Stanislovas Kairys, savaitraštis \"Atgimimas\"   |   2011-03-23

Rašytojas: man tiesiog svarbūs kiti dalykai

  
Rašytojas: man tiesiog svarbūs kiti dalykai
© Stanislovas Kairys

Kūrybiškiausios praėjusių metų knygos autorius Valdas Papievis už kūrybiškumą labiau vertina menininko nuoširdumą.

– Yra rašytojų, kurie gali valandų valandas kalbėti apie savo knygas, apie literatūrą apskritai, bet Tu, atrodo, nesi iš tokių?..
– Nežinau, ar iš viso apie knygas reikia kalbėti. Lietuvių kalboje yra toks posakis – „išleisti vaikus į gyvenimą“. Ir apie knygą sakoma „išleisti“, „išleido“. Tai išleidi knygą, ir ji pradeda gyventi savo gyvenimą. Laimingesnį, liūdnesnį – tu nieko nebegali nei pridėti, nei atimti. Ką norėjau tuomet pasakyti, viską pasakiau šia knyga.
 
– Ir naujausiame tavo romane „Eiti”, ir ankstesniuose tekstuose beveik nepasitaiko jokių literatūrinių užuominų, reta citatų, populiarių kalbos figūrų ar stiliaus žaidimų. Šiuo požiūriu Tavo tekstai veikiau pasižymi tylia, natūralia išmintimi, o ne sugebėjimu stebinti erudicija. Tokį kalbėjimo būdą Tu renkiesi sąmoningai?
 
– Man tiesiog svarbūs kiti dalykai. Pavyzdžiui, pirmasis sakinys, kuris „užduoda“ pasakojimo ritmą, gal iš dalies ir turinį. Nors negaliu sakyti, kad pradėdamas neturiu jokio supratimo, ką parašysiu. Yra kažkokie kontūrai, o paskui viskas skleidžiasi iš kalbos, iš jos ritmo. Bet specialiai tikrai negalvoju, kad rašysiu vienaip ar kitaip.
 
– Čia prisiminiau Alberto Camus „Marą“, kuriame vis kartojasi pirmojo būsimo romano sakinio dėliojimo motyvas. Ir dar prisiminiau Romualdą Granauską, kuris yra sakęs, kad savo tekstus pirmiausia „parašo“ galvoje, o paskui jam lieka tik juos surašyti popieriuje.
– Man tekstas mezgasi, kai rašau. Kad ir kiek galvočiau, turiu sėsti ir rašyti. Ir tik tada viskas ima rikiuotis.
 
– Kasdien nuo šešių ryto iki vienuoliktos? Ir ne mažiau kaip po 20 puslapių? Ir kad niekas nedrįstų sutrukdyti?
 
– Ne, ne. Tik ne pagal grafiką! Ne aš reguliuoju rašymą, o rašymas mane. Būna, beje, dienų, kad nusiteikiu kažką parašyti, o nieko neišeina. O būna – atsiveria, kai to nesitiki. Nežinau, nuo ko tai priklauso.
 
– Vadinasi, būna ir tuščių dienų. O gal jos Tau ir be rašymo ne tuščios?
– Rašymas, gal galėčiau taip pasakyti, – geriausias dalykas, ką šitam gyvenime moku daryti. Ir šitas užsiėmimas man labai svarbus. Kai nerašau, man atrodo, kad aš nevisiškai gyvenu. Todėl galiu pasakyti, kad nors man jau nemažai metų, bet gyvenau aš dar labai mažai. Nes tikras gyvenimas man yra tik tada, kai rašau.

– Tu nesi produktyvus rašytojas...
 
– Dėl to ir sakau, kad palyginti dar mažai gyvenau. Aišku, aš nesakau, kad laikas, kai nerašau – man nieko vertas.
 
– Kai žmogus ilgiau patyli, tai anksčiau ar vėliau neretam užeina noras daug visko iškart pasakyti ar net kažką įrodyti sau ir kitiems. O Tau taip atsitinka?
 
– Pirmiausia aš rašau, lyg rašyčiau pats sau. Bet negaliu tvirtinti, kad skaitytojas man nė kiek nerūpi. Rūpi, kad pasaulyje atsirastų bent vienas žmogus, kuriam mano rašymas būtų svarbus. Niekam nieko nenoriu įrodinėti, nieko nenoriu mokyti. Iš čia gal ir tas keistokas mano knygos pavadinimas – „Eiti“. Bendraties forma nereiškia jokio imperatyvo. Būtent to aš norėjau.
 
– Tavo romanas „Eiti“ pripažintas kūrybiškiausia praėjusių metų knyga. Tą kūrybiškumą pavadinčiau paradoksaliu dėl dviejų dalykų: pirma, dėl sugebėjimo tekste išvengti bet kokio formalaus efektingumo ir, antra, dėl netikėto ėjimo, kaip tikrųjų žmogaus namų motyvo išryškinimo.
– Man iš tiesų atrodo, kad tikrieji žmogaus namai yra „eiti“. Visur yra mūsų namai ir niekur nėra mūsų namų. Kai kas, beje, visiškai be reikalo sieja tokį požiūrį su mano gyvenimu ne Lietuvoje. Atseit rašo išvykęs ir svetur neįsišaknijęs žmogus. Nieko panašaus! Visiškai nesijaučiu esąs joks emigrantas. Paryžiuje jaučiuosi labai gerai. Ir iš Lietuvos nesijaučiu išvažiavęs. Eiti, tai nerimas gyventi. Jeigu jo nėra, negalimi ir jokie namai. Kitaip jie, nors ir jaukūs, patogūs, bus tik tariami, įsivaizduojami. Paprastai tariant, ir iš gimtųjų namų kojos neiškėlęs gali būti visiškas benamis arba didesnis emigrantas už išvažiavusius. Paryžius man labai daug davė. Atvėrė visai kitokias perspektyvas, kitokius mastelius. Ir Lietuvą kitaip ėmiau suvokti ten būdamas. Paryžius mane išvadavo iš kančios sindromo. Jis mane persekiojo dar nuo sovietinių laikų. Lietuvoje įprastas dalykas manyti, jog jei nori, kad tavo gyvenimas būtų prasmingas – turi kentėti. Turi be paliovos vis kažką daryti. Mokytis, dirbti, tobulėti per kančias. Paryžiuje tas kančios matmuo lyg visai neegzistuotų. Ten žmonės tiesiog gyvena neįsitempę. Ten aš pamačiau, kad prasminga gali būti visai ne kančia, o žaismė, džiaugsmas, džiaugimasis gyvenimu.
 
– Bet būtent šitų dalykų Tavo romane ir ne per daugiausia.
 
– Gyvenimo džiaugsmo? Taip, daug kam ši knyga atrodo labai liūdna, nors iš tiesų ten yra labai daug džiaugsmo arba, kitaip tarus, gyvenimo pilnatvės.
 
– Ir gal susitaikymo?
 
– Greičiau dermės. Su pasauliu ir su jame sutiktais žmonėmis. Gal mano knyga ir yra apie balansavimą ties riba tą dermę pažeisti. Provanse žmonių santykių nėrinys iš tiesų yra nepaprastai subtilus, ir koks prašalaitis jį gali nesunkiai sutraukyti net ir gero, kaip jam galėtų pasirodyti, norėdamas. Sujaukti tą nematomą, bet aiškiai juntamą žmonių saitų plevenimą. Tie ryšiai – svarbiausia, o visa kita praeina.
 
– Tie geri norai, tas ūpas pagerinti pasaulį knygos herojaus neužvaldo. Sakyčiau, senamadiškas veikėjas...
 
– Man visiškai nesvarbu, ar senamadiška, ar ne. Nei literatūros, nei gyvenimo madų aš nesivaikau. Juolab rašydamas aš apie tai negalvoju. Apie jokias konjunktūras nei apie jokias knygų rinkas ar juo labiau premijas. Bet jei kalbame apie senamadiškumą, tai galiu pasakyti, kad dabar nuoširdumas viešoje erdvėje yra pati didžiausia provokacija. Viena vertus, nuoširdumą turėtume laikyti senamadišku, o antra vertus, jo atkaklus laikymasis gali būti suprastas kaip labai šiuolaikiška provokacija. O man jis tiesiog atrodo vertingas, svarbus, ir tiek. Ir man labai smagu, kad mano Vilniaus aplinkoje to nuoširdumo labai daug. Nuoširdaus džiaugsmo tokiu geru mano knygos įvertinimu.
 
– Sakei, rašydamas apie jokias premijas negalvoji. Bet kai jau taip atsitiko, gavai ją, tai ką apie tokį dalyką galvoji?
 
– Galėčiau atsakyti Boriso Viano romano pavadinimo žodžiais: „Dienos purslai“. Bet tai būtų maivymasis. Man, žinoma, premija buvo didelis netikėtumas, ir iš tikrųjų aš tuo labai džiaugiuosi. Tik mane kiek glumina toks triukšmas aplink tokią tylią knygą. Bet galima su tuo susitaikyti, nes tai – puikus pretekstas dar kartą susirinkti draugėn artimų sielų žmonėms.
 
– Kalbėdamasis su Tavimi imu geriau suprasti, kodėl skaitydamas tavo romaną vis pagalvodavau, kad labiau tiktų kam pasakyti ne „skaitau Papievio romaną“, o tiesiog „skaitau Papievį“...
 
– Gal taip yra todėl, kad toje knygoje iš tiesų labai daug tikrų dalykų, kuriuos aš pats išgyvenau. Bet ta mano asmeninė patirtis vis viena tėra ne ką daugiau, kaip molis puodžiui. Ką puodžius nužiedžia, tai jau nebe molis, o vaza. Aš taip pat stengiausi, kad mano asmeninė patirtis neliktų knygoje lyg kokia spontaniška išpažintis, o įgautų tam tikrą formą. Todėl romane yra tam tikro pėdų mėtymo.
 
– Bet ne blefavimo, ne skaitytojo maustymo...
 
– Ne, tikrai ne. Žinoma, taip rašydamas rizikavau nesuvaldyti nei formos, nei prasmių, bet, atrodo, stebuklas įvyko ir viskas stojo į savo vietas. Pirmiausia turiu galvoje tai, kad pavyko neišsižadėti kūrybinio nuoširdumo – man labai svarbaus principo.
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai