Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-05-14

Angliškas rasizmas: už tai, kad esi lietuvis

  
Angliškas rasizmas: už tai, kad esi lietuvis
© Flickr nuotr.
Lietuviai socialiniuose tinkluose „Tiesai“ paliudijo susiduriantys su rasizmu ne tik iš anglų.
Galvojau, kad čia gal aš, kad aš gal įsivaizduoju, gal per jautriai reaguoju. Buvo ten ir ne lietuvių kitataučių, kuriuos jis engdavo.

„Atsiprašau?! – šūktelėjo moteris gretimoje matavimosi kabinoje tokiu griežtu ir piktu tonu, kad šio „Tiesos“ teksto autorė net aptirpo, – kaip drįstate praverti užuolaidas, kai kažkas matuojasi drabužius?“ Toks pats aptirpęs ir sutrikęs balsas šalimais lyg ir bandė atsiprašinėti, bet moteris tarsi kirviu nukirto: „Nemoki anglų kalbos, ar ne? Štai kur tavo problema! Išmok angliškai ir tada pasimokyk manierų, karve tu!“

Tapusi minėtojo incidento liudininke „Tiesa“ nusprendė pasidomėti, ar lietuviai Anglijoje jaučiasi diskriminuojami dėl tautybės.
Privedė prie operacijos
 
Dėl vadybininko rasistinių patyčių ir engimo darbe 27-erių Deimantė (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.) patyrė rimtą kelio traumą ir turėjo iškęsti sudėtingą operaciją.
 
Prieš šiek tiek daugiau nei metus Deimantė įsidarbino prašmatnioje parduotuvėje, kurioje dažnai apsiperka ir pati karalienė.
 
„Kai man buvo išeiginės, vadybininkas nieko nesakęs perkėlė mane į kitą skyrių parduotuvės gale, – „Tiesai“ atviravo Deimantė. – Vietoj manęs paskyrė tokį vyresnio amžiaus vyrą anglą, kuris su kasa iš viso nemokėjo elgtis. Visi labai pyko, nes jis nesugebėjo net pinigų suskaičiuoti, dėl to parduotuvės uždarymas vykdavo daug lėčiau.“
 
Vadybininkas jos neišleido ir sunkiai sergančios sesės aplankyti. Tiesiog, kaip sakė Deimantė, pasakė, kad sesuo dar nemiršta ir ją aplankyti bus galima po darbo. „Anksčiau, jei kas nors iš britų susirgdavo ir į darbą neateidavo, problemų nebūdavo, bet mano atveju kažkodėl jų atsirado“, – piktinosi jauna moteris.
 
Laikui bėgant situacija nesitaisė. Besiilsinčią per sąžiningai užtarnautas laisvas dienas Deimantę vadovas perkėlė į dar kitą skyrių. „Tada aš jau labai supykau, nes tas skyrius buvo labiau vyrams skirtas. Žinojau, kad ten reikėtų dirbti sunkų fizinį darbą: visą dieną praleidi sandėly, kilnoji sunkias dėžes ir iš jų krauni po to viską į lentynas“, – sakė Deimantė. Bet trauktis nebuvo kur – pasiraitojus rankoves ji ir dar viena
mergina stojo su vyrais kilnoti sunkių dėžių.
„Net kolegos pastebėjo, kad jis mane engia. Patys anglai tarpusavyje šnekėjosi, kad esu moteris, o vadybininkas – vyras gėjus ir dar anglas, o aš – ne anglė“, – prisiminė Deimantė, parduotuvėje, kurioje dauguma darbuotojų yra anglai, ištvėrusi vos tris mėnesius.
 
„Visada stengdavausi neprarasti darbo, visur, kur dirbau, niekada tokių problemų neturėjau. Nežinojau, kaip tinkamai reaguoti, labai norėjau įrodyti, kad aš esu verta šito darbo, ir nesupratau, kodėl mane kilnoja iš vieno skyriaus į kitą“, – sakė Deimantė.
 
Nors dėl netinkamų vadybininko veiksmų moteris kreipėsi į personalo skyrių, situacija nepasikeitė – anglas ją ir toliau engė. Laimė, pažįstamas merginai pasiūlė kitą darbą interjero parduotuvėje.
 
Likus trim savaitėms iki darbo pabaigos keldama sunkią dėžę su prekėmis Deimantė nikstelėjo kelį. Vadybininkas jos pas gydytoją neišleido.
 
