Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-09-10

Deportuojamo lietuvio neviltis: „Bausmę atlieku antrą kartą“

  
Deportuojamo lietuvio neviltis: „Bausmę atlieku antrą kartą“
© Asmeninio archyvo nuotr.
Imigracijos tarnybos pareigūnai lietuviu susidomėjo po šeiminio konflikto.
Čia kaip kalėjime viskas. Nieko pats negali, esi kaip koks kalinys.

Kai Dariui Petkui buvo septyniolika, nuo jo rankos Lietuvoje mirė žmogus. Vyras už, jo teigimu, netyčinę žmogžudystę tada atsėdėjo šešerius metus, tačiau dabar skaičiuodamas trečią savaitę Portlande, Anglijoje, esančiame Verno deportacijos centre (angl. Immigration Removal Center) jaučiasi bausmę atliekantis antrą kartą. Kankindamasis deportacijos įstaigoje, kurią Anglijos kalėjimus prižiūrintys ekspertai neseniai įvertino kaip vieną iš blogiausių, ir, kaip pats įtaria, slopinamas vaistų, jis temeldžia vieno – greičiau į Lietuvą, nors ten neturi nieko.



Vis dėlto su „Tiesa“ bendravę teisininkai įspėja, kad lietuvių į deportavimo centrus be reikalo niekas nekiša.




Apie dabar beveik trisdešimtmečio D. Petkaus kančias „Tiesa“ sužinojo iš jo gyveno draugės Larisos Bakanovos laiško. Moteris jį atsiuntė į redakciją ir išplatino visuose Anglijos lietuvių forumuose. „Tai panašu į skaityto ar matyto filmo „Montekristas“ kalėjimą saloje. Sąlygos baisios, laukiantys deportacijos žmonės marinami badu, nusipirkti gali tik iš aparatų šokoladukų. Kad nekiltų panika ar riaušės, jie slopinami vaistais“, – rašė vyro sužadėtinė.
Išsigando per barnį
 
Ji „Tiesai“ pasakojo, kad D. Petkaus istorija Anglijos imigracijos tarnybos susidomėjo po šeiminio konflikto. Esą prieš metus vyro vaiko motina per barnį iškvietė policiją. „Kažkas tarp jų nutiko, bet nieko rimto – nei muštynės, nei kas, tik ji policiją iškvietė. Jei būtų ją mušęs, jį pareigūnai būtų išsivežę, o dabar iškart paleido. O ji tiesiog iš emocijų iškvietė policiją ir jiems visko prišnekėjo: „Jis sėdėjo, aš jo bijau, bijau, kad jis mane užmuš“, – pasakojo L. Bakanova.
 
D. Petkus dievagojosi, kad buvusios draugės tąkart nė pirštu nepalietė, esą pora tik stipriai susiginčijo. „Nieko jai nepadariau, mes labai susiginčijom, ji išsigando ir iškvietė policiją, mane išvežė. Bet aš nesipriešinau, pats policijai atidariau duris, man net antrankių nedėjo“, – „Tiesai“ sakė D. Petkus ir patikino, kad pareigūnai jį paleido tą pačią naktį.
 
Vis dėlto medžiagą apie jo teistumą Lietuvoje pareigūnai perdavė Imigracijos tarnybai (angl. Home Office). D. Petkus Lietuvoje už netyčinį nužudymą buvo nuteistas šešeriems metams už grotų – tąkart paaugliškos muštynės baigėsi itin tragiškai.
 
„Kaip parodė ekspertizė, jam buvo suduoti tik trys smūgiai, o ketvirtas atsirado tada, kai jis krito ant žemės ir galva trenkėsi į asfaltą. Tada ir įvyko kraujo išsiliejimas į smegenis, jis mirė. Man tebuvo 17 metų“, – senus įvykius prisiminė nuteistasis.
 
Tačiau, anot poros, vyriškis visą bausmę atliko Lietuvoje ir, ten laisve pasidžiaugęs vos mėnesį, prieš šešerius metus atvyko į Angliją pas pusseserę. Jis čia statybose dirbo griovimo darbus, čia susilaukė sūnaus, čia gyvena jo brolis ir teta.
Grėsmė šeimai ir valstybei
 
Iš Anglijos vejamas vyras su draugais ir sužadėtine (D. Petkaus nuotr.). Iš Anglijos vejamas vyras su draugais ir sužadėtine (D. Petkaus nuotr.).
 
