tiesa.com   |   2019-03-03

Į Lietuvą sugrįžusi D. Virbilaitė: „pupyčių“ eroje kitokios manęs šou verslas nenorėjo įsileisti

  
Į Lietuvą sugrįžusi D. Virbilaitė: „pupyčių“ eroje kitokios manęs šou verslas nenorėjo įsileisti
© Asmeninio albumo nuotr.

Prieš daugiau nei dešimtmetį legendiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusi atlikėja Donata Virbilaitė neilgai trukus šlovės spindulius iškeitė į emigrantės duoną. Visgi po aštuonerių metų pertraukos atlikėja ir vėl suspindo lietuviškoje scenoje, tikindama, kad per šį laikotarpį pramogų pasaulyje įvyko nemažai pokyčių, už kuriuos ji ne vienam atlikėjui norėtų iškaršti kailį.



Apie savo karjeros planus, pokyčius šou pasaulyje ir asmeninio gyvenimo detales žinoma moteris sutiko papasakoti.

– Donata, tavo muzikinė karjera prasidėjo „Kelyje į žvaigždes“. Koks pramogų pasaulis pasirodė tuomet ir koks yra šiandien?
– Tada viskas buvo paprasčiau ir šilčiau. Žmonės taip stipriai nelipo vieni kitiems per galvas. Smagiausia, kad niekas neriesdavo nosies dėl daugiau žmonių koncertuose ar ilgesnio pasirodymo televizijoje. Kažkaip visi labai gražiai pasidalindavome tiek eterio laiką, tiek koncertus.
 
Tačiau dabartinio šou pasaulio užkulisiai mane stebina. Oi, kaip norėčiau daugeliui jaunų atlikėjų gerai iškaršti kailį, kad išmoktų gerbti kitus. Dabar daugelis tik surinkę milijoną peržiūrų užriečia nosį ir sako, kad jie nusipelnė visų mūsų dėmesio, pripažinimo ir pinigų. Reikia suvokti, kad šiais laikais populiarioji muzika yra tokia trapi ir laikina, kad vieną dieną gali būti ant kalno, o jau rytoj kristi į bedugnę. Iš tiesų, tai žvelgdama iš dabarties perspektyvos ir prisimindama realybės šou laikus, tampu labai dėkinga scenos grandams, kurie, atėjus mūsų kartai, mus globojo, mumis tikėjo ir stengėsi parodyti, kas iš tiesų yra geras šou verslas. Jie padėjo mums užaugti. Gal dėl to mes vis dar stovime scenoje.
 
– Ar savo karjeros pradžioje esi padariusi klaidų, dėl kurių gailiesi? – Aš manau, mes visada darome klaidų. Aš nuo pat mažens nuteikiau save, kad ir ką padarysiu gyvenime, niekada nesigailėsiu. Ir dabar manau, kad buvau absoliučiai teisi, nes nebūčiau užaugusi tokia stipri ir patirties prikaupusi asmenybė, jeigu būčiau bijojusi suklysti.
 
– O kaip dėl tau priskirtos ugninės mergaitės etiketės? Esi minėjusi, kad išvykai iš Lietuvos norėdama jos nusikratyti ir kurti muziką, kuri tau būtų artima. Ar šiandien jautiesi atsikračiusi to įvaizdžio?
 
– Tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl aš išvykau. Išvykau iš Lietuvos, nes kažkas iš už jūrų marių mane įvertino. Dabar aš, aišku, suprantu, kad aš tos etiketės niekada nenusiimsiu ir jau net nebandau, bet tuomet atrodė kitaip. Man tiesiog buvo uždaromos visos durys, nes kitokios manęs šou verslas nenorėjo įsileisti. Tąkart atėjo dailių „pupyčių“ era ir apkūnios ryžos buvo tiesiog nebeįdomios. Dėl to aš nusprendžiau leisti jiems atsikvėpti, kol jie paprasčiausiai pakeis nuomonę arba nebekreips dėmesio į tokius dalykus kaip etiketės ar įvaizdžiai. Tiesiog norėjau padaryti pauzę.
 
– Iš Lietuvos išvykai būdama pačiame savo muzikinės karjeros pike, ar dabar nesunku sugrįžti į pramogų pasaulį?
– Be abejo, dabar sugrįžti yra labai sunku, bet aš ir nesiveržiu pilnu pajėgumu. Ramiai dirbsiu, eisiu tikslo link ir žiūrėsime, kas iš to išeis.
 
– Galbūt gali atskleisti, ar tavo artimiausiuose planuose sukasi mintys apie muzikos albumą?
 
– Įdomiausia tai, kad viską, ką aš sugalvoju ir nespėju įgyvendinti, kažkas ima ir padaro, tad įsitikinau minčių galios egzistavimu. Tikiu, kad žmonės gali sukurti panašias dainas, nieko nežinodami vienas apie kitą. Man taip yra nutikę. Kažkada parašiau dainą, kuri greitai nugulė į stalčių ir ilgą laiką nematė dienos šviesos. Po keleto metų kažkoks dainininkas pristatė beveik taip pat skambančią ir tokį patį vidinį išgyvenimą turinčią dainą. Net išsitraukiau savo lapus pažiūrėti, ar netyčia kur nors tos dainos nepamečiau (šypteli). Tai apie planus sužinosite, kai jie bus įvykdyti.
 
– Na, o kaip gimsta tavo dainos? Iš kur semiesi įkvėpimo?
 
– Labai įvairiai. Kartais jas sukuriu specialiai, tačiau tokios dažniausiai būna tik pramogai ir išlenda į viešumą tik per vakaruškas į ranką pasiėmus gitarą. Dauguma dainų gimsta tada, kai man iš tiesų būna liūdna ir sunku. Nesu labai atviras žmogus ir tik neseniai pradėjau kalbėti apie savo psichologinę būseną, kuri išsivystė į ganėtinai nemalonią ligą. Buvo sunku pradėti apie tai kalbėti, bet supratau, kad taip bus lengviau ne tik man, bet ir kitiems, kurie slepia savo išgyvenimus. Paskutinę stiprią dainą parašiau, kai man buvo didysis lūžis gyvenime ir dėl staigių skausmų aš buvau išvešta į ligoninę.
Tada nebegalėjau dirbti, kalbėtis, net sėdėti ar gulėti buvo sunku. Parašiau dainą, kurią norėjau atlikti šiemet Eurovizijoje, bet pati kuriu aranžuotę, tad tiesiog nesuspėjau. Jeigu nuspręsiu dalyvauti atrankoje kitais metais, gal išdrįsiu ją padainuoti.
 
– O jei reikėtų sukurti dainą dabar, kokia ji būtų? – Apie tikėjimą ir viltį. Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turime savo laiką, ir bijoti nesuspėti yra labai kvaila. – Na, o tarp darbų gausos ar lieka laiko laisvalaikiui? Kaip mėgsti jį leisti?
 
– Esu tikra aktyvistė. Gyvendama Londone lakstau po teatrus, miuziklus, komedijos pasirodymus, einu filmuotis ir fotografuotis. Lietuvoje dar neradau savo „išsikrovimo“ būdo, bet tikriausiai čia dėl tos žiemos, taip smagu kartais įsisukti į kamuoliuką, išsikepti šviežio obuolių pyrago ir visą naktį žiūrėti mėgstamą serialą.
 
– Vieną kartą prasitarei, kad tau nesiseka romantiškuose santykiuose. O kaip dabar? Galbūt sugrįžus į Lietuvą pavyko surasti antrą pusę?
 
– Vis dar esu vieniša. Nesakau, kad nebandau ar nenoriu turėti antrą pusę, priešingai – su laiku norisi turėti kažką, su kuriuo galėtumei pasimėgauti pyragu ir pasidalinti kvailomis ar neįgyvendinamomis savo svajonėmis. Kartais pagalvoju, kad gal dar ne mano laikas, turiu palaukti.
– Daugelis moterų sulaukia aplinkinių spaudimo, kuo greičiau ištekėti, nes esą taip priimta ir įprasta. O ar pati susidūrei su kažkokiu spaudimu ar replikomis?
 
– Spaudimas numesti svorio ir ištekėti bei susilaukti vaikų yra mano kasdienybė. Tokia kasdienybė kaip išsikviesti taksi ar išsikepti kiaušinį, tad paprasčiausiai aš to nebesureikšminu. Na, jeigu kažkam mano gyvenimas rūpi labiau nei jų pačių, tai negi tai turėtų būti mano problema? Gal jeigu visi gyventume tik savo gyvenimus, pasaulis taptų šiek tiek gražesnis, o mes laimingesni.
  

Žymos: Muzika, Darbas, Emigracija, Lietuva, JK, Donata Virbilaitė

Komentarai

Naujausi straipsniai