Kitą dieną į darbą mergina atėjo itin ištinusia koja, tačiau pas gydytoją apsilankyti ir vėl neteko – vadybininkas motyvavo tuo, kad esą labai daug darbo. „Ir aš dirbau, bet į vakarą mano kelis buvo jau kaip kaladė“, – pasakojo moteris. Po darbo ji nusigavo iki ligoninės, ir koją jai teko operuoti.
„Paskutines dvi savaites aš net negalėjau dirbti, nes gulėjau lovoje nejudindama kojos. Bet vadybininkas man dar sugebėjo paskambinti ir pasakyti, kad esu nepagarbi. Jis buvo įsitikinęs, kad aš simuliuoju, nors aš ir nuotraukas siunčiau, ir ligoninėse buvau“, – nuoskaudų negalėjo pamiršti lietuvė.
 
Visai neseniai ji sužinojo, kad kompanija vadybininką pagaliau atleido, nes dar viena darbuotoja kreipėsi į vadovus dėl diskriminacijos tautybės pagrindu.
 
„Galvojau, kad čia gal aš, kad aš gal įsivaizduoju, gal per jautriai reaguoju, – svarstė Deimantė. – Buvo ten ir ne lietuvių kitataučių, kuriuos jis engdavo. Bet gal dėl to, kad aš esu iš Rytų Europos, ir kaip tik tuo metu pas mus vyko dideli debatai dėl gėjų, visi buvo pasisakę prieš gėjus ir visi žinojo, kad mes visi, ir rusai, ir lietuviai, esame griežti šiais klausimais, – gal dėl to jis išsirinko mane engti?“ – svarstė moteris.
 
Prie vaiko – apsauga
 
Dėl to, kad negimė Anglijoje, itin kentėjo ir 48-erių Birutės (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.) sūnus.
Į Jungtinę Karalystę šeima persikraustė, kai berniukui buvo dešimt. „Jis buvo stambesnis, ir anglų kalba pradžioje sunkiau ėjosi, – pasakoja Birutė, kurios sūnus su patyčiomis susidūrė angliškoje mokykloje. –
 
Tačiau bendraklasiai jį auka pasirinko ne dėl kūno sudėjimo, o dėl tautybės“, – sakė Birutė.
 
„Angliokai ir tie indusai babajai nuolat jį ignoruodavo, sakydavo, eik iš čia, važiuok į savo šalį, ką tu čia veiki? Teko jam ir smurto paragauti, netgi į berniuko vietą jam buvo labai stipriai įspirta. Vos išvengėm operacijos“, – „Tiesai“ atviravo dabar šešiolikmečio mama.
 
Lietuvio užpuolikai dviem savaitėms buvo pašalinti iš mokyklos, o paauglį nuolat koridoriuose lydėdavo apsauga.
 
Labiausiai lietuvį, anot Birutės, skriaudė indai, vienas juodaodis ir lenkas. Tiesa, pastarasis buvo gimęs Anglijoje. „Vienu žodžiu, tu kitatautis, ir čiuožk iš čia“, – patyčių priežastis paaiškino mama.
 
Šeima buvo priversta keisti mokyklą, ypač po ten dirbusios lietuvės mokytojos perspėjimų. Anot Birutės, ji pasikvietė mamą į mokyklą ir tiesiai šviesiai pasakė: „Perkelkite jį į kitą mokyklą, nes yra tokių vaikų, kurie tiesiog nepriima kitataučių. Mes nieko negalime padaryti.“
 
Birutė paklausė patarimo, tačiau patyčių dėl tautybės šleifas tęsėsi ir kitoje mokykloje. „Kabinėjosi babajus. Vėl dėl to paties: nes tu atėjai čia kaip naujokas, visiškai kitokios rasės, ir jei nori, kad priimtume tave į savo būrį, turėsi arba duoklę mokėti, arba atnešti mums žolės“, – vos iš sūnaus išgautus skundus vardijo Birutė.
 
Ji sako, kad jos vaiką dėl tautybės skriaudė ne vienintelį, tiesiog kiti vaikai bijojo apie tai garsiai kalbėti.
 
„Visi rankom tiktai skėsčiojo ir teigė, kad nenori apie tai klabėti, skųstis ir pasakoti. Aš vaikų pati klausiau, ar jie nemeluoja, bet jie mane įtikino, kad visi pasakojimai apie patyčias gryniausia teisybė, tiesiog vaikai bijojo ir nenorėjo apie tai kalbėti. Gal berniukams buvo gėda skųstis, jie įsivaizdavo esantys vyrais ir turbūt kažkaip kitaip norėjo šią problemą išspręsti“, – pasakojo „Tiesos“ pašnekovė lietuvė Birutė.
 
