinigų, kad artimieji galėtų su juo praleisti daugiau laiko Anglijoje. Vygandas daug laiko skiria pokalbiams per „Skype“.
 
Pats Vygandas paskutinį kartą Lietuvoje buvo prieš ketverius metus ir šiuo metu į tėvynę grįžti tikrai nesiryžtų: „Čia turiu kur gyventi, mane lanko slaugės, gaunu pašalpą. Lietuvoje juk nieko negaučiau. Man reikalinga nuolatinė priežiūra, net neįsivaizduoju, kaip reikėtų verstis, jei tektų grįžti.“
 
Būdamas prikaustytas prie lovos vaikinas vis tiek išlieka aktyvus ir šviesaus proto. Pastaruosius kelerius metus jaunas vyras turėjo merginą, vardu Gertrūda. Deja, dvejus metus trukusi draugystė prieš pusmetį nutrūko.
 
„Su Gertrūda kartu pragyvenome dvejus metus, tačiau per praėjusias Kalėdas išsiskyrėme. Nėra paprasta su manim gyventi. Juk aš pats net negaliu atsikelti iš lovos. Tie dveji metai buvo labai geri, tačiau aš ją puikiai suprantu ir tikrai nesmerkiu“, – buvusią draugę geruoju prisiminė Vygandas.
 
Pirmą motociklą Lietuvoje V. Šlioža įsigijo būdamas vos vienuolikos. Pirmą motociklą Lietuvoje V. Šlioža įsigijo būdamas vos vienuolikos.
 
Svajonė – brangus gydymas
 
Dėl nutikusios nelaimės V. Šlioža nekaltina nieko, tik save patį. Tačiau jaunas vyras dar nenori pasiduoti ir tiki, kad tolimoje šalyje atliekamas gydymas galėtų jam padėti: „Net jei atsigautų tik vienos rankos pirštai, jau galėčiau gauti darbą ir užsidirbti pinigų.“
 
Tuo tarpu Vygandą konsultavę daktarai teigė girdėję apie šį ganėtinai naują ir pažangų gydymo metodą, tačiau garantuoti, kad procedūra bus tikrai veiksminga, negali.
 
Pasak Tailande, Bankoke, įsikūrusios klinikos „Beike Biotechnology“ atstovų, Vygandui klinikoje reikėtų praleisti 25 dienas. Ten jam būtų leidžiamos kamieninės ląstelės ir atliekamos papildomos procedūros – ergoterapija, fizioterapija, akupunktūra, psichoterapija, transkranialinė magnetinė stimuliacija ir kt. Gydymo kurso kaina – nuo 27,3 tūkst. iki 31,3 tūkst. JAV dolerių. Į kainą įskaičiuotas apgyvendinimas, maitinimas ir transportas iš oro uosto.
 
Kaip teigiama klinikos puslapyje, tai yra didžiausia pasaulyje kamieninių ląstelių tiekėja ir šioje srityje pirmaujanti klinika. Unikalų gydymą kamieninėmis ląstelėmis atliekantys klinikos specialistai teigia galintys išgydyti ir labai sunkius ligonius.
 
Pasak jų, klinikos vykdoma kamieninių ląstelių terapija gali padėti atkurti pažeistas stuburo smegenų nervų ląsteles ir taip pagerinti pacientų būklę bei jų gyvenimo kokybę.
 
Informacijos trūksta
 
„Tiesos“ paklaustas Londone dirbantis chirurgas Mindaugas teigė, kad išsamiai situaciją pakomentuoti sunku, nes „Beike Biotechnology“ klinika apie procedūrą suteikia labai mažai informacijos.
 
„Tai kamieninių ląstelių injekcijos, kurios turėtų paskatinti nervų regeneraciją. Kiek tai veiksminga – galiu tik spėlioti. Vygandui reikia nusiųsti užklausą su visomis medicininėmis detalėmis, ir tada galima svarstyti, ar tai būtų veiksminga būtent jo atveju. Juolab kad nuo patirtos traumos praėjo jau daugiau nei treji metai“, – aiškino chirurgas.
 
Tuo tarpu V. Šlioža teigė dabar būtent tai ir darantis. Vaikinas jau susisiekė su klinika ir šiuo metu kalbasi su įstaigoje dirbančiais specialistais, kurie įvertins, ar jo atveju šis gydymas būtų veiksmingas.
 
„Noriu pabandyti susigrąžinti gyvenimą. Žinau, kad dėl visko esu pats kaltas, bet vis tiek noriu gyventi pilnavertį gyvenimą, kiek tik įmanoma“, – aiškino vaikinas.
 
Nuo mažų dienų jaunuolis domėjosi technika, užmerktom akim galėdavo perrinkti variklį. Nuo mažų dienų jaunuolis domėjosi technika, užmerktom akim galėdavo perrinkti variklį.
 
Sulaukia daug palaikymo
 
Vygandas baiminasi, kad iš dabar gaunamos 530 svarų sterlingų pašalpos sutaupyti tikrai nepavyks. Vaikinas tikisi, kad galbūt atsiras gerų žmonių, kurie galės jį paremti finansiškai. Tuo tarpu Lietuvoje gyvenanti mama pažadėjo parduoti žemę ir šiuo metu tvarko dokumentus, kad nors kiek galėtų prisidėti prie sūnaus svajonės.
 
Skuode gyvenanti Aušra Šliožienė, prisiminusi sūnui nutikusią nelaimę, iš karto susigraudino. Nors nuo avarijos praėjo keleri metai, žaizdos neužgijo.
 
„Jis labai stengiasi ir turi daug noro kabintis į gyvenimą. Sūnus visada mankštinasi, vis dar neprarado vilties, kad jo būklė pagerės. Aš irgi tuo tikiu. Pardavinėjame žemę, o ir pati planuoju išvažiuoti į užsienį, kad šiek tiek daugiau užsidirbčiau“, – pasakojo A. Šliožienė.
 
Mama prisipažino atsitikus nelaimei labai bijojusi, kad sūnus neprarastų vilties, tačiau, pasak moters, Vygandas tikrai gražiai gyvena: rūpinasi savimi ir savo namais, džiaugiasi draugais. Jis visada siekia užsibrėžto tikslo ir nepasiduoda.
 
„Tiesos“ kalbinta buvusi Vygando mergina Gertrūda taip pat teigė mananti, kad Vygandas nusipelnė antro šanso, ir jam būtinai reikalingas gydymas.
 
„Tada jis galėtų toliau gyventi ir pasiekti tą laimę, apie kurią visada svajoja ir kalba“, – sakė Gertrūda.
 
Pasak dvejus metus kartu su vaikinu praleidusios ir juo kasdien besirūpinusios merginos, avariją jis išgyveno itin sunkiai. „Niekam nelinkėčiau pajusti to, ką kasdien jaučia Vygandas. Jis neturi kur dingti, jam reikėjo su tuo susitaikyti. Vygandas kiekvieną dieną žengia pirmyn, deda dideles pastangas, kad galėtų ir vėl jausti žemę po savo kojomis“, – atviravo buvusi vaikino širdies draugė.
 
 
  

Žymos: Avarija, Barbora Grigaliūnaitė, Lietuvis, pagalba

Komentarai

Naujausi straipsniai