2009-12-09

Arnoldo Švarcnegerio gyvenimo moteris

  
Arnoldo Švarcnegerio gyvenimo moteris

Prieš šešerius metus vienas žymiausių pasaulio kultūristų Holivudo žvaigždė Arnoldas Švarcnegeris buvo išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi. Kalbama, kad aukštą postą ir vietą visuomenėje jam padėjo išsikovoti žmona – Kenedžių klano atstovė Marija Shriver. Nors Švarcnegeris Valstijose yra pelnęs mergišiaus reputaciją, jų santuoka, trunkanti daugiau nei dvidešimt metų, regis, atlaikė visus išbandymus.

1986-ųjų gegužės 26-ąją jau šeštą valandą ryto Hajaniso gatvelė kurortiniame miestelyje prie Atlanto vandenyno netoli Bostono buvo sausakimša. Nė vienas neišsigando juodų debesų ir galimos liūties. Patys atkakliausi buvo įsikorę į medžius ir nuo policijos slėpėsi tankiuose lapų vainikuose. Cerkvėje netrukus turėjo prasidėti Arnoldo Švarcnegerio ir Marijos Shriver vedybų ceremonija.
Jaunieji pasirodė paskutinę minutę. Arnoldas buvo vyresnis nei jo nuotaka: jam buvo 39-eri, o jai – 31 metai. Šios vedybos sukėlė nepasitenkinimą ir šoką tiek tarp amerikiečių elito, tiek Holivude. Mis Shriver priklausė „karališkajam“ Kenedžių klanui, jos motina buvo nužudytojo JAV prezidento Johno Kenedžio sesuo. Marija buvo viena geidžiamiausių nuotakų šalyje, giminaičiai jai į vyrus siūlė mažų mažiausiai kokį nors blizgantį diplomatą, o ji staiga išsirinko besmegenį kultūristą ir aktorių. Argi galima rimtu aktoriumi pavadinti žmogų, sukūrusį kyborgo vaidmenį „Terminatoriuje“?!
 
Arnoldo motina Aurelija – paprasta kaimietė moteris – sėdėdama prie vieno stalo su naujaisiais savo giminaičiais net nežinojo kaip elgtis su sudėtingiausia lėkščių, šakučių ir šaukštų konfigūracija.
 
Vedybų kaltininkas Arnoldas Švarcnegeris, priešingai, jautėsi labai atsipalaidavęs. Visą laiką buvo girdėti jo baritonas, o plati šypsena nė minutei nedingo nuo veido.
 
Nepajėgė atsispirti aktoriui
Prieš tris mėnesius iki pažinties su Arnoldu Marija su pagyrimu baigė vieną seniausių katalikiškų koledžų. Įsimylėję studentai ištisus mėnesius bandė ją sekioti, žarstė komplimentus, dovanojo gėles, saldumynus, nusižeminę prašydavo leidimo pabučiuoti jai į skruostą.
Marija priprato prie to, kad visi jauni žmonės jai lankstosi, net žaisdama tenisą laimėdavo visas partijas. Širdies gilumoje ji susitaikė su mintimi, jog visi pasaulio vyrai – skystablauzdžiai.
Ir staiga jos gyvenime apsireiškė šis gamtos stebuklas – Švarcnegeris. Jis nesekiojo paskui ją, nedovanojo gėlių, dovanėlių, teigė, jog nešvaistys pinigų „kvailiems bobiškiems menkniekiams“. Tiesa, kartais jiems žingsniuojant pro juvelyrinių dirbinių vitriną Arnis pastebėdavo susižavėjusį merginos žvilgsnį. Tuomet tiesmukai mesdavo: „Nori šito menkniekio?“ Ir po 10 minučių rankose ji laikydavo dėžutę su brangiu žiedu... 
 