Prieš keletą mėnesių D. Petkus sulaukė laiško iš Imigracijos tarnybos, kuriame pranešama apie būsimą jo deportavimą iš Jungtinės Karalystės. Vyrui duota 20 dienų įtikinti Anglijos valdžią, kodėl jie turėtų leisti jam pasilikti. „Jo buvusi moteris po to atsiprašinėjo, bandė atsiimti pareiškimą, aiškino, kad visko prišnekėjo „ant karštųjų“, tačiau jie už to užsikalbino. Jiems tik duok kabliuką“, – imigracijos pareigūnų motyvacija neabejojo L. Bakanova.
 
Nepadėjo nei buvusiosios maldavimai, nei 3000 svarų, sumokėti advokatams – D. Petkaus argumentai apie Anglijoje pakeistą gyvenimą būdą pareigūnų neįtikino. Jis vis tiek laikomas grėsme ir savo šeimai, ir – visuomenei.
 
D. Petkui atsiųstuose deportacijos dokumentuose nurodoma, kad jis nepateikė įrodymų, jog atvyko į Angliją 2010 m. sausio mėnesį. Ten taip pat pateikiama ir spalvinga vyriškio nusikalstamumo istorija: Trakuose jis tris kartus iš eilės – 2003, 2004 ir 2005 metais – buvo teistas 8 mėnesių, trejų ir pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmėmis už vagystes.
Remiantis „Tiesos“ turimu D. Petkaus deportacijos sprendimu, tai, ką jis vadina netyčine žmogžudyste, teismo dokumentuose kvalifikuojama kaip žmogžudystė ir vagystė (angl. manslaughter and robbery). Kalbėdamas su žurnalistais vyriškis šias detales nutylėjo.
 
„Ir nors Imigracijos tarnyba neturi įrodymų, kad po išėjimo į laisvę Jūs būtumėte dar kartą įvykdę tokį pat sunkų nusikaltimą, Jungtinėje Karalystėje įvykęs šeiminis konfliktas parodo, jog rizikuojate dar kartą nusižengti, – rašoma D. Petkaus deportavimo sprendime. – Manome, kad žala, kurią sukeltų tokie incidentai, būtų tokia didelė, jog būtų neracionalu palikti visuomenę pažeidžiamą galimų jūsų nusikaltimų pasekmių.“
 
„Vieną dieną, 6:45 val. ryto, į mūsų namus įsiveržė žmonės. Dainius buvo darbe, aš – viena namuose. Įsivaizduokit, miegu, ir staiga atsidaro durys, o ten – pareigūnai su antrankiais“ – pasakojo vyriškio sužadėtinė.
 
Pareigūnai paprašė, kad grįžęs D. Petkus atvyktų pas juos „pasišnekėti“. L. Bakanovai pasiteiravus, kodėl kvietimo į pokalbį pareigūnai negalėjo atsiųsti paštu, jie buvo lakoniški: „Po tokių laiškų žmonės tiesiog dingsta.“
 
D. Petkus su drauge vis dėlto nuvyko į Imigracijos tarnybą, tačiau tai buvo paskutinės jo laisvės akimirkos – jis buvo išgabentas tiesiai į Verno deportacijos centrą be jokio paaiškinimo, kada turėtų būti išsiųstas į Lietuvą.
Iš Anglijos vejamas vyras su draugais ir sužadėtine (D. Petkaus nuotr.). Iš Anglijos vejamas vyras su draugais ir sužadėtine (D. Petkaus nuotr.).
 
Svaigina vaistais?
 
D. Petkus centre skaičiuoja jau trečią savaitę. „Čia kaip kalėjime viskas: jei kažko nori, turi rašyti popieriuką, kad ateitų tavęs pasiimti. Nieko pats negali, esi kaip koks kalinys. Atrodo, kad būtum nuteistas, tik tiek, kad duoda telefoną, o viskas tas pats, kas kalėjime, – „Tiesai“ apie savo kasdienybę už grotų pasakojo D. Petkus. – Gyvename kamerose po vieną, galiu išeiti iš kameros, turi raktą, galiu vaikščioti po teritoriją iki 8 val. vakaro, išeiti grynu oru pakvėpuoti. To oro gryno užtenka, bet nuolat pila lietus, vėjas, šalta, naktį net su uždarytais langais prabundi nuo šalčio.
 
Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.). Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.).
 
Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.). Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.).
 
Tačiau jam sunkiausia ištverti maisto trūkumą ir pasikeitusią emocinę būklę.
 
„Tris savaites tik ryžius tevalgau. Dar duoda bulvių su lupena virtų – nuo jų nepavalgysi. Geriausias maistas – ryžiai, nes jie sočiausi. Pusryčiams gavau dribsnių stiklinę, pietums – ryžių, vakare – vištienos šlaunelę su ryžiais. Maisto tikrai neužtenka, nuolat alkanas“, – skundėsi vyriškis.
 
Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.). Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.).
 
Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.). Sulaikytųjų Verno deportavimo centre „Tiesai“ perduotos jų kasdienybę iliustruojančios nuotraukos (D. Petkaus perduotos nuotr.).
 
L. Bakanova jį centre aplankė tik vieną kartą, tačiau maisto mylimam vyrui ji atvežti negali. Anot D. Petkaus, į deportuojamųjų sąskaitas galima įdėti šiek tiek pinigų, kuriuos galima išleisti centro krautuvėlėje – nusipirkti cigarečių, limonado ir sausainių. „Baisus jis, kaip ten sukūdo“, – draugo likimu rūpinosi ir mylimoji. Ji ir D. Petkus įtaria, kad deportacijos laukiantiems žmonės į maistą primaišoma ir raminamųjų, nes vyrų elgesys visiškai pasikeitęs.
 
„Jei nevalgau pietų, esu nervuotas, naktį užmigti negaliu, galvą skauda. Bet kai pavalgau tų jų ryžių, pasidarau toks linksmas ir laimingas, apie nieką negalvoju, einu pažaisti – keistai jaučiuosi“, – sakė D. Petkus. Vėliau nepaaiškinamas linksmumas esą praeina, tačiau kartu su juo dingsta ir vyriškumas.
 
Rado daug trūkumų
 
Apie narkotinių medžiagų ir nelegalaus alkoholio prieinamumą 600 vietų vyrų kalėjime užsiminė kovo mėnesį Verno centrą tikrinęs Anglijos kalėjimų prievaizdas (angl. watchdog). Kaip pranešė bbc.co.uk, taip pat nustatyta, kad centre nemažai vyrų laikomi per ilgai: mažiausiai 40 vyrų už grotų sėdi metus, o vienas deportavimo laukia net penkerius.
 
Į centrą nekaltų niekas nekiša
 
„Tiesa“ primena, kad, pagal praėjusiais metais įsigaliojusį įstatymą, iš Anglijos gali būti išprašomi tie žmonės, kurie į Jungtinę Karalystę atvyko jau po padarytų sunkių nusikaltimų – plėšimų, vagysčių, su narkotinėmis medžiagomis susijusių nusižengimų, prievartavimų, kūno sužalojimų, avarijų, kai vairavo neblaivūs ir sužalojo žmones, žmogžudysčių ir kt. – arba pabėgo į Angliją, kad nereikėtų sėdėti kalėjime savo šalyje.
 
Anot Londone dirbančios teisininkės Miglės Apanavičiūtės, deportavimas gresia visiems Europos Sąjungos piliečiams, kurie namuose už sunkius nusikaltimus kalėjo daugiau nei dvejus metus. Šiuo metu su aštuoniais pranešimą apie deportavimą gavusiais klientais dirbanti moteris tvirtina, kad „deportavimo centruose dažniausiai atsiduria tie piliečiai, kurie ignoravo Imigracijos tarnybos pranešimus, kad jiems gresia deportacija.“
 
Tai – viena didžiausių klaidų, kurias daro lietuviai. „Migracijos pareigūnai taip paprastai negali visų imti ir išsiųsti, prieš tai neleidę pasiaiškinti, kodėl žmonių neturėtų deportuoti iš šalies. Žmogų iš namų areštuoja arba iš kitos įstaigos paima tik tada, jeigu jis ignoravo migracijos tarnybos laiškus arba dar kartą nusikalto“, – aiškino teisininkė.
 
Teisininkė pataria, kad vos gavus pranešimą apie galimą deportaciją reikia iškart imti rengti dokumentus, kurie pareigūnams įrodytų, kodėl pilietį verta palikti Anglijoje. „Daugiau šansų turi tie piliečiai, kurie čia gyvena daugiau nei 5 metus, visada dirbo, turi Anglijoje sukūrę šeimą ir šalyje yra įsitvirtinę jau ilgą laiką“, – sakė M. Apanavičiūtė. Teisininkę stebina D. Petkaus skundai dėl sąlygų deportavimo centre – esą gyvenimu ten dar nesiskundė nė vienas jos klientas.
 
Bet kuriuo atveju, išsiuntimo iš Anglijos D. Petkus laukia kaip išganymo. Šeima jau apsisprendė: vos vyrą išsiųs į Lietuvą, jis ir sužadėtinė trauks laimės ieškoti kitur į užsienį.
  

Žymos: imigracija, Viktorija Rinkevičiūtė, Deportavimas

Komentarai

Naujausi straipsniai