Sigita Limontaitė   |   2015-03-26

Benamio lietuvio patirtis: iš gatvės – į psichiatrinę

  
Benamio lietuvio patirtis: iš gatvės – į psichiatrinę Gatvėje nakvojantis lietuvis mano, kad į ligoninę buvo uždarytas dėl tikėjimo į Dievą.
Neįsivaizduoju, ką jam teko išgyventi namie, jei teigia, kad Londono gatvėje be pajamų, be šeimos palaikymo ir menkai valgydamas jaučiasi geriau nei ten.

Į „Tiesos“ redakciją kreipėsi sunerimęs lietuvis, tikindamas, kad jo draugą medikai ir policijos pareigūnai neteisėtai išsivežė ir uždarė psichiatrijos ligoninėje. „Tiesa“ aiškinosi, kaip ir kodėl namų neturintis tautietis pateko į ligoninę drauge su sunkios būklės pacientais.

Beveik 60-ies sulaukęs Antanas (tikrasis vardas redakcijai žinomas, aut. past.) nakvoja Rytų Londone, šalia indų restorano, kurio savininkai, pasak vyro, neprieštarauja jo buvimui. Socialiniai darbuotojai keletą kartų lietuviui siūlė išsiųsti jį į tėvynę, tačiau šis atsisakė teigdamas, kad Lietuvoje neras darbo, o čia gali padėti kitiems vargstantiems. „Ką aš veikčiau Lietuvoje? Čia gatvėje man patinka, galiu bendrauti su žmonėmis ir padėti. Aš juos stebiu, bandau susidraugauti, kad neįžeisčiau, neužgaučiau jausmų. Kai taip pasakiau, jie paklausė, kam aš save aukoju, ir mane išvežė“, – įvykį nupasakojo vyras.
Jo draugas Raimundas (vardas pašnekovo prašymu pakeistas, aut. past.), padėjęs Antanui išeiti iš psichiatrinės ligoninės, pasakojo, jog benamis labai tiki Dievą, o tai žmonėms atrodo keista. „Bene prieš dešimtmetį, išėjęs iš kalėjimo, Antanas atrado Dievą. Jį išveždami medikai pasakė, kad ligoninėje jis galės gydyti žmones. Manau, įvyko nesusipratimas, Antanas sako, kad gali gydyti Dievo suteiktomis galiomis, tačiau jis turi omenyje ne fizinį gydymą, o bendravimą, emocinį palaikymą ir kitokią pagalbą“, – tarpusavio nesusikalbėjimo galimybę svarstė vyras.
 
Ligoninėje Antaną pasitiko civiliais drabužiais apsivilkę gydytojai ir su juo pakalbėję nutarė vyrą palikti stebėti, tačiau jam pačiam nieko neaiškino. Nors diagnozės nei Antanas, nei kitą dieną atvykęs jo draugas neišgirdo, pasak pašnekovų, lietuviui buvo paskirti vaistai. Nesutikdamas jų vartoti vyras paprašė vertėjo ir advokato bei leidimo apskųsti neteisėtą jo uždarymą gydymo įstaigoje. Kol skundas nebuvo išnagrinėtas, pacientui nebuvo skiriami jokie vaistai. Nors pirmą dieną, pasak jo paties, ligoninės personalas bandė jam sušvirkšti injekciją, o atsisakius perspėjo nesipriešinti, nes esą bus panaudota jėga. Tąkart sportiško sudėjimo buvęs rytų dvikovų treneris išsisuko nuo gydytojų ir daugiau vaistų negavo.
 
Nors ligoninė skyrė Antanui advokatą, jis jo paslaugų atsisakė ir paprašė leidimo susirasti savo advokatą. Vienas buvusių ligoninės pacientų pasiūlė kreiptis į Psichinės sveikatos tribunolo advokatą. Jam atvykus medikai pakeitė nuomonę apie būtinybę gydyti lietuvį ir leido jam išvykti. „Iš pradžių sakė, kad man haliucinacijos, šizofrenija, mane būtina gydyti, nes aš tikiu Dievą. Pasirodžius advokatui jie pasakė, kad manimi jau galima tikėti. Jei aš padedu kitiems, tai galiu išeiti“, – netikėtai paprastą atomazgą pasakojo pašnekovas.
 
Neteisėtų veiksmų nebuvo
Pagal Jungtinėje Karalystėje galiojantį Psichinės sveikatos aktą, socialiniai darbuotojai ir medikai gali nuvežti įtarimų sukėlusį arba namų neturinti asmenį medicininiam patikrinimui tiesiai iš gatvės. „Civilių vertinimu“ pavadinta įstatymo dalis leidžia ligoninėje pacientą stebėti iki 28 dienų ir gydyti arba negydyti, priklausomai nuo medikų sprendimo. Jei pacientas nesutinka pasilikti gydymo įstaigoje, jis per dvi savaitės gali kreiptis į Psichinės sveikatos tribunolą, kuriam priklausantys darbuotojai aiškinasi situaciją. Tribunolo narys į ligoninę turi atvykti per savaitę nuo kreipimosi ir drauge su medikais iš naujo įvertinti paciento būklę.
 
Benamių pagalbos organizacijos „Thames Reach“ atstovas spaudai Mike‘as Nicholas „Tiesai“ sakė, kad tokius patikrinimus siūlo dauguma socialinės pagalbos organizacijų. „Turiu pripažinti, kad daugybė benamių kenčia nuo psichinės sveikatos sutrikimų. Pernai Londone užfiksuota 6508 namų neturintys asmenys, 46 proc. iš jų nustatyta psichinių sutrikimų. Retais atvejais, jei benamis kelia pavojų sau ar kitiems, pareigūnai gali jį suimti ir nuvežti į ligoninę“, – kalbėjo labdaros organizacijos atstovas.
 
Taip ir nesuprato, kodėl buvo išvežtas
 
Antano teigimu, jis neskriaudė žmonių ir niekam nekėlė pavojaus, todėl ir nesuprato, už ką buvo išvežtas į ligoninę. Blogiausia, pasak vyro, buvo tai, kad personalo darbuotojai jam nepaaiškino, jog jis atvežtas įprastam patikrinimui.
Labdaros organizacijos „St. Mungo‘s Broadway“, kurios prižiūrimoje teritorijoje gyvena lietuvis, darbuotoja Judith Higgin „Tiesai“ sakė puikiai žinanti Antano situaciją, tačiau dėl konfidencialumo negalinti pasidalyti informacija. Pasak pašnekovės, išėjusio iš ligoninės lietuvio socialiniai darbuotojai nebematė ir kol kas negali jam padėti. „Tą pačią procedūrą taikome visiems pažeidžiamiems žmonėms, ir britams, ir imigrantams. Kalbamės su jais ir bandome rasti tinkamiausią išeitį iš jų situacijos, ištraukti juos iš gatvės. Namų neturėjimas kenkia ir fizinei, ir psichinei sveikatai. Įvairios ligos dažnai ir būna pagrindinė priežastis, kodėl žmogus atsiduria gatvėje“, – darbo su benamiais ypatumus vardijo pašnekovė.
 
Jei užsieniečiai nesugeba patys išsikapstyti iš esamos situacijos, jiems siūloma grįžti į gimtinę, kur dažnai gyvena padėti galintys artimieji. „Vienas iš mūsų darbuotojų surado Lenkijoje gyvenančią benamio mamą ir davė žmogui jai paskambinti. Pakalbėjęs su mama benamis nutarė grįžti į Lenkiją ir ten, artimoje aplinkoje, gydytis nuo alkoholizmo. Bet koks sprendimas yra geresnis nei gyvenimas Londono gatvėje“, – įsitikinusi labdaros organizacijos atstovė.
 
Įtaria bandymą pasipelnyti
 
Nei ligoninėje pabuvojęs Antanas, nei jam pagelbėjęs Raimundas netiki gerais socialinių tarnybų norais. Vyrai sakė, kad tikėtina, jog tokiais atvejais ne norima žmonėms padėti, o bandoma pasipelnyti iš jų situacijos. „Siųsdami žmones atgal jie gauna pinigų. Aš jiems pasakiau, kad norintiems pralobti iš vargšų Dievas skirs kančias. Jie įsižeidė ir pasakė man, kad esu nesveikas“, – nuoskaudos neslėpė gatvėje nakvojantis lietuvis.
 
Jam antrino ir draugas, teigdamas, kad socialinė pagalba – geras būdas užsidirbti: „Man irgi yra siūlę tuo užsiimti, tačiau toks verslas man ne prie širdies. Esu dirbęs savanoriu, bet pelnytis iš šios veiklos nesinori. Tokias įstaigas valstybė dosniai remia finansiškai, tereikia parašyti gerą projektą, kaip galima padėti nuskriaustiesiems. Kad projektas būtų vykdomas ir toliau remiamas, reikalingi ir pacientai. Iš kur jų gauti, sprendžia patys pagalbos centrai.“
Kitas vyro pateiktas galimas variantas – vaistų pramonės pelningumas. Pašnekovas, tiesa, pripažino jokių įrodymų neturintis, tačiau ne kartą girdėjęs apie farmacininkų sandėrius su ligoninėmis. „Už vaistų skyrimą bei naudojimą gydymui skiriamos premijos. Psichiniams ligoniams dažnai skiriamos psichotropinės medžiagos, kainuojančios didžiulius pinigus. Šiuo atveju gydymo įstaiga gauna valstybės finansavimą ir dar farmacininkų paramą“, – sakė pašnekovas, bet pridūrė, kad tai tik jo asmeninė nuomonė.
 
Paklaustas, kodėl nepriima socialinių darbuotojų pagalbos ir nenakvoja nakvynės namuose ar pagalbos centrų skiriamose pastogėse, vyras tvirtino nenorintis: „Ten pilna narkomanų ir alkoholikų, nuolat tvyro blogas kvapas. Nenoriu būti tokioje aplinkoje. Na ir kas, kad gyvenu gatvėje, aš kartais dirbu, Londone išmokau statybos darbų, o už gautus pinigus padedu vargšams.“
 
„Thames Reach“ organizacijos atstovo M. Nicholaso teigimu, dauguma gatvėse gyvenančių žmonių kenčia priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų. Antanas didžiąją savo gyvenimo dalį rimtai sportavo, tad teigė niekad nevartojęs narkotikų ir nepiktnaudžiavęs alkoholiu, tačiau ne visi tai žino. „Priklausomybė – dar viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės netenka namų, darbų ir sveikatos, tampa benamiais. Priklausomybės neretai pakenkia psichinei būklei, todėl socialiniai darbuotojai ir bando išsiaiškinti, ar jų prižiūrimas asmuo neserga“, – kalbėjo benamių pagalbos organizacijos atstovas.
 
Pasak socialinių darbuotojų, pagalbos vengimas – dažnai pasitaikanti namų neturinčių žmonių reakcija. Jie pikti, nepasitiki žmonėmis, tad bando rasti paaiškinimą, kodėl jiems norima padėti. J. Higgin teigimu, kenčiantieji nemato išeities iš sudėtingų situacijų, kuriose yra atsidūrę ir visai pagrįstai galvoja, kad pagalbą suteikti bandantys darbuotojai nežino, kaip jie jaučiasi.
 
„Kadangi Antanas išsigando patekęs į psichinių ligų skyrių, galbūt jis turi blogų prisiminimų iš panašių vietų? Jei ne čia, gal Lietuvoje? Jis turi teisę pykti. Neįsivaizduoju, ką jam teko išgyventi namie, jei teigia, kad Londono gatvėje be pajamų, be šeimos palaikymo ir menkai valgydamas jaučiasi geriau nei ten“, – svarstė pašnekovė ir prašė „Tiesos“ žurnalistės perduoti Antanui, kad jei jis nenori atgal į Lietuvą ir jo netenkina ankstesni socialinių tarnybų pasiūlymai, jis vis tiek gali kreiptis į savo rajono darbuotojus ir ieškoti kitokių sprendimų.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Ligoninė, Benamiai

Komentarai

Naujausi straipsniai