Sigita Limontaitė   |   2012-05-04

A. Mamontovas: apie muziką, keliones ir tuštybę (nuotraukos, video) 

  
A. Mamontovas: apie muziką, keliones ir tuštybę (nuotraukos, video)
© A. Mamontovas
Andrius mėgsta fotografuoti, kartais į savo kadrą papuola ir pats. Autoportretas.

Birželį londoniečiams pasirodysiantis Hamleto vaidmenyje, o spalį planuojantis koncertuoti lietuviams Londone dainininkas Andrius Mamontovas, BBC pavadintas garsiausiu Lietuvos roko atlikėju, „Tiesai“ pasakojo apie savo karjeros pakilimus ir nuopuolius bei požiūrį į gyvenimą.

 – Esate labai žinomas, kodėl nesilankote žvaigždžių vakarėliuose?
– Ką jūs vadinate žvaigždėmis? Yra žmonių, kurie specialiai lenda į viešumą, siekia būti kuo dažniau matomi spaudoje. Man norisi, kad mane pažinotų dėl mano darbų, muzikos, vaidybos. Tikiu, kad mane žmonės pažįsta dėl to, ką aš veikiu gyvenime, o ne dėl aplankytų vakarėlių skaičiaus ar nuotraukų žurnaluose. Tai yra žaidimas, kuris man tiesiog neįdomus, noriu gyventi, o ne žaisti. Kartais reikia apie save priminti, tačiau yra daug subtilesnių, paprastesnių ir žmogiškesnių būdų, negu naudotis daugumos naudojama sistema – dalyvauti žvaigždžių vakarėlyje, o paskui atsidurti populiaraus žurnalo puslapiuose su šampano taure rankoje.
 
– Tokį elgesį laikote tuštybe?
 
– Tam tikra prasme kiekvienas mūsų poelgis yra žaidimas, tačiau jei žmogaus tikslas yra būti nufotografuotam ir pamatytam, tai, greičiausiai, yra tuštybė.
 
– Kaip stipriai pakito jūsų gyvenimas nuo „Foje“ laikų?
 
– Mano populiarumas nedingo, tačiau gerbėjai suaugo ir dabar elgiasi santūriau. Šiuo metu į mano koncertus susirenka labai įvairi publika – nuo paauglių iki garbaus amžiaus žmonių. Tiesą sakant, mano paskutiniojo turo koncertai buvo lankomi daug gausiau negu geriausiais „Foje“ laikais. Neskirstau laiko į būtąjį ir esamąjį, mano karjera ir populiarumas – nesibaigiantis procesas. Žinoma, yra pakilimų ir nuosmukių, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Pakito tai, kad mano gyvenime atsirado teatras ir kinas. Šiuo metu rašau muziką E. Nekrošiaus spektakliui, vaidinu Hamletą. Gyvenime liko kūryba, daug keliauju, esu aplankęs per penkiasdešimt pasaulio šalių. Šiuo metu gyvenu įvairiausios įdomios veiklos kupiną gyvenimą.
 
– Ko jūsų asmenybei suteikia vaidyba?
– Man įdomu. Sutinku dalyvauti projekte tuomet, kai man patinka scenarijus ar kūrybinė grupė, su kuria atsiranda galimybė dirbti. Teatre turiu tik vieną rolę – gegužę bus jau 15 metų, kai vaidinu Hamletą ir, tiesą sakant, man daugiau nieko nereikia iš teatro, aš savęs ten neįsivaizduoju. Vaidinu šiame spektaklyje, nes jį režisavo E. Nekrošius, kuris yra teatro genijus, neįtikėtinos fantazijos ir išmonės režisierius, galintis priimti didžiulius iššūkius ir padaryti pačius netikėčiausius sceninius sprendimus. Šiuo metu jis stato Dantės „Dieviškąją komediją“ – verčia kūnu beprotiško sudėtingumo kūrinį, kurį bandė inscenizuoti daugelis režisierių, bet daugumai jis pernelyg sudėtingas. Būdamas šalia jo kaskart kažko išmokstu, neturėjau už jį geresnio scenos mokytojo – tai man ir duoda vaidyba.
 
– Albumas „Elektroninis dievas“ skiriasi nuo iki šiol jūsų kurtos muzikos. Sąmoningai kūrėte kitokį albumą?
 
Visada norisi rasti savo muzikoje kitokių spalvų, tačiau man keista, kad jums šis albumas pasirodė išskirtinis. Maniau, kad grįžau prie tam tikrų senų dalykų, bet faktas, kad su kiekvienu albumu augu ir niekada nenoriu kartoti tos pačios formulės. Kitąmet bus jau trisdešimt metų, kai esu scenoje, per juos savo dainose paliečiau gausybę skirtingų temų, tad kuo toliau, tuo sudėtingiau rasti naujų idėjų, kūrybinės medžiagos. Tarpai tarp mano albumų ilgėja, nes norisi, kad kiekvienas iš jų būtų ne šiaip naujas albumas, o subrendęs kūrinys. „Elektroninį dievą“ kūriau trejus metus, nes man muzika nesikuria paprastai, iki dainos parašymo reikia nueiti ilgą kelią. Galbūt šis albumas skiriasi nuo mano ankstesniųjų, bet tai tik todėl, kad kuomet augu aš, auga ir mano muzika.
 
– Vos pasirodžiusį „Elektroninį dievą“ buvo galima nemokamai parsisiųsti iš interneto. Palaikote nemokamą dalijimąsi muzika?
 
– Taip, labai palaikau. Pirmą kartą tai išbandžiau su albumu „Geltona žalia raudona“, pasirašiau sutartį su viena mobiliojo ryšio kompanija, kuri iš manęs nupirko 65 tūkst. albumų ir juos nemokamai išdalijo savo vartotojams. „Elektroniniam dievui“ platinti sudariau sutartį su viena televizija, iš kurios tinklalapio klausytojai gali parsisiųsti albumą. Kadangi kompaktinių diskų pardavimas labai sumažėjęs, muzikantams reikia galvoti naujų būdų, kaip platinti savo muziką, iš to uždirbti ir padaryti visus patenkintus. Taip pat mano albumą galima nusipirkti internete, ir džiugu, kad yra žmonių, kurie noriai moka pinigus už mano muziką, nors gali ją gauti nemokamai.
– Dabartiniai jūsų koncertai lankomi taip pat gausiai kaip anksčiau?
 
– Tiesą sakant, pastaruoju metu jaučiu didžiulį pakilimą. Žinau, kad šlovė ir populiarumas nesitęs amžinai, tačiau į paskutinio mano turo koncertus rinkosi daugiau žmonių, nei anksčiau. Šiuo metu dauguma ankstesnės kartos atlikėjų jaučia pakylėjimą, pernai įvykę grandioziniai Gyčio Paškevičiaus koncertai tai įrodo. Manau, kad klausytojai pavargo nuo šiuolaikinių žvaigždučių, kurių prikepė įvairiausi televizijos šou, ir vienadienių atlikėjų, kuriais domimasi trumpai.
Panašu, kad žmonės atsivalgė tuštybės, ir jiems norisi paklausyti gyvos muzikos, dainų, kurios turi prasmę, tad tikrai negaliu skųstis klausytojų dėmesiu. Praktiškai į visus koncertus bilietai buvo parduoti likus kelioms savaitėms iki pasirodymo, anksčiau taip tikrai nebūdavo. Galbūt užaugo nauja klausytojų banga, o gal atsirito nauja intereso banga – negaliu to paaiškinti.
 
– Dažnai koncertuojate užsienyje?
 
– Taip, nemažai tenka keliauti po pasaulio lietuvių bendruomenes. Pavyzdžiui, Amerikoje koncertuoju kas dvejus metus jau dvidešimt metų. Ten, kur gyvena lietuviai, turi skambėti ir lietuviška muzika. Išeivijoje žmonės nori girdėti tas dainas, kurias jie girdėjo gyvendami Lietuvoje. Manau, kad ankstesnės kartos atlikėjų, kurių dainas žmonės moka mintinai, koncertai užsienyje vyksta geriau ir smagiau. Jaunesniems atlikėjams šiuo klausimu sunkiau. Emigrantams fiziškai reikia kartais pabūti savoje aplinkoje, o lietuviškos muzikos koncertas – tai tarsi pabuvimas Lietuvos teritorijoje.
 
Žmonės laukia senų dainų, kurios skambėjo Lietuvoje prieš emigraciją, puikiai suprantu, kad klausytojai laukia to nostalgiško momento, todėl užsienyje groju daugiau senų dainų. Emigrantai, kad ir kiek metų gyventų užsienyje, kad ir kokius puikius darbus bei gyvenimus turėtų, vis tiek maža dalele jaučiasi atvykėliai. Būtent todėl jiems būtina nors kartais pabūti savo teritorijoje, paklausyti mėgstamų lietuviškų dainų ir su šalia stovinčiuoju pakalbėti savo kalba. Džiaugiuosi, kad yra daug emigravusių lietuvių, nes šis reiškinys stipriai praplečia mano geografines koncertų galimybes. Kiekvienam menininkui būtina keliauti, todėl dėkoju jums, kad esate.
 
Akimirka iš koncerto Reikjavike(Liudos Kočnovaitės nuotr.)
 
 
 
– Apkeliavote daug šalių. Kur toliausiai nuo Lietuvos lankėtės?
 
