Anatolijus Jakimovas, Tiesa.com   |   2010-11-24

Kur mokytis, kad dirbtum Lietuvai?

  
Kur mokytis, kad dirbtum Lietuvai? Ką darys valstybė – atitinkamai mažins studijų krepšelių skaičių ar didins jų dydį?

Šis klausimas kilo apsilankius vienoje jaunimo konferencijoje Vilniuje. Renginys taip ir vadinosi: ,,Ar išsilavinimas užsienyje suteikia daugiau galimybių įsidarbinti Lietuvoje?“ Tačiau tema nukreipė mano mintis visai kita kryptimi, daug platesne, nei įsidarbinimo galimybių priklausomybė nuo universiteto dislokacijos vietos.

Išsilavinimas visada suteikia daugiau galimybių įsidarbinti. Ir nėra taip jau svarbu, kurioje šalyje baigei mokslus – tokia mano nuomonė. Pirmiausia, reikia norėti dirbti ir išmanyti pasirinktą darbą. Dabar tai vadinama populiariu žodžiu – motyvacija. Šiame kontekste apie motyvaciją ir reikėtų kalbėti.
Kodėl išvažiuoja jaunimas?
 
Pastaruoju metu dažnai girdime: „Lietuva evakuojasi“, „Studijų reforma ištuštins universitetų auditorijas“, „Studentai bėga iš Lietuvos universitetų“. Tai, viso labo, tik nepatvirtinti teiginiai, panašesni į mitus. Realybė atskleidžia paprastą tiesą, kad studentai išvažiuoja ne taip masiškai ir dažniausiai dėl didėjančių mobilumo galimybių, ekonominės krizės ir nelanksčios lietuviškos darbo rinkos.
 
Jau prėjo tie laikai, kai aukštosios mokyklos duso nuo studentų pertekliaus. Šalies universitetai dabar pajuto studentų trūkumą. Bet tai daugiau susiję su demografinėmis problemomis, o ne su mokslo kokybe ir emigracija. Specialistų teigimu, ši problema iki 2020 metų tik gilės, o universitetų išgyvenimą nulems sugebėjimas pritraukti studentų iš užsienio. Tačiau tęskime apie motyvaciją...
 
Minėtosios konferencijos metu buvo keliami ir nagrinėjami klausimai, susiję su aukštojo mokslo įgijimo vietos pasirinkimu, aktualizuojami darbo rinkos poreikiai, karjeros galimybės ir konkurencingumas. Anot diskusijos rengėjų, šie veiksniai dažniausiai ir lemia jaunų žmonių pasirinkimą.
Universiteto vardas ir asmeniniai įgūdžiai
 
Lietuvos moksleivių sąjungos, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos atstovai (LSAS), kviestiniai pranešėjai – Tomas Petrauskas, ,,Fontes Vilnius“’ rinkos analitikas, ir Julius Niedvaras, VU TVM direktorius, bandė ieškoti atsakymų, kaip būtų geriau.
 
Dėmesio vertos T. Petrausko stebėjimų išvados, galinčios padėti mūsų jaunuoliams apsispręsti, kurios šalies universitete ir kodėl norėtų studijuoti. Jo pateikti Lietuvos rinkoje darbo ieškančių absolventų stebėjimo duomenys leidžia daryti tokias prielaidas:
- lietuviškus universitetus baigę žmonės nemoka išsiskirti iš daugumos, tačiau nori dirbti;
- užsienio universitetus baigusieji turi gerų žinių, tačiau sunkiai sekasi jomis pasinaudoti;
- „geruosius“ užsienio universitetus baigusieji moka dirbti, turi žinių, bet turi labai aukštus lūkesčius ir sunkiai palaužiamą savo nuomonę (kabutės – dėl vyraujančių stereotipų).
 
Šie pastebėjimai patvirtina paprastą tiesą, jog ieškant darbo Lietuvoje nėra labai svarbu, kur žmogus baigė mokslus. Lemtingi būna visai kiti, dažniausiai subjektyvūs, dalykai – darbdavio išankstinis mokslo įstaigos vertinimas (arba nevertinimas), jo poreikiai, inovacijų siekis, padėtis rinkoje ir t. t. Būsimieji studentai turėtų to nepamiršti ir viską labai rimtai įvertinti.
Trūksta motyvacijos dirbti Lietuvai
 
Valstybė šioje situacijoje vaidina gal net svarbiausią vaidmenį, bet, kaip rodo gyvenimas, vaidina prastai. Kitaip sakant, visai neturi kryptingos programos skatinti darbo vietų kūrimą ir taip motyvuoti išsimokslinusius lietuvaičius dirbti Lietuvos labui. Švietimo reforma taip pat turi spragų, kurių niekas neskuba taisyti. Ir netaisys, kol tie patys aktyviausi jaunuoliai nesiims iniciatyvos.
Tačiau ir pats jaunimas nėra pakankamai motyvuotas daryti politinę ar profesinę karjerą Lietuvoje ir dėl valdžios daromų netoliaregiškų sprendimų, ir dėl nenoro dalyvauti šalies valdyme. Konferencijoje niekas taip ir neatsakė į klausimą, kodėl jaunimas nenori „eiti valdžion ir teisingai valdyti šalį“.
 
Būčiau neteisus, teigdamas, kad jaunimas nemato problemų ištakų. Viską jis mato ir daro logiškas išvadas. Štai ką apie kai kurių angažuotų analitikų bandymus supaprastinti situaciją šalies švietimo sistemoje kalba LSAS atstovai.
LSAS prezidento Arūno Marko teigimu, viešumoje dažniausiai pateikiamas tik Švietimo ir mokslo ministerijai palankus situacijos vertinimas ir požiūris (kitokio ir nereikėtų tikėtis – red.). A. Marko žiniomis, 2010 m. įstojusių į Jungtinės Karalystės universitetus skaičius išaugo 75 proc., tačiau šių metų statistika, pasak jo, neatsispindi pristatymuose šia tema.
 
„Teigti, kad aukštojo mokslo reformos pasekmės neturėjo įtakos didesniems studijų emigracijos skaičiams, yra trumparegiška, – sako LSAS prezidentas. – Atsakingiems valstybės pareigūnams reikėtų pagaliau atsakyti į klausimą, kur „dingo“ tie 13 tūkstančių jaunų žmonių, kurie laikė brandos egzaminus, tačiau į Lietuvos aukštąsias mokyklas net nestojo (iš 49 tūkst. jaunuolių prašymus stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas pateikė apie 36 tūkst.). Profesinių mokyklų priėmimo prieaugis, lyginant su praėjusiais metais, yra vos 500 daugiau, tad manyti, jog visi likusieji įstojo į profesines mokyklas, yra „netiesa“.
 
Kur dingo 13 tūkstančių jaunų žmonių?
Labai geras klausimas užduotas, ir atsakyti į jį sunku. Nes Lietuvoje nėra bent kiek tikslesnės emigracijos statistikos, neatliekama tikslinių apklausų, kurios leistų daryti daug ką pasakančias išvadas. Šiuo metu viskas paremta spėliojimais, nes šalies vadovybei arba taip patogu, arba visiškai neįdomu. Tačiau ką darysime po 10–15 metų?
Taip pat norėčiau kvestionuoti ir A. Marko spėjimą, kad tie 13 tūkst. „pradingėlių“ įstojo į užsienio universitetus. Todėl, kad nei LSAS, nei kitos šalies institucijos neturi tokių duomenų.
Universitetų vadovai jau suka galvas, ką, mažėjant lietuvių studentų, ateityje reikės mokyti? Jau girdėti keistų minčių apie užsienio šalių jaunimo viliojimą mokytis čia, siekiant, kad mokymo įstaigos išgyventų. Toks variantas teoriškai įmanomas, bet ar tikrai naudingas Lietuvai?
„Turime daug pasiūlymų dalyvauti studijų mugėse Kinijoje, Indijoje. Gali būti, kad kviesime studijuoti žmones iš šių šalių. Tai pakankamai aktyvios šalys, kurios nori turėti ryšius, jų žmonės nori čia studijuoti ir turi pinigų“,– teigia Klaipėdos universiteto rektorius prof. Vladas Žulkus.
 
Plūstels studentų iš buvusio sovietinio bloko?
 
Kiti mano, kad Lietuva domintų studentus iš buvusio sovietinio bloko šalių, treti neabejoja, kad kokybiški universitetai pritrauks studentų iš Europos, o ne trečiųjų šalių. Taip bus siekiama subalansuoti studentų skaičių universitetuose.
Suprantu, kad universitetai nori ir ieško būdų išlikti, bet jie savo veiksmų neturėtų planuoti taip, tarsi būtų prekybos bendrovės. Kur jų planuose atsispindi valstybinis požiūris ir viešasis interesas?
 
Švietimo ir mokslo viceministrės Nerijos Putinaitės manymu, aukštąjį mokslą traktuojant kaip paslaugą, šios paslaugos eksportas gali tapti viena iš prioritetiškai skatinamų veiklų. Ji įsitikinusi , jog ateityje pagrindinis tikslas negalės būti konkuravimas dėl Lietuvos studentų – kad sektorius išgyventų, neišvengiamai reikės studentų iš kitų šalių.
Gaila, bet neturime atsakymo, kas tuos studentus iš užsienio šalių mokys, jei savo jaunimo visom prasmėm neskatiname studijuoti ir dirbti Lietuvos labui. Sunkiai tikėtina, kad studentas iš užsienio turės kur įsidarbinti mūsų šalyje. Ir ar to norės...
Besiklostanti situacija kelia aktualų klausimą, ką darys valstybė – atitinkamai mažins studijų krepšelių skaičių ar didins jų dydį, kad vieno studento finansavimas išaugtų. Sprendimų reikia dabar, nes laikas jau nebelaukia.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai