Tiesa.com   |   mieste.lt   |   2015-11-19

E. Strasevičius: Džordana kasdien savyje įveikia po dešimt everestų

  
E. Strasevičius: Džordana kasdien savyje įveikia po dešimt everestų
© Ryčio Šeškaičio nuotr.

Šiandien Džordanos Butkutės vyras Elegijus Strasevičius atvirai pasakoja apie koncertų užkulisius, emocijas šeimoje ir pinigus, kurių su Džordana taip ir neišmoko skaičiuoti.

– Po pastarųjų metų akibrokšto – įspūdingo koncertų turo „Nesudeginta ant laužo“ didžiausiose arenose Dž.Butkutės vardas įgavo kokybės ženklą. Ne paslaptis, kad jūs – tas pilkasis kardinolas, priimantis lemtingus sprendimus. Perkandote sistemą? Jaučiatės savas pramogų versle?
– Jei atvirai – nepastebiu jokio šou mūsų vadinamajame pramogų versle. Visi suinteresuoti kalti pinigus. Pats šou tarytum liko antraeilis. Svarbiausia – verslas. Koncertų rengėjai brauko technines sąmatas, turėdami vieną tikslą – gauti kuo didesnį pelną. Patys atlikėjai, išskyrus kelis, nekelia sau iššūkių. Ko gero, jiems priimtini mokami honorarai šiandien, o kas bus rytoj, ne tiek svarbu.
Atrodo, visus tenkina padėtis, kūrybinė revoliucija nevyksta. Todėl mes labai stengiamės nors kiek išjudinti tai Džordanos rengiamų koncertų pavyzdžiu. Padaryti nors mažytę, bet revoliuciją Lietuvos pramoginėje scenoje, kur, be atlikėjo ar grupės, būna viso labo LED ekranai, kuriuose netgi nieko ypatinga nerodoma, nes tikros, geros vizualizacijos kainuoja didelius pinigus. Be abejo, ne visur tai būtina. Yra koncertų, kuriems pakanka muzikos ir vokalo, nereikia jokio šou.
 
– Jūs – naujokas – ateinate ir diktuojate: noriu, kad Džordana stovėtų ant ore pakibusios scenos, į publiką skristų žaižaruojantis rutulys, iš jo šaudytų pirotechnika... Kokį numatėte atsarginį planą, jei būtumėte pardavę vos 400 bilietų? Juk strateguodamas šou „Aš – Karalienė!“ dar nežinojote, kad Džordana surinks sausakimšą „Žalgirio“ areną.
Nebuvo jokio plano, aš tiesiog šventai tikėjau. Tai kaip kazino – išloši krūvą pinigų ir viską pastatai ant nulio, kuris iškrinta kartą per pusmetį, bet tu tiki, kad taip bus. Aš taip pat tikėjau, kad viskas, ką darėme, išsipildys. Su Džordana esame jau ne pirmus metus ir matau potencialą.
 
Prieš kelerius metus stebėjau, kaip į ją reaguoja M.A.M.A apdovanojimų publika, kuri nebuvo tikslinė, juk koncertavo daug neblogų atlikėjų. Žmonės pašoko nuo kėdžių, kai scenoje pasirodė Džordana... Gali turėti savo nuomonę apie jos muziką ar balsą, bet negali ignoruoti jos kulto. Kai ryžomės turui „Nesudeginta ant laužo“, buvo daug skeptikų, bet manau, kad niekada nereikia blaškytis. Mes ėjome savo keliu, turėdami aiškų tikslą, ir įsitikinome, kad arenos pavaldžios Dž. Butkutei.
 
Ryčio Šeškaičio nuotr. Ryčio Šeškaičio nuotr.
 
– Daugelis sako: „Mano žmona pati geriausia, vyras talentingiausias, tik aplinka neleidžia atsiskleisti.“ Kaip blaiviai vertinti iš šono atlikėją, kurią dievini?
– Nepasakyčiau, kad aklai viską dariau. Vis tiek analizavau, skaičiavau. Prieš pastarąjį turą visiškai atsiribojau nuo Džordanos vyro statuso ir į jos karjerą pasižiūrėjau iš šalies. Kaip tik buvome grįžę po didelio turo per Europą. Kas nors pasakys: „Būta čia turo, apvažiavo klubus...“ Bet nuvažiuokite į 46 miestus, surinkite anšlaginius klubus ir pasižiūrėsime, kaip jums pavyks. Po tų koncertų aš pradėjau pastebėti ryškius Džordanos pokyčius.
 
Tai buvo jau nebe tas žmogus, kuris norėtų atlikti aną muziką. Atėjo laikas keistis iš esmės. Kad išliktum įdomus, turi stebinti. Ir ne chamiškumu ar kvailais išsišokimais (gali ir tuo, bet čia jau kita medalio pusė), o kūrybiniais sprendimais. Nusprendėme iš visur dingti, sėsti studijoje ir kurti albumą, kuris būtų visiškai kitoks, nei žmonės galėtų tikėtis.
– O kaip sprendėte šiuos karjeros klausimus? Kasdienėje namų virtuvėje ruošdami pietus ar ramioje aplinkoje, užsidegę žvakę?
– Be abejo, tai vyko ne virtuvėje. Džordana – impulsyvus žmogus, svarbi jos nuotaika. Privalai rasti tinkamą vietą ir laiką, kad galėtum rimtai pasikalbėti darbo tema. Paprastas pasiūlymas jos gali ir nesudominti, bet jei pasiseka užkabinti beprotiška idėja ir pasakojimu, kaip tai įmanoma pasiekti, ji įsitraukia. Ateidamas siūlyti ką nors ypatingo, pats tuo turi būti patikėjęs, nes jei netikėsi savimi, tai ir kitam neįteigsi, kad tai įmanoma ir įdomu.
 
Kai Džordanai pasiūliau turą po Lietuvos arenas, jau buvau visa tai išgyvenęs, išsprendęs savyje. Būdavo, sėdi balkone naktimis, iki aušros rūkai ir tarsi filmą žiūrėtum – jau viską matai. Džordanos jaunystėje buvo stadionai, dideli koncertai, paskui buvo nuopuolių, pakilimų... Gal atrodo beprotybė, kai iš lygios vietos šoki į tokias aukštumas – iškart griebi penkias arenas ir sakai: „Žmogau, jos bus pilnos!“ O jeigu ne? Kaip – ne, tokių minčių net negali kilti! Gali koncertas vykti ne pagal planą, gali atrodyti ne taip, kaip įsivaizdavai, bet kad arenos bus pilnos, man buvo jau įvykęs faktas dar iki pirmojo „Nesudeginta ant laužo“ koncerto.
 
Manto Daleckio nuotr. Manto Daleckio nuotr.
 
– Ar konsultavotės su kitais vadybininkais: kaip pradėti, kaip sudaryti sąmatas, kur taupyti? Veikiausiai reikėjo turėti pradinį kapitalą. Gal užstatėte namus?
– Kai pradėjome gyventi su Džordana, nebuvo koncertų, tik gili duobė. Mačiau, kad žmogui reikalinga scena, bet aš nieko apie tai neišmaniau. Taigi atsiverčiau „Google“ paieškos laukelį ir pradėjau ieškoti Kauno naktinių klubų. Randi adresą, telefoną ir skambini. Buvo laikas, kai miegodavau su telefonu. Ieškojau, kur ji galėtų pasirodyti...
 
Paskui tie 46 klubiniai koncertai užsienyje – niekas man nepaskambino ir nepasisiūlė. Pats skambinau, ieškojau socialiniuose tinkluose žmonių, kurie padėtų kitose šalyse. Vieni surado, kur išsinuomoti sales, kiti – aparatūrą, treti skleidė žinią apie koncertus. Taip atsirado įgūdžiai. Kai ėmiausi arenų, viskas vyko panašiai, skyrėsi tik mastelis.
– Kaip jus priėmė didžiausios Lietuvos įgarsinimo, apšvietimo kompanijos? Ar jų akyse įskaitėte: „Ką čia tas taksistas sugalvojo?“
– Jiems nerūpi, ką garsinti – Butkutę ar Presley, jie už tai gauna pinigus. Tai yra jų verslas. Bet kai ateini ir pasakai: turime gyvą grupę, Butkutė skamba naujai, duodi paklausyti albumą, žmonių akyse atsiranda žiburiai, ne vien piniginis interesas.
 
Šviesos dailininkui Mariui Selevičiui pasakiau: esi laisvas įgyvendinti visas savo fantazijas, dirbk, aš neišbrauksiu nieko, ką įtrauksi į sąmatą. Lygiai taip pat dirbome su scenografu Aurimu Vosyliumi – bendrose diskusijose gimė grandiozinės dekoracijos. Be abejo, profesionalai sakė: „Bus brangu.“ O tu turi savo poziciją: nesvarbu – darome taip, kad būtų įdomu, netikėta! Gyvename laikais, kai vien entuziazmu toli nenuvažiuosi. Dėl to privalai mokėti padorią algą, kad menininkas ar inžinierius dirbtų su ugnele ir galėtų atsiskleisti.
 
– O kas pasiūlė suformuoti gyvą grupę – jūs ar Dž.Butkutė? Kaip buvo pasirinkti muzikantai ir kodėl pasukote į roką, pradžioje netgi įžūliai aštrų, dabar – švelnesnį, bet ne mažiau uždegantį?
– Ko gero, aš prisiimsiu atsakomybę... (Šypsosi.) Niekada nebuvau Dž.Butkutės gerbėjas, nesiklausiau jos muzikos. Todėl kai nutarėme žengti kitą žingsnį, pradėjau ieškoti, iš kur ta Butkutė atsirado – nuo ko ji pradėjo. Atsikasiau grupę „Impulsas“, pasiklausiau. Tuo laikmečiu jie grojo tikrą lietuvišką roką. Ar jis buvo geras ar blogas – kitas klausimas, bet ten buvo ir tokių dainų, kad jei jas sugrotum šiandienine maniera, tai būtų žiaurus thrash metal. O juk Džordana pradėjo kaip tik nuo tokios muzikos, būdama dar paauglė! Kitas dalykas – rokas turi charakterį. Jis niekada nebuvo orientuotas į pinigus, tai labiau protestas. Socialinis, politinis, žmogiškasis… Albumą „Kryžkelės“ įrašinėjome ne sintezatoriais, o gyvais instrumentais. Taip susidūriau su muzikantais.
 
Vieną dieną paklausiau, ar jie ryžtųsi tokiai avantiūrai – leistis su Dž. Butkute į turą. Pasakiau, kad mes orientuojamės į dideles erdves, vestuvėse negrosime. Daviau laiko pagalvoti ir, mano dideliam džiaugsmui, visi sutiko. Dabar turime profesionalių muzikantų grupę.
 
Manto Daleckio nuotr. Manto Daleckio nuotr.
– „Aš – Karalienė!“ programoje pasirodo ta pati patikrinta muzikantų sudėtis. Tapote scenos šeima?
– Du mėnesius po praėjusio turo grupė nerepetavo. Nesame geriausi draugai, šeimomis vieni kitų nelankome, bičiuliai, ir tiek. Bet kai pagaliau visi susitikome, apėmė toks jausmas, kad vėl patekai į seną gerą kompaniją. Man labai smagu, be to, viskas įdomu: kodėl gitaristas turi tiek pedalų, kaip dirba garso režisierius. Kai kūrėme albumą, mūsų bendraautoris ir partneris buvo Dalius Pletniovas, metus kone gyvenome jo studijoje. Nežinau, iš kur jis turi tiek kantrybės, kitas mane jau būtų priplojęs... (Juokiasi.) Įrašų studijoje skamba specifiniai terminai, o čia sėdi kažkoks bobausis ir klausinėja: „O kas tai? O ką čia darai? Ką pakėlei, ką sujungei?“ Buvo smalsu, kaip viskas vyksta. Man vien rezultato, ko gero, mažai – procesas yra įdomiau nei baigtinis produktas.
 
– Nebijojote, kad Džordanos roko albumas atbaidys tetas su šventinėmis palaidinėmis?
– Turėjome perlenkti lazdą ir surišti ją mazgu. Reikėjo šoko, kitaip tai būtų tik pašildytas pusgaminis. Norėjome sukrėsti ir sukrėtėme. Yra rizikos, kad kas nors atkris, nesupras, nepriims, bet pats skaičiau komentarus, forumus ir pastebėjau atvirkštinę reakciją: tie žmonės, kuriems Dž.Butkutė anksčiau neegzistavo, po „Kryžkelių“ pasižiūrėjo kitomis akimis.
 
– Džordana yra jautrus žmogus. Ir staiga ji turėjo įveikti šešis everestus, vieną po kito... Ar nebijojote, kad dėl emocinių perkrovų ji gali vėl imti gerti ar vidury koncertų pasakyti „nebenoriu“? Nebuvo nerimo, kad jausmų perteklius gali nuvesti kur nors kitur?
– Ji yra ne tik jautri, bet ir galinga. Džordana kasdien įveikia po dešimt everestų savyje. Kad užgers ar panašių baimių nebuvo, nes žmogus atsisakė to sąmoningai, ne prievarta – „štai dabar laikausi, bet kai pasitaikys mažiausia proga, pasileisiu.“ Ji ne iš tų. Kad bus sunku – matėme, bet o kas žadėjo, kad bus lengva?
 
Ryčio Šeškaičio nuotr. Ryčio Šeškaičio nuotr.
 
– Po didžiųjų koncertų iškart važiuojate namo, neliekate viešbučiuose, nes namuose Džordana geriausiai pailsi? Ką dar tenka atlikti namie – pėdų masažą, paruošti vonią su žiedlapiais?
– Tiesiog palikti ją ramybėje… Salėje kiekvienas gali atlikėją matyti savaip: vienam ji atrodys susikausčiusi, kitam – šalta ar dar kokia nors, bet kad ir kokia Džordana scenoje – ji atiduoda visą save. Nuo scenos jau nulipa nebe dainininkė, o tik šešėlis. Žinodamas šią patirtį, vežu ją namo, kad pabūtų ramioje aplinkoje. Ji iš pradžių pasidžiaugs, paskui nusivils, paskui paburbės… Geriau nelįsti prie žmogaus, kuris jau atidavė viską, liko tik refleksiniai dalykai. Verčiau palaukti, kol išsimiegos, pailsės ir pabus šviežia galva.
 
– Bet kuris vadybininkas, išvargęs pasirodymus arenose, gali pasiimti atostogų ir išvažiuoti toli nuo atlikėjo, pailsėti. Jūs dirbate su žmona – niekur neišvažiuosite. Kaip pačiam išeiti iš viso to, atsiriboti?
– Turbūt mano toks būdas, kad nieko panašaus nereikia. Taip, pavargstu fiziškai ir emociškai, bet kartu pasisemiu daug geros energijos. O kai reikia ramybės – pavažiuoju 20 minučių už Kauno ir atsirandu... taigoje. Aplink nėra jokių žmonių, tik stirnos, zuikiai. Ir man to užtenka, kad pabėgčiau nuo tempo, kad viskas nurimtų, kad galėčiau į situaciją pažvelgti šaltesniu protu. Tiesą sakant, nemėgstu ilsėtis – esu darboholikas.
 
– Ko gero, Džordana – jūsų karma, tiesiog lemta būti šalia jos 20 valandų per parą!
– Žmonės sako: „Kaip gerai, jūs nesipykstate.“ Na, retai matomės, tai ir nesipykstame... (Juokiasi.) Iš tiesų daug tų reikalų, o ir Džordana gyvena kitu ritmu: ji keliasi, kai aš jau guluosi. Bet mūsų keliai neišvengiamai susiduria.
 
– Ar pasibaigus turui „Nesudeginta ant laužo“ neapėmė depresija? Tiek visko vyko ir staiga – pabaiga.
– Džordana tai tikrai išgyveno, galbūt garsiai ir nesakė, bet aš mačiau tą klaustuką: „O kas toliau?“ O gyvename juk tik Lietuvoje. Būtume bent Lenkijoje, kur panašių arenų keliasdešimt – važiuotum per jas bent metus. Pabaigei, pailsėjai, ir gali vėl leistis į turą. Mūsų rinka labai maža, ją apšuoliuoji per porą mėnesių, o kas toliau? Nesinori leistis į apačią, o kilti į viršų – didelis darbas, to nepadarysi per mėnesį.
 
Ryčio Šeškaičio nuotr. Ryčio Šeškaičio nuotr.
 
– Neseniai vėl iššovėte: Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyko pribloškiantis Džordanos šou „Aš – Karalienė!“. Lazeriai, disko rutuliai, įmantri scena, ir viskas kinta, skrenda... Tai buvo pavadinta Niujorko Naujųjų metų pokyliu, kokio niekam iš lietuvių anksčiau nepavyko surengti. Jautėtės subrendę karališkam pasirodymui?
– Po pastarojo turo įvertinome klaidas, pamatėme publikos poreikį, mintys savaime vystėsi. Gimė dar vienas iššūkis – koncertas „Aš – Karalienė!“. Tokį pavadinimą pasirinkome todėl, kad jis – skambus, įžūlus. Tačiau tai nėra toji karalienė, kuri sako: aš kiečiausia!
 
Džordana yra karalienė tų žmonių, kurie ateina į jos koncertus ir iš tikrųjų ją myli. Mes buvome tik susipažinę, kai ji tiesiog griuvinėjo scenoje, o gerbėjai ją vis tiek kėlė, mylėjo, buvo kartu su ja. Paskui jos gyvenimas pasikeitė, viskas nušvito naujomis spalvomis, o žmonės taip pat ją myli – beprotiškai, pasiaukojančiai. Ko gero, trečdalis arenos suvažiuoja iš užsienio – sprendžiu iš jų susirašinėjimų socialiniuose tinkluose. Visi jos pasiilgsta, geidžia. Visiems gera ją matyti tokią gražią, tiesią, pasitikinčią savimi.
 
– Ar po fantastiškų koncertų Dž. Butkutė paklausė, kiek uždirbote?
– Ne. Džordanos požiūris į pinigus yra stebuklingai paprastas. Gal dėl to, kad kol mes esame kartu, ačiū Dievui, nepatyrėme tokio momento, kad jų visai nebūtų. O kiek turime – tai tik detalės, kurios Džordanai visiškai neįdomios. Taip, ji nustebtų, kodėl pinigų nėra. Bet tai, kad jų yra, ji priima kaip savaime suprantamą dalyką. Mano vyriška pareiga – siekti, kad jų visada būtų.
 
Mes naudojamės bendromis banko kortelėmis, neatsiskaitome vienas kitam, kiek išleidome grynųjų. Tiesą pasakius, net nežinau galutinės sumos, kiek uždirbome iš turo. Gerai žinau, kiek susimokėjome mokesčių, kiek kas kainavo, bet pelną sunku įvardyti, nes patys į tai ir investavome. Kita vertus, kokia prasmė įsivertinti maksimaliai tiksliai? Svarbiausia – įvykęs rezultatas.
 
Ryčio Šeškaičio nuotr. Ryčio Šeškaičio nuotr.
 
– Bet juk šou „Aš – Karalienė!“ ne šiaip vadinamas brangiausiu koncertu Lietuvos pramogų verslo istorijoje. Ar Džordana nesako: „Brangusis, gal mums nederėtų tiek išlaidauti?“ Juk galėtumėte žiemoti Floridoje...
– Net jei ji pagalvoja – nepasako, nes žino, kad manęs nepakeis. Aš esu toks, koks esu. Nuspręsčiau mesti šou verslą ir užsiimti bulvėmis – aš jas auginčiau taip pat atsidavęs. Niekas nepasikeistų – tik veikla. Ar Džordanos nejaudina tokios investicijos? Sakyčiau, kaip tik turėtų širdelę pamaloninti.
 
Aišku, žiedelis su briliantu moteriai yra gražu, nes apčiuopiama. Bet kai matai, jog žmogus atiduoda viską, kad uždaroje erdvėje tau pastatytų fantastinį miestą ar sukurtų skraidančią, švytinčią planetą, – tai yra malonu, net jei to bijai. Bent jau man taip atrodo.
 
– Ką Džordana pasakė Kaune po koncerto, kai išgyveno savo karališkąjį sapną su visomis dekoracijomis ir šviesos efektais, nuo kurių aikčiojo beveik 14 tūkstančių žmonių?
– Pasakė: „Gaila, aš viso to grožio nemačiau.“ Nes ką atlikėjai mato, būdami scenoje? Ryškius prožektorius, o jiems prislopus ieško mylinčių akių... Visa, kas vyksta už nugaros – yra saldainis publikai, ne dainininkui. Žiūrėdama nuotraukas, tiesa, Džordana irgi aikčiojo.
 
Dabar, per koncertą Vilniuje, ji jausis dar labiau užtikrinta savimi ir viskuo, kas ją supa, nes jau žinos, kokioje scenoje dainuos, kas vyks jai virš galvos ir po kojomis. Išduosiu paslaptį: Džordana yra iš tų, kuriems ir ant taburetės užlipus galva sukasi. Todėl kai pasakiau, jog scena savo trapumu sukurs iliuziją, jog kabo ore ir jai teks dainuoti stovint pačiame priekyje, paklausė, gal išprotėjau... (Juokiasi.)
 
Specialiai paprašiau technikų, kad ją prieš koncertą kelis kartus pakilnotų liftu, kuriuo Džordana iškyla scenoje. Norėjau, kad ji priprastų, kad iškiltų prieš publiką drąsi, kad keliai nedrebėtų. Žinoma, baimės jausmas niekur nedings, bet kai techninės ir kitokios informacijos galvoje – tiek daug, tai nebesvarbus ir liftas, ir kad dainuoji ant plokštumos, po kuria nieko nėra...
 
Ryčio Šeškaičio nuotr. Ryčio Šeškaičio nuotr.
 
– „Aš – Karalienė!“ programoje skamba beveik 25 kūriniai ir visi atliekami gyvai. Didelis krūvis!
– Iš tiesų būtų sudėtinga įkalbėti Džordaną nedainuoti gyvai, nes toks yra šio žmogaus matymas: gali pasileisti fonogramą ir šokti, bet jei išėjai dainuoti – privalai tai ir daryti. Mane žavi jos noras nesitenkinti vien senais hitais. Ji nori papasakoti savo klausytojui daugiau: apie tai, kaip dabar gyvena, kas vyksta jos širdyje, kas tikrai rūpi. Džordanai reikia dainuoti, nes taip ji pasakoja, gyvena.
 
– Kodėl iš pradžių skelbėte tik vieną koncertą Kaune? Kas paskatino parodyti šou „Aš – Karalienė!“ ir kituose miestuose – Vilniuje, Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose?
– Iš tiesų sukūrėme stebuklą. Būtų nuodėmė to neparodyti kitiems. Be to, gavome kolektyvinius skundus. (Juokiasi.) O jei rimtai – iš pradžių norėjome įsitikinti, kad tą svajonę, kurią auginome mintyse, tikrai įmanoma paversti kūnu. Ir kai viskas įvyko, jau kitą dieną po „Žalgirio“ arenos triumfo aš patvirtinau kitoms salėms, kad mes būtinai važiuosime toliau. Visos arenos pamatys tą patį stebuklą, kurį parodėme Kaune.
 
– O ką norėtumėte pasakyti visiems tiems, kurie ligi šiol mano, kad esate tik alfonsas, prisiplakėlis taksistas?
– Niekam nieko nenoriu pasakyti ar juo labiau įrodinėti. Tie, kurie manęs nepažįsta, nėra susidūrę darbo klausimais, jie to nesupras, mano žodžiai bus tušti. O kas susidūrė – jau susidarė nuomonę. Aš pats nemėgstu išankstinių nuostatų. Gyvenu seniai, patirtis rodo, kad ne visada pakuotė atitinka turinį. Kartais žmogus pasirodo nesimpatiškas, o pabendravęs pamatai perlą.
 
Jis nekaltas dėl tavo išankstinės nuomonės. Paprastai ne iš kalbų, o iš poelgių suprantu, su kuo turiu reikalą. Gali užburti žmogų taip, kad jis šoks ant kaklo bučiuotis, o gali pasielgti taip, kad ims tave talžyti. Taigi viską padarai tu – išprovokuoji reakcijas pats. Visuomet siūlau pirmoje eilėje pagalvoti, gal pats ką nors ne taip padarei, kad aplink visi žmonės atrodo blogi.
 
– Pats dabar jaučiatės savo vėžėse, savo vietoje?
– Aš išvis šiame gyvenime ir šiame pasaulyje jaučiuosi savo vietoje, bet kurioje aplinkoje ar šalyje. Visas pasaulis yra mano ir visi žmonės – vienodi. Galbūt mes kalbame skirtingomis kalbomis, bet apie tuos pačius dalykus. Visi norime to paties: būti sotūs, laimingi, gyventi komforto zonoje ir kad mus truputį mylėtų. Kartais nepagalvojame, kad ir patys turime meilės duoti, kad gautume jos atgal.
 
– Laukia koncertas Vilniuje, sostinės publika – įnoringa. Nebijote?
– Vėlgi – nemėgstu etikečių. Vilniuje gyvena tos pačios mylinčios akys, ir jos, tikiu, tikrai ateis į Džordanos koncertą. O ir skeptikai ateis, nes norės pamatyti, ar tikrai ten – tiek efektų, kiek joks lietuvių atlikėjas dar niekada nenaudojo. Ar tikrai stovint salėje norisi, kad visa ta emocinė audra niekada nesibaigtų. Ir ar tikrai tas feisbuke išliaupsintas rutulys keičia spalvas, skrenda ir šaudo fejerverkus...
 
Bohema mėgsta išsidirbinėti, bet žinau, kad žinomų Vilniaus žmonių susidomėjimas šiuo koncertu – didžiulis. Mielai juos pakviesime!
 
O dėl baimės... Man svarbu, kad viskas vyktų taip, kaip turi vykti. Čia ir Dabar. Jei aš sutikau žmogų būtent tuo momentu, tuo laiku, toje vietoje – tai kaip tik taip mes ir turėjome susitikti. Ar tai likimo ar Dievo valia – kas kaip nori, taip gali įvardyti. Galima keisti niuansus, bet visa kita vyks, kaip turi vykti. Jei kažkas man nemalonu – tai arba aš ką nors ne taip padariau, arba ne taip situaciją įvertinau. Iš vienos pusės gali matyti Baubą, iš kitos – kipšiuką, ir tiek...
 
 
  

Žymos: Džordana Butkutė, Koncertas Londone

Komentarai

Naujausi straipsniai