Natalija Voronina   |   2015-06-25

Jungtinės Karalystės medikams – kaltinimai dėl lietuvio savižudybės

  
Jungtinės Karalystės medikams – kaltinimai dėl lietuvio savižudybės
© Flikcr.com
Lietuviai apkaltino Londono medikus aplaidumu ir ketina su jais susigrumti teisme.
Aš kalbėjausi su daug kuo, visi tvirtino, kad tinkama pagalba būtų buvusi suteikta, jei būtume anglai, bet jei esate imigrantai… Mes maldavome ir prašėme Rimui padėti, juk jie negalėjo galvoti, kad tai tėra pokštas… Aš nesuprantu, kaip jie mąsto ir ką galvojo, kai mes su kliedinčiu žmogumi atvykome į ligoninę?

Su „Tiesa“ susisiekė Londone gyvenanti Simona, kurios artimas draugas nusižudė vos prieš kelias savaites. Moters įsitikinimu, dėl nelaimės kalti aplaidūs Londono medikai. Simona ketina paduoti gydymo įstaigos darbuotojus į teismą ir nori paviešinti šį įvykį, nes, jos teigimu, į imigrantus ir jų ligas Jungtinėje Karalystėje niekas nežiūri rimtai.

Gegužės 17 dienos rytą 34 metų lietuvis, vardu Rimas (tikrasis vyro vardas redakcijai žinomas, – aut. past.), iššoko iš namo, kuriame gyveno, trečio aukšto balkono. Simona pasakojo, kad likus savaitei iki tragiškos dienos Rimo elgesys pradėjo kelti nerimą: jis nustojo valgyti, kaltino save ir kitus dėl nebūtų dalykų, jam prasidėjo paranoja.
Rimas Londone gyveno pusmetį, prieš tai kurį laiką darbavosi Norvegijoje. Simona teigė, kad ji Rimą Lietuvoje pažinojo tik iš matymo, o bendrauti pradėjo šiam atvykus į Londoną.
 
Vienišas lietuvis čia įsikūrė kartu su savo broliu. Tame pačiame name gyveno ir Simona, taip pat su broliu. Visi dirbo, sutarė ir, kaip dabar sako: „Atrodo, nieko netrūko.“
 
Simona pasakojo, kad Rimui vienu metu nutiko daug nelaimių. „Atrodo, vienu metu susirgo visi artimi žmonės: mamai reikėjo operuoti inkstus, tetai – kraujo vėžys, o pusbrolis neteko akies… Rimo šeima buvo labai nedidelė, visi jie buvo artimi, tad jis jaudinosi ne tik dėl mamos ligos, bet ir kitų jam artimų žmonių nelaimių, labai dėl jų išgyveno“, – pasakojo Simona.
 
Vyrą apniko paranoja
 
Paranoja, Simonos pasakojimu, Rimui prasidėjo likus maždaug savaitei iki nelaimės. „Jis ėmė kaltinti save, kad atvažiavo iš Norvegijos čia ir dabar užkrovė mums savo problemas, kad mumis naudojasi, o tai esą labai blogai. Paskui labai greitai Rimas pradėjo įsivaizduoti, kad mes – didžiausi jo priešai. Apie save jis irgi kalbėjo tik blogai, vadino save blogu žmogumi, nors toks tikrai nebuvo“, – pasakojo Simona.  
Moteris teigė, kad Rimas buvo geras žmogus, Simonos dukra ir draugų vaikai jį be galo mylėjo ir „kardavosi jam ant kaklo“ kaskart, kai tik jį išvysdavo.
 
Rimui sunegalavus, jo mama jam kasdien skambindavo iš Lietuvos, norėjo atvykti, bet dvejojo, manydama, kad bus dar blogiau, tad prašė draugų pagalbos jos sūnų palaikyti. Be to, mama turėjo pasirūpinti ir savo seserimi, Rimo teta, kuri tuomet ligoninėje kovojo su kraujo vėžiu: buvo diagnozuota paskutinė stadija, nuolat buvo atliekami kraujo perpylimai, bet organizmas perpiltą kraują atmesdavo. Tad lietuviai draugai tapo vieninteliu tvirtu Rimo ramsčiu.
Simonos teigimu, paranoja vystėsi labai greitai. Rimas ėmė bijoti žmonių, jam vaidendavosi.
 
„Jis net mamos pradėjo bijoti, nors ji buvo už tūkstančių kilometrų. Tačiau net ir ištikus priepuoliui jis neatrodydavo pavojingas nei sau, nei kitiems.
 
Ligoninės priimamasis
 
Gegužės 15 dieną, likus vos dviem dienoms iki savižudybės, draugai rimtai sunerimo dėl Rimo psichinės būklės ir nuvežė jį į ligoninės priimamąjį.
 
„Pakeliui į ligoninę Rimas bandė išlipti iš važiuojančio automobilio. Jam vaidenosi, kad mes jį bandome nuskriausti, puolame. Jis net nerūkė cigarečių, nes manė, kad jos visos yra užnuodytos“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Simona.
Nuvežę draugą į ligoninę lietuviai sulaukė itin skubios medikų reakcijos. Įstaigos darbuotojai iš karto pastebėjo, kad Rimas nesijaučia gerai: jis bandė bėgti, nesileido paguldomas į palatą, nuolat kalbėjosi pats su savimi.
 
Didžiulėmis pastangomis Rimas buvo apgyvendintas ligoninės palatoje. Medikai jam davė raminamųjų, Rimas atsikalbinėdamas šiaip ne taip juos išgėrė. Tačiau vėliau gydymas buvo labai sunkus: Rimas nesutiko duoti kraujo tyrimams. Simonos teigimu, Rimas manė, kad gydytojai, imdami kraują, bando jį apkrėsti AIDS.
 
Netrukus atvyko psichiatrai, kuriems Simona norėjo papasakoti apie bičiulio būklę, bet medikai jos nesiklausė. Tolesnė lietuvio apžiūra tęsėsi už uždarų durų dalyvaujant vertėjui.
 
Rimas pasakė vertėjai, kad jis sveikas, ir to pakako, kad būtų išrašytas iš ligoninės. Draugai buvo labai nusivylę tokiu gydytojų sprendimu ir netikėjo, kad Rimas jaučiasi gerai, todėl nusprendė bent kelias dienas būti šalia jo.
 
Savižudybės rytas
Praėjus dviem dienoms Rimas ryte paprašė kartu gyvenančio draugo Jono, kad tas jį nuvežtų į ligoninę. Draugas apsidžiaugė tokiu Rimo sprendimu ir tik paprašė šiek tiek palaukti, kol susiruoš.
 
Simona pasakojo, kad kai Jonas grįžo pasiruošęs Rimą nuvežti, pastarasis buvo visiškai pasikeitęs. Jis vėl pradėjo rėkti, kad draugai jį bando pulti, nuodyti, grobti. Tuo metu namuose buvęs Simonos brolis skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Tačiau buvo jau per vėlu.
 
Rimas griebė savo telefoną, paskambino mamai, pasakė, kad ją myli, kad ji visų už jį atsiprašytų, ir iššoko iš balkono tiesiai ant cementinio grindinio.
 
Nors vyras sraigtasparniu buvo išgabentas į ligoninę, medikai atliko dvi skubias operacijas, bet Rimo gyvybės išsaugoti nepavyko.
 
Flikrc nuotr. Flikrc nuotr.
 
Kreipėsi į ambasadą
 
Tiek Rimo artimieji Lietuvoje, tiek gyvenantieji Londone bandė ieškoti pagalbos, bet nesėkmingai.
 
„Mama mums nuolat sakydavo, kad neleistume Rimui siųsti jai visų pinigų, nes jis sau beveik nieko nepasilikdavo. Jis ruošėsi TAI dienai. Jis skleidė TUOS ženklus, mes galbūt kažką daugiau galėjome padaryti, bet nesupratome, nemokėjome skaityti užuominų ir nežinojome, kaip tinkamai elgtis“, – apgailestavo „Tiesos“ pašnekovė.  
 
Simona pasakojo, kad po nelaimės nuvyko pasikalbėti su Rimą trumpai gydžiusiais medikais. Mergina bandė ieškoti atsakymų, dėl kieno kaltės Rimo gyvenimas baigėsi savižudybe, tačiau atsakymų nesulaukė.
 
„Aš kalbėjausi su daug kuo, visi tvirtino, kad tinkama pagalba būtų buvusi suteikta, jei būtume anglai, bet jei esate imigrantai… Mes maldavome ir prašėme Rimui padėti, juk jie negalėjo galvoti, kad tai tėra pokštas… Aš nesuprantu, kaip jie mąsto ir ką galvojo, kai mes su kliedinčiu žmogumi atvykome į ligoninę?“ – retorinius klausimus bėrė pasipiktinusi Simona.
 
Paklausta, ar Rimas vartojo alkoholį, medikamentus ar narkotines medžiagas, Simona patvirtino, kad prieš dvi savaites Rimas metė rūkyti kanapes. Pasak moters, tai galėjo turėti įtakos vyro emocinei būklei, tačiau tai nepateisina gydytojų aplaidumo, nes medikams visa informacija buvo pateikta.
 
Ligoninės ir advokato atsakas
 
„Tiesos“ žurnalistė susisiekė su ligoninės, kurią lietuviai kaltina aplaidumu ir nekompetencija, atstovais. Pastarieji teigė, kad visa informacija apie Rimo tuometinę būklę yra konfidenciali ir ja pasidalyti gali tik su vyro artimaisiais.
 
„Tiesa“ susisiekė ir su Jungtinėje Karalystėje dirbančia advokato padėjėja R. M. Specialistė teigė: „Artimieji turi teisę kreiptis į instancijas, dirbančias su medicininio aplaidumo bylomis. Medicininės bylos yra vienos sunkiausių bylų, todėl įrodyti, kad gydytojai tikrai pažeidė įstatymus (jei juos pažeidė), gali būti gana sudėtinga. Galbūt gydytojai neatliko tinkamų tyrimų, tačiau tai dar neįrodo kaltės, kad būtent dėl to pacientas nusižudė.“
 
Flikrc nuotr. Flikrc nuotr.
 
Istoriją pakomentavo ir psichologė Aurelija Mulier:
 
„Girdint šią istoriją skaitytojams tikriausiai gali iškilti ne vienas klausimas: ne tik apie Londono institucijas ir pagalbą žmonėms, kuriems reikia psichologinės paramos, bet ir apie labai gilius ir esminius gyvenimo klausimus, gyvenimo prasmės praradimą ir susinaikinimą.
 
Dirbant egzistencinės terapijos kryptimi man dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis apie gyvenimo ir mirties balansą. Dar dažniau tenka dirbti su klientais, ieškančiais šio gyvenimo prasmės, kai viskas aplink juos „griūva“. Tada ir iškyla klausimai: „Kas aš esu?“, „Ko esu vertas?“, „Kokia prasmė gyventi šioje žemėje?“
 
Pagrindinė Rimo ir kitų savižudžių sprendimo nutraukti savo gyvenimą priežastis buvo skausmas.
 
Skausmas, kuris kyla suvokiant šio gyvenimo limitus (artimi žmonės serga, ligoti, jie neamžini), skausmas, sukeltas gyvenimo pasirinkimų (teigė, kad atvyko į Londoną visų išnaudoti), skausmas, sukeltas beprasmiškumo (niekas man negali padėti – medikai nepatikimi, aš negaliu niekam padėti – artima šeima per toli), skausmas, suvokus šio gyvenimo beprasmiškumą (artimųjų nėra, visi tik ir taikosi man pakenkti).
 
Psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė yra psichologinė – perdėtai išgyvenama kaltė, baimė, nerimas, vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose. Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad galų gale tas nepakeliamas ir nesiliaujantis kankinantis sąmonės srautas nutrūktų.
 
Kiekvienas savižudis turi savo priežastis ir savo sukeliamo skausmo srautą. Mes galime tik spėti, dėl kokių priežasčių Rimas nusprendė išeiti iš šio gyvenimo. Tikrųjų priežasčių niekada taip ir nesužinosime, nes atsakymus žinojo tik jis pats.
 
Savižudybė nėra atsitiktinumas. Ji nepadaroma neturint ketinimo. Tai būdas išsisukti nuo problemos, keblios situacijos, bėdos, krizės, nepakeičiamos padėties. Savižudybės prasmę galima išsiaiškinti surandant psichologinę problemą, kurią žmogus bando išspręsti, arba išsiaiškinus, nuo kokios situacijos žmogus bando pabėgti.
 
Norėdami padėti žmogui išsikapanoti iš savižudiškos būsenos, kai jo suvokimas ir mąstymas susiaurėja, galime užduoti jam tam tikrus klausimus: „Ką tau skauda?“, „Ar ketini pasidaryti ką nors negera pats sau?“, „Ko reikia, kad gyventum toliau?“, „Ar teko kada nors anksčiau atsidurti panašioje situacijoje ir kaip pavyko rasti išeitį?“
 
Svarbu žmogų išklausyti, neteisiant ir neaiškinant, kad jis ką nors daro blogai. Priimkite žmogų ir jo mintis tokias, kokios jos yra.  Gąsdindami, moralizuodami jūs ne tik nepadėsite, bet leisite žmogui jaustis nesuprastam.
 
Žinau, nuskambės gana keistai, bet ketinantis nusižudyti žmogus pirmiausia turi gauti daug fizinio poilsio – miego, daug miego – daug „laikinosios mirties“. Dažnai po ilgo poilsio daug realiau permąstomos problemos ir imamasi ieškoti kitokių galimų veikimo krypčių. Naujas galimybių supratimas gal ir ne visiškai išsprendžia problemą, tačiau gali pasiūlyti sprendimą, kurį turėdamas žmogus galėtų gyventi.
 
Jungtinėje Karalystėje yra daugybė specialistų, dirbančių su žmonėmis, linkusiais į savižudybę. „Samaritans“, „Mind“, „Rethink“, „Together“, „Depression alliance“, „Pandas foundation“,  „Anxiety UK“ ir daug kitų nevyriausybinių organizacijų gali padėti pagalbos ieškantiems žmonėms.  Dauguma jų specializuotą pagalbą suteikia nemokamai ar už mažą kainą.
 
Jei turite šeimoje vaiką ar paauglį, kuris save žaloja ar turi polinkį į savižudybę, kreipkitės į GP ir paprašykite siuntimo į „Camhs“. Jei suaugęs žmogus turi emocinių, psichologinių ar su psichika susijusių problemų, taip pat galite kreiptis į GP, kad jie nusiųstų tyrimams į „Slam“. Šios organizacijos yra atsakingos už žmonių emocinę ir psichologinę gerovę.
 
Ekstremaliu atveju, kai jaučiate ir žinote, kad jums artimas žmogus, draugas ar kaimynas planuoja ir ruošiasi nusižudyti, pirmiausia reikia kreiptis ne į ligoninės priimamąjį, bet į policiją. Policija privalo žmonėms užtikrinti saugumą, tad jei žmogus kelia sau pavojų, policija turi būti informuota.“
 
  

Žymos: savižudybė

Komentarai

Naujausi straipsniai