 
Pirmą kartą Arnoldas ir Marija susitiko 1977-ųjų rugpjūtį. Tai įvyko viename teniso turnyrų, į kurį Arnoldą pakvietė Marijos brolis Bobby Shriveris, pats nesenai jį matęs filme „Pumpuojant geležį“ („Pumping Iron“).
To susitikimo metu Arnoldas, švelniai tariant, buvo pernelyg atsipalaidavęs, netgi pliaukštelėjo Marijai per užpakalį. Dama sutriko – niekas per visą jos gyvenimą dar neleido sau taip su ja elgtis. Tačiau ji neatstūmė įžūlaus gerbėjo, netrenkė jam per skruostą.
Arnoldas iš kažkur sužinojo jos telefono numerį ir dar tą patį vakarą paskambino. Antrą kartą Marija Arnoldo skambučio sulaukė jau kitos dienos rytą, trečiąkart – vakare. Staiga garsios šeimos palikuonė pajuto, jog prieš šio vyro trauką yra bejėgė. Jie pradėjo susitikinėti.
 
Švarcnegeris turėjo specifinį humoro jausmą, Mariją jis kartais net įskaudindavo. Sykį restorane, kai jai atnešė vaisinį desertą su plakta grietinėle, Arnis susirūpinęs pasakė: „Nagi, pažiūrėk, man atrodo, kad ant tavo braškių tupi musė!“ Mergina pasilenkė pažiūrėti, ir tą pačią sekundę milžiniška draugužio ranka nusileido jai ant pakaušio ir švelniai spustelėjo jos galvą žemyn taip, jog nosis atsidūrė plaktoje grietinėlėje. Marija iš netikėtumo prarado kalbos dovaną, o jis, grožėdamasis jos ištepliotu veidu, kvatojo kaip beprotis. Pribėgęs padavėjas ėmė šokinėti aplink Mariją, kuri jau buvo pasirengusi pulti Arnoldą ar bent jam trinktelėti, tačiau ją sustabdė... vaikiška jo veido išraiška – tai buvo išdaiga besimėgaujantis berniūkštis. Nugalėta ji nusikvatojo.
 
Kenedžiai – šokiruoti
Kartą Marija pakvietė Arnoldą į jų – Kenedžių – šeimos susitikimą. Tą vakarą prie stalo sėdėjo ir kiek tolimesni giminaičiai: seneliai, pusbroliai, pusseserės. Krakmolytos apykaklės, didžiuliai šviestuvai, inkrustuoti antikvariniai indai ir stalo įrankiai, išdidi laikysena ir kietai sučiauptos lūpos – Marija galvojo, kad šis aristokratiškas patosas suglumins Arnoldą. Nieko panašaus! Stebimas daugybės akių jis elgėsi visiškai laisvai. Po to, kai svečiai pasišnekučiavo apie teisę, aptarė įvykius Sovietų Sąjungoje ir Irake (Arnoldas plačiai pasisakydavo kiekvienu klausimu), Marijos motina pasiteiravo, kaip jis atsidūrė Amerikoje ir kodėl nusprendė skirti savo gyvenimą tokiam keistam užsiėmimui – kultūrizmui. Ir išgirdo tokią istoriją.
 
Mažame Austrijos miestelyje Talyje, kuriame Švarcnegeris gimė, berniukams buvo labai nuobodu. Vienintelis apylinkėje esantis televizorius stovėjo vietiniame restorane. Mokykla, pamokų kalimas, o laisvadieniais – futbolas arba žvejyba, ir tai tik tuo atveju, jei tėvas leisdavo. Tėvas Gustavas Švarcnegeris dirbo policininku ir bausdavo sūnų už kiekvieną menkniekį.
 
„Suprantate, viskas, ko troškau vaikystėje, buvo amerikietiška,“ – pritilusių Kenedžių ir Shriver šeimų akivaizdoje atviravo Arnis. O Austrijoje aš visko nekenčiau: nekenčiau klasikinės muzikos, nekenčiau muziejų. Negaliu pakęsti senamadiško š...! – su įniršiu pridūrė jis.
„Jaunuoli, bijau, kad Jums trūksta kultūros, – pritrenkta suvapėjo Marijos močiutė Rose Kenedy. – Leiskite paklausti, kur Jūs įgijote išsilavinimą?“
 
„Būdamas 20-ties aš laimėjau titulą Mr. Visata. Beje, esu jauniausias per visą kultūrizmo istoriją tai padaręs sportininkas. Tiesa, vos nepamiršau: aš juk pabaigiau verslo mokyklą Kalifornijos universitete“, – žavingai šypsojosi jis.
 
Dabar Shriveriai ir Kenedžiai žiūrėjo į savo svečią jau kiek kitaip: jų žvilgsniuose atsirado pagarbos. Į atsargų senatoriaus Tedo Kenedžio klausimą apie politines pažiūras Arnis nė nemirktelėjęs išrėžė: „Be abejo, respublikoniškos“.
Stojo tyla. Sėdint prie vieno stalo su pačiais atkakliausiais šalies demokratais tai pareikšti buvo daugiau nei drąsu.
Po šio vizito Kenedžiai ilgai negalėjo atsigauti. Motina pasikvietė Mariją maldaudama: „Tikiuosi, tavo draugužis lankėsi pas mus pirmą ir paskutinį kartą. Marija, aš paprasčiausiai šokiruota. Tu turi nedelsdama su juo išsiskirti! Tikiuosi, Jūsų santykiai nenuėjo per toli?“
Geras klausimas. Juk ne apie politiką jie kalbėdavosi pasimatymų metu. Tobulas išrinktojo kūnas Mariją ne tik džiugino, ne tik kėlė jai pasididžiavimą – retkarčiais tai būdavo ir jos pavydo priepuolių priežastis.
 
Moterų numylėtinis
 
Tiesą sakant, jau nuo pat pradžių Marijai nebuvo paslaptis, kad Arnoldas yra didis moterų kompanijos mėgėjas, o paprasčiau kalbant – mergišius. Apie jo nuodėmes ji žinojo iš žurnalų, kuriems, dar prieš jiems susipažįstant, jis davė interviu. Marija nebuvo tikra, ar po jų pažinties Arnoldas atsisakė ankstesnių savo įpročių. Jie susitikinėjo daugiau kaip metus, o kai turėdama kelias laisvas dienas ji atvyko pas jį į Los Andželą, jo namų duris atidarė kažkokia blondinė…
 
Po to įvykio su Švarcnegeriu ji nesimatė kelis mėnesius, neatsakinėjo į jo skambučius. Tačiau išsiskyrusi su Arniu Marija greitai suvokė, kad jos gyvenime ir širdyje atsirado tuštuma, kurios nėra kuo užpildyti. Ji prašydavo draugės įtikinti ją, kad Švarcnegeris – gyvulys mergišius, lėlė Barbė vyriškame kūne.
„Žinoma, jis tavęs nevertas, apsidairyk, ir pamatysi, kiek vyrų žiūri į tave! Tokių kaip Arnoldas, – daugybė!“ – tikino ją draugė. Tačiau kad ir kiek Marija dairėsi, tokių vyrų aplinkui nebuvo.
 
1982-aisiais Švarcnegeris nusifilmavo filme „Konanas-Barbaras“. Tiesą sakant, tai buvo pirmas rimtesnis Arnoldo vaidmuo, po kurio nustota į jį žiūrėti tik kaip į sportininką. Filmas Marijai nepaprastai patiko. Ji žiūrėjo jį dešimtis kartų, nors gėdindamasi prisipažinti savo draugams, vėl ir vėl žavėdamasi savo herojumi. Nepaisant spaudos kritikos, juosta uždirbo 100 milijonų dolerių ir nepaprastai išpopuliarino Arnoldą.
 
Marijos ir Arnoldo santykiai atsinaujino, jie vėl pradėjo kartu vaikščioti į priėmimus, pristatymus, kur jis vis dažniau ir dažniau buvo kviečiamas. 1984-aisiais pasirodžius filmui „Terminatorius“, iš žymaus aktoriaus Švarcnegeris tapo superžvaigžde.
 
Tapo solidesnis
 
Pasikeitus statusui, pasikeitė ir pats Arnis. Netikėtai jame atsirado kažkas nauja – lyg ir kokio solidumo. Jei anksčiau jis pirmenybę teikdavo marškinėliams ir kitiems figūrą pabrėžiantiems drabužiams, tai dabar ėmė rengtis išskirtiniais kostiumais. Didžiai Marijos nuostabai, jis nesutiko, kad vienas iš žurnalų publikuotų nuotraukas, kur jis fotografavosi apsinuoginęs.
 
Sykį draugė jai į rankas įbruko laikraštį, kur buvo išspausdintas nepaprastai ilgas interviu su Švarcnegeriu. „Aš visada pasiekdavau savo tikslą, – sakė Arnis. – Nusprendžiau tapti „Mr. Visata“ – ir juo tapau. Po to pradėjau svajoti apie kino žvaigždės karjerą, ir man pavyko. Dabartinis mano tikslas – vesti merginą iš vienos geriausių šeimų Amerikoje.“
Marija tiesiog rijo tą straipsnį. Koks įžūlus pasitikėjimas savimi! Jis nusprendė! Jo tikslas! Tuomet tegu pasiieško merginos iš kurios nors kitos geros šeimos! Ji dar neišsikraustė iš proto ir neketina tekėti už Terminatoriaus!
 
Bet giliai širdyje ji nujautė, kad įvykiai gali pasisukti būtent taip. Net to laukė! Nors ir su ilga pertrauka, bet su Arnoldu ji susitikinėjo jau aštuonerius metus. Marija, kaip ir pirmais pažinties mėnesiais, buvo beprotiškai pavydi. Galbūt tai buvo naivu, bet kaip ir daugelis moterų, ji tikėjo, jog jei taps Arnoldo žmona, jis priklausys tik jai. Bet kuriuo atveju, ji turės teisę jį kontroliuoti.
 
Piršlybos
 
Besileidžianti saulė nuspalvino ežerą raudona šviesa… Arnoldas ir Marija iš lėto yrėsi valtele. Marija puikiai žinojo, kodėl jis ją atsivežė į savo gimtinę, į skurdų Talio kaimelį, nors abu apsimetinėjo, jog tai – tik paprasta linksma iškyla.
 
„Marija…“, – ketino pradėti Arnoldas. „Ne! – pertraukė ji net neleisdama tęsti. – Aš niekada nė už ką nebūsiu tavo žmona! Aš nenoriu būti instrumentu, kuriuo tu bandysi siekti kitų savo tikslų!“
Nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į Marijos žodžius Arnis stengėsi ją pabučiuoti. Mergina ėmė priešintis. Viskas baigėsi tuo, kad valtis apvirto, ir abu atsidūrė vandenyje. Artėjant prie kranto Švarcnegeris įsigudrino kažkokiu būdu užmauti jai žiedą su briliantais, kurį nuo pat pradžios laikė kumštyje ir tik per stebuklą nepaskandino. Išlipusi į krantą Marija stengėsi jį nusimauti, tačiau jis tarsi priaugo prie piršto. Arnis juokdamasis šokinėjo aplink ją kaip beždžionėlė: „Matai, mes susižiedavome, dabar tu nuo manęs niekur nepaspruksi!“
 
Sužinoję apie sužadėtuves Marijos giminaičiai, draugai ir pažįstami tvirtino, kad su jos pagalba Švarcnegeris nori užimti vietą tarp JAV aristokratų. O geriausia Marijos draugė atkakliai ją įtikinėjo, kad jaunikis nėra ir niekada nebus ištikimas. Net siūlė jai samdyti privatų detektyvą.
Sekti vyrą nemalonu ir negražu, ypač inteligentiškai moteriai – Marija puikiai tai suprato. Tačiau, jei moteris įsimylėjusi iki ausų, tai gali būti pateisinama.
 
Detektyvas įrodinėjo, jog Arnis akivaizdžiai neabejingas Brigitai Nielsen, aktorei, su kuria jis filmavosi veiksmo filme „Raudonoji Sonia“. Pora susitikinėdavo, kartu vyko slidinėti, nors Arnoldas tvirtino, jog tuo metu jis yra išvykęs aplankyti savo motinos.
 
Marija labai kentėjo, ją ėmė kankinti nemiga. Ji dirbo laidos vedėja viename iš JAV televizijos kanalų ir kartą, interviu metu, pamiršo klausimus, kuriuos ketino užduoti savo svečiams. Viskas baigėsi tuo, jog dar nesenai buvę aukšti jos laidų reitingai staiga pradėjo kristi. Tačiau pati nesuprasdama kodėl ir kaip, ji vėl jam atleido. Marija suprato: išsiskirti su šiuo žmogum ir gyventi be jo ji nepajėgi.
Švarcnegeris atkakliai tvirtino, jog jis labai rimtai žiūri į jų santykius ir po vestuvių taps pačiu geriausiu vyru pasaulyje.
 
Susilaukė palikuonių
 
Iš karto po vedybų jie įsigijo namą Kalifornijoje, tačiau gyventi su vyru... Marija atsisakė. Arnoldui ji iškėlė tokias sąlygas: ji lieka Niujorke, kadangi ten dirba, ir jie susitikinės tik savaitgaliais. Galbūt tai buvo paskutinis jos bandymas įrodyti pačiai sau, kad ji dar gali būti nepriklausoma nuo jo. Švarcnegeris lengvai sutiko su jos reikalavimu, bet viename interviu pareiškė, jog vargu ar tokia padėtis ilgai užsitęs. Ir buvo teisus. 1989-ųjų gruodį Marija susilaukė pirmagimio, ir tuo jos kova už nepriklausomybę baigėsi.
 
Dabar atėjo Arnoldo laikas kelti sąlygas: Marija pati turėjo rūpintis dukrele, negalėjo samdyti jokių auklių, svečiai jų namuose galėjo lankytis ne dažniau kaip kartą per savaitę, kadangi vyrui reikia tylos ir ramybės. Iš pradžių toks gyvenimas jai atrodė baisesnis nei įkalinimas. Vėliau šeima gausėjo, ir Marija susitaikė su tokiu savo vaidmeniu. O Arnis ne tik toliau sėkmingai tęsė savo kino žvaigždės karjerą, bet ir rūpinosi verslu.
 
Gyvenimas tekėjo savo vaga. Marija išleido dvi knygas, Arnoldas vieną po kito įgyvendindavo vis naujus savo projektus, vaikai augo. Vieną rytą Marijos akis užkliuvo už laikraščio antraštės: „Atskleista Holivudo žvaigždės paslaptis: Arnoldo Švarcnegerio tėvas buvo nacistas“.
 
 
Skandalas
 
Jos galvoje sukosi įprastinės mintys: „Arnis mane apgavo, jis apgavo mus visus! Dieve, kokiais purvais dabar apdrabstys mūsų šeimą! Ir tai paaiškėjo dabar, kai Arnis kelia savo kandidatūrą į Kalifornijos gubernatoriaus postą! Tikriausiai tai – prasimanymai!“
„Ne, Marija, tai – ne prasimanymai. Tavo vaikų senelis buvo nacistų partijos narys, – geležiniu tonu atsakė Arnis, kai vakare žmona jo paprašė papasakoti apie savo tėvą. – Tik kuo aš čia dėtas? Kaip aš galiu atsakyti už savo tėvo poelgius?“
 
Arnoldas papasakojo, kaip apie tėvo praeitį prieš porą metų pats pirmą kartą perskaitė viename angliškame laikraštyje. Žurnalistai pasikapstė valstybiniame Austrijos archyve ir netikėtai rado šią informaciją. Švarcnegerių namuose apie tai niekada nebuvo kalbama. Arnoldas iš karto ėmėsi veiksmų: nelaukdamas, kol bus išpūstas burbulas, jis kreipėsi į Los Andžele esantį Simono Vyzentalio centro skyrių ir paprašė pataisyti kai kuriuos faktus apie tėvo praeitį. Trumpai tariant, jis pasirūpino oficialiu dokumentu, įrodančiu, jog tėvas nebuvo SS ir gestapo narys.
 
„Mano rinkėjai gali būti ramūs. Vyzentalio centras taip pat manimi patenkintas. Paaukojau jiems daugiau nei ketvirtį milijono dolerių,“ – šyptelėjo Arnoldas.
Marijos galvoje sukosi juodos mintys, Švarcnegeris tai pastebėjo ir jai išrėžė: „Pasakysiu štai ką: jei dar kada nors pamatysiu, kad tu – prieš savo vyrą, atleisk ir – viso gero. Tik nepamiršk man palikti vaikų.“
2003-iųjų rugsėjį Marija Los Andželo priemiestyje Santa Monikoje stovėjo prieš didžiulę feminisčių, rankose laikančių plakatus su užrašu „Sakome „ne“ Švarcnegeriui-gubernatoriui!“ minią. Ji tai darė tam, kad apgintų gerą savo vyro vardą. Ne mažiau kaip 50 moterų pareiškė, jog Arnis yra seksualiai prie jų priekabiavęs, feminisčių lyderė Kren Porner netgi skaitė ištraukas iš laikraščių, kur buvo aprašomi Švarcnegerio meilės nuotykiai. Baigusi ji pareiškė: „Įdomu, ką į tai atsakys kandidato į gubernatoriaus postą žmona? Ponas Švarcnegeris mėgavosi moterų draugija prieš Jums susituokiant, bet visa tai, kas dabar buvo perskaityta, įrodo, kad jis tai darė ir po vestuvių!“
„Aš myliu savo vyrą ir pasitikiu juo. Galėjau juo pasikliauti visus tuos 17 kartu praleistų vedybinio gyvenimo metų“, – miniai atsakė ponia Švarcneger. Pasigirdo juokas. Marija vėl prisivertė pakelti akis ir žvilgtelėti į prieš ją stovinčias moteris: „Dar aš noriu pasakyti štai ką: aš gerbiu jo vyriškumą.“ Stojo mirtina tyla, lyg kažkokia nematoma ranka būtų užsukusi garsą. Po to kažkas pradėjo ploti, ir plojimai virto aplodismentais. Kren Porner sutrikusi apsidairė, gūžtelėjo pečiais ir pasitraukė į šalį.
 
Meilė nugali viską
 
Grįžusi namo ir paskubomis nusimetusi kostiumėlį Marija nusileido į rūsyje esančią treniruoklių salę. Moteris norėjo atsikratyti nuovargio ir įtampos. Kelias minutes ji žiūrėjo į iškabintas įvairių Arnoldo gyvenimo periodų nuotraukas. Jis dievino savo portretus. Ar Marija šiandien sužinojo ką nors naujo? Žinoma, ne. Viskas buvo žinoma, bet ji jau seniai nusprendė, jog pasirinkimas padarytas, todėl šnipinėti, ką apie Arnoldą kalba žmonės, ir aiškintis, kur melas, o kur tiesa, ji neketina. Ji užsimovė kampe gulėjusias bokso pirštines ir eidama nuo vieno vyro portreto prie kito smūgiavo į juos visus iš eilės. „Kažkodėl aš vis dar myliu tą prakeiktą mergišių... diktatorių... karjeristą... egoistą...“, – nerasdama atsakymo klausinėjo ji savęs.
 
P. S. 2003-iųjų rugsėjį Arnoldas Švarcnegeris išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi. Žmonos palaikymas garantavo jam lemiamą balsų daugumą. Visa kita jau žinoma.
 
 
Parengė Andrius Pauliukevičius
  

Komentarai

Naujausi straipsniai