Tiesa.com   |   Marius Milašius   |   2019-06-21

Kodėl D. Adomaitis nenusipelnė būti tautos priešu

  
Kodėl D. Adomaitis nenusipelnė būti tautos priešu Dainius Adomaitis

Apžvelgus komentarus ir įrašus feisbuke arba portaluose sunku prisiminti labiau šalies krepšinio gerbėjų nemėgstamą žmogų nei Dainius Adomaitis. Kodėl Lietuvos rinktinės strategas tapo didžiosios dalies sirgalių pykčio taikiniu ir ar 45-erių šakiškis nusipelnė būti tarkuojamas iki pasaulio krepšinio čempionato dar likus daugiau nei dviem mėnesiams?

Sirgalių nemeilė įsižiebė netrukus
Buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas ir prieš dešimtmetį Lenkijoje trenerio karjerą pradėjęs perspektyvus strategas ilgą laiką šalies krepšinio bendruomenėje pernelyg neišsiskyrė. Savo žaidėjo karjeros laikais D. Adomaitis niekuomet nebuvo nei nacionalinės komandos, nei Kauno „Žalgirio“, kuriame rungtyniavo 1996-1999 m., ryškiausia žvaigždė, o į Lietuvos sirgalių radarus kaip treneris pateko tik 2014-aisiais, kai perėmė iš Vilniaus „Lietuvos ryto“ atleisto specialisto Aleksandro Petrovičiaus paliktą sostinės klubo vairą.
 
Prie jo D. Adomaitis išbuvo neilgai – Lietuvos krepšinio lygos (LKL) reguliariajame sezone vilniečiai užėmė pirmąją vietą, bet jau pusfinalyje turėjo pripažinti „Žalgirio“ pranašumą ir „Lietuvos ryto“ vadovai nusprendė naujos sutarties su šakiškiu nepasirašyti.
 
Galima teigti, jog po šio spyrio į užpakalį D. Adomaičio karjera pradėjo kilti į viršų, kol po poros metų pasiekė aukščiausią tašką. Ėmęs treniruoti LKL vidutiniokę Utenos „Juventus“, strategas šią ekipą pirmą kartą atvedė ant bronzinio apdovanojimų pakylos laiptelio, o jau kitame sezone su toli gražu ne finalo vertą sudėtį turėjusiu Klaipėdos „Neptūnu“ pusfinalyje eliminavo „Lietuvos rytą“ ir laimėjo sidabro medalius.
 
Tokie pasiekimai įtikino Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovus, kurie D. Adomaitį paskyrė šalies nacionalinės komandos vyr. treneriu ir pavedė jam formuoti komandą prieš artėjusį 2017-ųjų Europos krepšinio čempionatą.
 
Būtent paskyrimas rinktinės treneriu buvo pirmasis lašas, nuo kurio ėmė formuotis dabartinė D. Adomaitį skalaujanti pykčio banga.
 
„Kai baigėsi Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, žaidėjų paklausiau, ką jie norėtų matyti rinktinėje kitus ketverius metus. Jie turėjo laiko, atostogų, o vėliau jiems buvo nusiųstas sąrašas su penkių trenerių pavardėmis, – po žinios apie D. Adomaičio pasirinkimą kalbėjo LKF prezidentas Arvydas Sabonis. – Pirmas buvo J. Kazlauskas, tačiau jo įkalbėti nepavyko. Vėliau sekė Šarūno Jasikevičiaus kandidatūra – jam davėme savaitę pagalvoti, tačiau Šarūnas atsisakė. Toliau rikiavosi Dainius, kuris ir pasakė „taip“.
2017 m. rugsėjo 9-osios vakarą D. Adomaitis tapo tautos priešu – interneto platybėse pylėsi strategą kritikuojantys komentarai, o šakiškis užsiklijavo etiketę, kurios neatsikrato iki pat šiol. Prisiminkime: nepaisant to, jog Europos čempionato grupėje lietuviai užėmė pirmąją vietą, aštuntfinalyje jiems teko grėsmingas graikų barjeras, kurio Lietuvos rinktinė peršokti nesugebėjo – patirtas skaudus pralaimėjimas 64:77 ir likta už pirmojo aštuoneto ribos.
 
Konfliktas su D-Mo
 
Tiesa, po nesėkmingai pasibaigusio (būtent „pasibaigusio“, kadangi visas čempionatas Lietuvos rinktinei buvo gana sėkmingas – iškovotos keturios pergalės ir patirti du pralaimėjimai) žemyno čempionato D. Adomaičio laukė dar vienas iššūkis – jau po kelių mėnesių startavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybos, kurios buvo vykdomos sezono metu. Jos davė pradžią dar vienai istorijai, itin pakenkusiai stratego įvaizdžiui viešojoje erdvėje.
 
Jau nuo pirmojo atrankos „lango“ 2017-ųjų lapkritį įsikibirkščiavo konfliktas tarp D. Adomaičio ir Donato Motiejūno, iš pradžių tikinusio, jog negavo kvietimo į rinktinę, o vėliau jau ir nebekviesto paties nacionalinės komandos trenerio. Ši melodrama peraugo į viešą apsižodžiavimą, kuriame skambiausiai praėjusį rugsėjį išstojo D. Motiejūnas: „Iš pradžių su juo (D. Adomaičiu – red.past.) turėjau labai gerus santykius, bet jeigu lendant giliau, pradėjus viešinti visus dalykus ir visas žinutes, tai Dainius ilgai nešnekėtų nei apie mane, nei apie kažką kitą, – 15min.lt laidai „Nematoma pusė“ kalbėjo krepšininkas. – Jis pats žino, ką jis kalbėjo ir žadėjo, o aš kovojau už save. Kai išvažiavau į Kiniją, man buvo duotas įsakymas iš komandos, kad negaliu važiuoti. Bandžiau paaiškinti, vėlgi, tam tikrose žinutėse buvau apkaltintas tam tikrais dalykais. Mane tai juokino ir aš paprasčiausiai nebeatrašiau į tas žinutes. Dėl to dabar esame ten, kur esame.
 
Visi mane kaltina... Gerai, aš pabūsiu protingesnis. Bet jeigu ir toliau iš jo pusės bus važiuojama, stumiama ant mano pusės, aš galiu apsisukti ir parodyti tikrąją istoriją.“
Pamažu darėsi vis aiškiau, jog didžioji dauguma Lietuvos krepšinio gerbėjų šiame konflikte rinkosi ne trenerio, o žaidėjo palaikymo stovyklą, kol galiausiai šios svarstyklės nusisvėrė D. Adomaičiui priėmus kone daugiausiai aistruolių pykčio sulaukusį sprendimą: tapus Vilniaus „Ryto“ treneriu.
 
Tik sostinėje, o ir tai toli gražu ne visų jos krepšinio sirgalių, palaikomos ekipos atstovai kaipmat tampa „visos Lietuvos komandos“ – „Žalgirio“ – gerbėjų priešais, o pridėjus jau ir prieš tai augusį nepasitenkinimą viskuo, ką daro D. Adomaitis (net ir mistiniu Š. Jasikevičiaus „kopijavimu“, kaip esą panašių dalykų akcentavimu per spaudos konferencijas), kilusi pykčio banga pagaliau vertėsi – strategas tapo labiausiai nekenčiamu žmogumi šalyje, kuriam švilpiama net per 1999-ųjų Eurolygos čempionų pristatymą „Žalgirio“ arenoje.
 
Pasiekimai – kaip ant delno
 
Ar D. Adomaitis nusipelnė būti tarkuojamas taip, kaip nebuvo, ko gero, joks „Ryto“, jau nekalbant apie Lietuvos rinktinę, treneris? Remiantis jo pasiekimais ir rezultatais akivaizdu, kad ne.
 
Nors per dešimtmetį strategas neiškovojo jokio nacionalinio čempionato trofėjaus, D. Adomaitis per savo neilgą trenerio karjerą jau ne sykį viršijo ar bent jau įvykdė jo komandoms iškeltus reikalavimus.
Jeigu šakiškio kritikams negana ir to, dera prisiminti ir rezultatus su Lietuvos rinktine. Taip, patekimas į pasaulio čempionatą savaime neskamba lyg didžiulis pasiekimas, tačiau tai, kaip tai buvo padaryta, negali nežavėti.
 
Kol tokios komandos, kaip Serbija, Rusija ar Italija kamavosi ir į planetos pirmenybių traukinį įšoko tik paskutiniuose turuose, o Europos čempionai slovėnai, daugybę NBA žaidėjų turintys kroatai arba įspūdingą kartą užsiauginę latviai taip ir nesugebėjo įsikibti į Kinijon nurūkusio traukinio uodegą, lietuviai pro atrankos barjerus praėjo pasišvilpaudami.
 
Tai kas čia vis dėlto kaltas?
 
Pamiršę per daug įtikinamai atrodančius rezultatus, D. Adomaičio kritikai atsižvelgia į opiausią jo vietą – konfliktą su D. Motiejūnu. Visgi pažvelgus į šią situaciją įdėmiau, sunku argumentuotai paaiškinti, kodėl joje atpirkimo ožiu pasirinktas treneris, o ne nuolat į įvairias konfliktines situacijas patenkantis krepšininkas.
 
28-erių D-Mo, praėjusiame sezone vilkėjęs Šandongo „Golden Stars“ ir San Antonijaus „Spurs“ aprangas, su nacionalinės komandos strategu susipyko dar 2012 m., kai prie rinktinės vairo stovėjo Kęstutis Kemzūra.
 
Šis D. Motiejūną „atkabino“ nuo rinktinės tiek prieš pasaulio čempionatą 2010-aisiais, tiek prieš Europos pirmenybes 2011-aisiais, tačiau prieš Londono olimpines žaidynes tikėjosi, kad perspektyvus aukštaūgis gali tapti viena kertinių jo komandos figūrų.
 
Deja, tuo metu vos 21-erių D. Motiejūnas taip ir nepasirodė Lietuvos rinktinės stovykloje, o to priežastimi viešai įvardino sutarties su Hjustono „Rockets“ derinimo klausimą. Visgi jau prieš septynerius metus netilo žinia, kad D-Mo į K. Kemzūros kvietimą neatsiliepė dėl kitos priežasties – nesuteiktų garantijų dėl buvimo dvyliktuke ir garantuoto žaidybinio laiko, kurio strategas negalėjo pažadėti nė vienam, net ir labiausiai patyrusiam, rinktinės krepšininkui.
 
Lietuvos rinktinėje jis galiausiai debiutavo po metų, kai prie komandos vairo jau stovėjo J. Kazlauskas. Nors vietą dvyliktuke pirmą sezoną už Atlanto jau praleidęs aukštaūgis išsikovojo, minučių aikštėje gauti jam nesisekė – vienas perspektyviausių šalies krepšininkų ant parketo praleido po 11,3 min., o per jas pelnydavo vos po 4,8 taško.
 
Situacija pernelyg nepasikeitė ir po metų, kai pasaulio pirmenybėse Ispanijoje D. Motiejūnas per viso labo 16,9 min. rinko po 7,4 taško, net ir šią savo statistiką gerokai išpūsdamas per rungtynes su gerokai silpnesniais oponentais Meksika, Angola ir Pietų Korėja, prieš kuriuos puolėjas pelnė atitinkamai 15, 12 ir 18 taškų.
 
Būtent šio čempionato metu vėl pasklido gandai apie tai, kad D. Motiejūnas nėra patenkintas savo vaidmeniu rinktinėje, kas pasikartojo ir po trejų metų, Europos čempionate Lietuvos rinktinei jau vadovaujant D. Adomaičiui. Po pertraukos į nacionalinę komandą grįžęs D. Motiejūnas buvo laikomas viena kertinių ekipos figūrų, bet Tel Avive ir Stambule nuvylė daugybę šalies krepšinio sirgalių – puolėjas per 14,2 min. rinko vos po 6,3 taško.
 
Negana to, dar prieš čempionatą Lietuvos žiniasklaidoje nuvilnijo žinia apie neeilinį žaidėjų susirinkimą, kuriame esą Mantas Kalnietis ir kiti rinktinės senbuviai auklėjo daugiau žaidybinio laiko ir svarbesnio vaidmens reikalavusį D. Motiejūną.
 
Maža to, D. Motiejūnas konfliktinėmis situacijomis pasižymi ne tik Lietuvoje – daugelis turbūt prisimena garsiąją jo istoriją su Hjustono „Rockets“, kai po sunkios traumos atsigavęs ir ilgalaikės sutarties siekęs puolėjas susipyko su NBA klubu, liko be ilgalaikio susitarimo bei po mažiau nei metų atsidūrė už NBA ribų.
Žinoma, nereikia pamiršti ir to, jog kitų konfliktų savo karjeroje yra turėjęs ir D. Adomaitis. Visgi visi jie turi vieną bendrą vardiklį – strategas pykstasi tik su aikštingu charakteriu pasižyminčiais krepšininkais.
 
Tiek Simas Galdikas, su kuriuo D. Adomaitis kibirkščiavo Klaipėdoje, tiek Dominique‘as Suttonas, kuris stojo strategui skersai kelią Vilniuje, per savo karjerą užsitarnavo emocingų ir sunkiai suvaldomų žaidėjų įvaizdį, o tai, jog D. Adomaičio sprendimai šių žaidėjų atsisakyti buvo teisingi, rodo ir vėliau sekę rezultatai – „Neptūnas“ be S. Galdiko parbloškė „Lietuvos rytą“ pusfinalyje ir pateko į finalą, o „Rytas“ be D. Suttono prisikėlė ir žengė į ketvirtfinalį Europos taurėje, o jau po kelių savaičių dideliam amerikiečio apmaudui triumfavo ir KMT turnyre.
 
Ar tik nebus taip, kad „rūbinės vėžio“, kaip D. Motiejūną įvardija kai kurie krepšininkai ar treneriai, atsikratęs D. Adomaitis į sėkmę nuvairuos ir Lietuvos rinktinę?
 
  

Žymos: Krepšinis, Sportas, Lietuva,, dainius adomaitis

Komentarai

Naujausi straipsniai