– Po to, kai apskridau aplink pasaulį, sąvokos „toliausiai nuo namų“ man nebeliko. Kartą, koncertuodamas įvairiose šalyse, fiziškai apkeliavau aplink pasaulį. Yra pasaulyje vietų, kuriose lankiausi daug kartų, nes jos mane ypatingai maloniai veikia. Ne kartą buvau Honkonge. Tai fantastiškas miestas, į kurį nuvykęs jaučiuosi ne atvažiavęs, o grįžęs, atrodo, kad jame nuolat gyvena dalelė manęs. Taip pat ne kartą buvau ir žinau, kad dar ne kartą būsiu Berlyne, jis man labai patinka. Visiems rekomenduočiau pamatyti 10 tūkst. Islandijos krioklių, nukeliauti į Romą. Negaliu išgyventi metų, bent kartą nenuvykęs į Aziją.
 
– Kuri kelionė įsiminė labiausiai?
 
– Kelionė į Šiaurės Korėją. Šią išvyką aš prisimenu kiekvieną dieną. Šiaurės Korėja – tobulo absurdo ir tobulo liūdesio šalis. Viskas, ką patiri šioje šalyje, tiesiog nenusakoma žodžiais, pats jausmas paprasčiausiai neapibūdinamas. Toje šalyje viskas taip absurdiška, ore kabantis liūdesys – absoliutus ir net svaiginantis. Ten pamatyti ir patirti dalykai nepasiduoda loginiam suvokimui. Mane ta kelionė neapsakomai palietė. Taip pat labai smagios kelionės buvo į Afriką bei Čilę, kuri, atstumo prasme, yra tolimiausias nuo namų mano pasiektas taškas.
 
 
Keisčiausioje pasaulio šalyje – Šiaurės Korėjoje, Pchenjane (Mario Martinsons nuotr.)
 
 
– Pasaulis labai didelis, kodėl vis grįžtate į tas pačias šalis?
 
– Man pasaulis darosi vis mažesnis ir mažesnis. Nebeturiu jausmo, kad esu toli nuo namų net tada, kai esu nutolęs nuo jų didžiuliu atstumu. Kai apskridau aplinkui, suvokiau tą burbulą, ant kurio mes gyvenam – jis yra mažas.
 
– Kam Lietuvai reikalinga jūsų organizuojama „Gatvės muzikos diena“?
 
– Žmonėms reikalingas laisvas, taisyklių nesuvaržytas pabendravimas, pamuzikavimas. Ši šventė nesugalvota valdžios, joje dalyvauja tie, kas nori, žmonės patys rodo iniciatyvą, išeina į gatves ir tiesiog groja. Man neįtikėtina, kad ši šventė vyksta daugiau nei penkiasdešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių. Šiemet tą pačią dieną „Gatvės muzikos diena“ vyks Tbilisyje, Gruzijoje. Man labai norisi geografiškai išplėsti šį festivalį, norisi, kad Lietuva padovanotų pasauliui tokią nuostabią šventę. Jeigu vieną dieną visame pasaulyje žmonės išeitų į gatves ir pradėtų groti, man atrodo, pasaulis pasikeistų. Tą dieną miestas pasikeičia, žmonės tampa geresni, daug šypsosi, o vėliau prisimeną šią šventę, ir jiems sugrįžta nuotaika, buvusi matant muzikantus, grojančius visuose miesto kampeliuose. Manau, „Gatvės muzikos diena“ mūsų gyvenimus daro įdomesnius, jos nuotaika išlieka žmonių sąmonėje, ir jie tampa geresni. Mūsų inertiškai tautai labai reikalingas bendrumo jausmas, kurio ir suteikia ši šventė.
 
– Turite daug draugų?
 
Ne, nes neturiu tokio siekio. Mano geriausias draugas yra mano žmona. Netikiu, kad žmogus gali turėti daug draugų. Pavyzdžiui, mano grupė – labai gera kompanija, visada puikiai leidžiame laiką kartu. Turiu kelis labai gerus pažįstamus, kurie kartais užeina į svečius, arba aš užeinu pas juos. Netikiu, kad asmens gyvenime gali būti daugiau negu trys draugai. Jei taip yra, reiškia, kažkurie iš jų tiesiog labai geri pažįstami. Netikiu, kad daugiau negu trys žmonės kitą gali priimti ir matyti būtent tokį, koks jis yra iš tikrųjų, be jokių įsivaizdavimų. Prie tų žmonių gali jaustis laisvai ir būti savimi. Kiekvieno žmogaus gyvenime tikrų draugų tegali būti keli, ir tai baisu juos pavadinti draugais, nes tuomet atsiranda visokių taisyklių, draugystės šablonų, kurių nereikia. Įsivaizduoju, kad draugas yra žmogus, kurį pažinsi laimėje. Kai nesiseka, aplink dažnai atsiranda tokių, kurie ateina pasižiūrėti, kaip tau nepasisekė. Tomis situacijomis sunku suprasti, kas nori iš tikrųjų tave paguosti. Aplankius didžiulei sėkmei, supranti, kas yra tavo tikri draugai – tai žmonės, kurie be paslėpto pavydo visada kartu pasidžiaugs tavo sėkme.
 

  

Žymos: Sigita Limontaitė, Muzika, Andrius Mamontovas

Komentarai

Naujausi straipsniai