Apie bendraamžių patyčias dėl tautybės „Tiesai“ liudijo ir 21-erių Jonas (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.). Į Angliją su tėvais jis atvyko prieš dešimtmetį. Mokykloje Joną klasės draugai stumdė, ištempdavo iš pamokų, užgauliojo tokiomis frazėmis kaip „Dink iš čia, tu, lietuviškas šunsnuki!“ Buvo ir sumušę.
 
Anot Jono, vaikai mokykloje itin nemėgo kitataučių.
 
„Tačiau nuo to laiko susiradau daug anglų draugų. Nemanau, kad į mane nukreiptas rasizmas taip paprastai baigėsi. Nuo to laiko aš visada sakau, kad esu anglas, nes gyvenu čia jau 11 metų – pusę savo gyvenimo, tad dabar esu vienas iš jų“, – teigė Jonas, kuriam dabar daug paprasčiau bendrauti angliškai nei lietuviškai.
 
„Tiesai“ lietuviai apie prieš juos nukreiptą rasizmą liudijo ir socialiniuose tinkluose. Tačiau nepamiršo priminti ir pačių lietuvių nepakantumo kitataučiams: „Anglas – angliokas, rusas – kacapas, latviai – zirgo galva, lenkas – cikurva, juodaodis – juočkis azijietis – babajus. Jūs man pasakykit, ar kuri nors kita tauta taip elgiasi?!“
 
Didžiausia diskriminacija – darbe
 
Londono lietuvių šv. Kazimiero parapijos kunigas Petras Tverijonas „Tiesai“ taip pat patvirtino, kad parapijiečiai skundžiasi diskriminuojami dėl tautybės.
 
„Žmonės nuolat pasakoja, kad jie gauna prastesnius ir sunkesnius darbus, negali rinktis valandų ir dienų, kada dirbti, o kada ilsėtis. Jiems „nesišviečia“ ir paaukštinimai, nors kai kurie jų tikrai to nusipelnę“, – atskleidė kunigas Petras.
 
Tačiau, anot kunigo, lietuviai nėra išskirtinai diskriminuojami dėl to, kad jie lietuviai – jie tiesiog patenka į bendrą neigiamo anglų požiūrio į imigrantus ratą.
 
Oxfordo universiteto Migracijos stebėsenos centras paskelbė 2013-aisiais britų visuomenės nuomonės tyrimą, kuris parodė, kad 56 proc. anglų „itin norėjo “sumažinti“ imigraciją, o 77 proc. pasirinko arba „itin sumažinti“, arba „šiek tiek sumažinti“ imigrantų skaičių.
 
Mažiausio neigiamo poveikio sulaukė imigrantai studentai, blogiau žiūrėta į darbininkus, nesvarbu, iš Europos Sąjungos (ES) ar iš kitur.
 
Neigiamos nuostatos apie imigrantus, anot kunigo Petro, pradėjo formuotis po 2008-ųjų ekonominės krizės. Tą patvirtino ir Oxfordo universiteto tyrimas.
 
„Iki 2008 metų imigrantams Anglijoje buvo daug geresnis klimatas, bet kartu buvo ir darbo vietų daug, ir ekonomika kilo. Sunkumai prasidėjo kartu su bankų krize. Tada prasidėjo „kaltųjų“ paieškos. Žmogui lengviau kaltinti kitą žmogų, negu patį save“, – kalbėjo kunigas.
 
„Anksčiau iš viso nebuvo diskriminacijos, ji nebuvo toleruojama. O dabar atsirado tolerancija tai diskriminacijai“, – sakė dvasininkas, įsitikinęs, kad klestinti netolerancija diskriminacijai pagimdė tokias radikalias politines jėgas kaip UKIP.
 
Vis dėlto rinkimai pasibaigė ne taip, kaip rodė išankstinės balsavimo apklausos, ir UKIP tegavo 13 proc. balsų. Daugumą pelnė premjero Davido Camerono vedami konservatoriai kurie, tiesa, irgi įnirtingai siekia sumažinti imigracijos iš ES mastą.
 
  

Žymos: Rasizmas, Anglijos lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai