Morta   |   2014-07-09

Mortos Tiesa: kaip tinginiai virsta jaučiais

  
Mortos Tiesa: kaip tinginiai virsta jaučiais Jei lietuviai tėvynėje dirbtų taip pat atsakingai, kaip emigracijoje - nustotų skųstis.

Per šešetą metų, praleistų Londone, vis dar nespėjau perprasti lietuvių. Niekaip nesuprantu, ko jie nori savo labai ar nelabai nusisekusiam gyvenime. Kiekvienas baliukas su nuomojamo namo kaimynais visada baigiasi girtomis ašaromis dėl paliktos gimtinės, kiekvienas pokalbis su buvusiomis viešbučio bendradarbėmis sukdavosi apie svajones grįžti gyventi į Lietuvą. Bet laikas bėga, o baliai ir jų dalyviai vis tokie pat. Viešbutyje senas koleges keičia naujos, o ašaros – su tuo pačiu ilgesio prieskoniu. Žodžiu, ar veidai keičiasi, ar nesikeičia, neturi reikšmės. Įdomiausia, kad visi verkia, bet niekas atgal namo nevažiuoja. Nu, niekaip man nesutelpa galvoj – kodėl.

Pirmoji pažintis su Anglija man irgi buvo skausminga. Ką čia slėpsi – atvažiavau vasarai užsikalti babkių mokslams, už kapeikas viešbutyje liejau devynis prakaitus ir gyvenau su dar dešimčia žmonių viename name. Iki šiol prisimenu žodžius, pasakytus kaimyno, kai vasarai pasibaigus ašarodama ruošiausi į oro uostą. „Kaip aš tau pavydžiu, kad visam laikui iš tikrųjų grįžti į Lietuvą. Aš irgi atvažiavau tik vasarai, o gyvenu čia jau septynerius metus“, – mykė bičas.
Tada pagalvojau „Ot, durnius, jei pavydi, tai ko pats nevažiuoji?“ Ir dabar, po kelerių metų, bene kiekvienas pažįstamas Anglijoje sapalioja, kad be galo trokšta į svajonių žemę – cepelinų Eldoradą. Apsisukę, tomis pačiomis burnomis skundžiasi per atostogas Lietuvoje susidūrę su nepakeliama būties sunkybe – maisto, degalų ir pramogų kainomis. Girdi, nuėjau į parduotuvę, išsirinkau produktų vakarienei ir sumokėjau 100 litų, o išėjau su pustuščiu maišeliu – Anglijoj visai ne taip.
 
Aišku, kad ne taip, sakau tokiems, bet juk būtent dėl lašišos ir drabužių atvažiavai čia. Kodėl maivaisi, kad nepardavei tėvų žemės? Tada prasideda karštas įtikinėjimas, kad ne dėl to atvažiavo, ne dėl to pasiliko, ne dėl to nori atgal... O perklausus, dėl ko, dažnas sutrinka ir mykia toliau: „Na, čia žmonės šiltesni, užsidirbti lengviau, bet aš vis tiek noriu namo...“
 
Nori? Tai ir važiuok neatsigręždamas. Nustok zirzt kaip trimetis! Grįžk namo, ark tiek pat, kiek ari čia, stenkis taip pat, kaip dėl pašalpos Anglijoje ir, GARANTUOJU, gyvensi ne prasčiau. Pati išbandžiau savo kailiu ir nepajutau jokio gyvenimo kokybės skirtumo.
 
Man, jei atvirai, visai tas pats, ko tie lietuviai čia atvažiavo, kokius darbus dirba ir ar pasiseka jiems užsidirbti. Nerūpi nei tie, kurie apsimeta per pusmetį „suanglėję“ ir kalbėdami kas antrą žodį sako angliškai – esą nebeprisimena lietuviško, – nei tie, kurie valgo TIK lietuvišką, kad ir žymiai brangesnį maistą ir lankosi TIK pas lietuvių gydytojus, nes jie, matai, protingesni.
Rūpi tik vienas mūsiškių bruožas – baimė pripažinti tiesą. Gėda vienoje svarstyklių pusėje padėti močiutės augintų braškių, o kitoje – kelis svarus. Prisipažinkite, visada nusveria svarai.
 
Siutas ima, kai motinos, siurbiančios pašalpas iš šalies, kurios net pilietybės neturi, skundžiasi, kad per mažai gauna.
 
Siutas ima, kai visą šeimą gali išlaikyti vienas dirbantis asmuo, o jiems to dar negana.
 
Dar blogiau, kai lyg inkstas taukuose besivartantys juodadarbiai britus vadina kvailiais, nemokančiais dirbti, ir kitaip burnoja ant žmonių jų pačių šalyje.
Žinoma, kliūva ir babajai, kurių, matai, priviso Anglijoje tiek, kad pašalpų ir nemokamų namų nebeužtenka mums. Ką tokiems bepasiūlysi? Gali tik parodyti artimiausią kelią iki į Lietuvą vežančio mikriuko ir įspirti į sėdimąją.
 
O jau kad įsismaginau, tai sudėsiu čia kelias frazes – skundus, kurie, tiesiogine šio žodžio prasme, varo į neviltį ir svetimos gėdos jausmą užtraukia ilgam:
 
„Anglijoje mus laiko svetimšaliais, nori išvyti, per mažai moka, žemina ir diskriminuoja. Britai – idiotai, tinginiai ir šiaip nenormalūs. Lietuvoje nėra darbų ir JOKIŲ galimybių išgyventi. Lietuvių politikai – durniai ir vagys. Žmonės, likę Lietuvoje, nemandagūs, pikti ir susiraukę. Dar jie nemėgsta emigrantų, tai ko ten grįžti? Noriu į Lietuvą, nes Anglija – debilų šalis, ir man čia nepatinka.“
 
Tūkstančiai lietuvių vartoja šias frazes –ir visi jie prieštarauja patys sau.
 
Taigi, klausiu tų, apie kuriuos kalbu: kodėl Anglijoje dirbate kaip jaučiai, nors jaučiatės niekinami, o iš Lietuvos tikitės eršketo ikrų auksiniame indelyje nepajudinę nei piršto?
 
  

Žymos: Mortos tiesa

Komentarai

Naujausi straipsniai