Gražina Kadžytė   |   2014-12-27

Linkėkime sveikatos per visus metus!

  
Linkėkime sveikatos per visus metus! Gražina Kadžytė

Visose mūsų tradicinio kalendoriaus svarbesniųjų švenčių apeigose, kuriomis modeliuojama žmogaus gyvenimo sėkmė, ateitis, labai daug dėmesio skiriama sveikatos linkėjimams.

Kūčių vakaras
Kūčių vakarą lauždami ir dalindamiesi kalėdaitį šeimos nariai linki vieni kitiems įvairiausio gero, o dažniausiai – sveikatos, nes, anot žmonių, „jei bus sveikatos, tai visa kita žmogus gali pats savo rankomis sukurti, savo protu užgyventi“. Šio vakaro būrimuose, tarkim, traukiant šiaudą iš po staltiesės, ieškant burto po lėkštele, taip pat bandoma išskaityti sveikatos ženklus: stambus šiaudelis – ištvermingumas, šakotas – būsi visokeriopai sveikas, jei laužytas – susirūpink, įsiklausyk, kur tavo kūnas prašo rūpesčio, pagalbos...
 
Nuo Šventų Kalėdų iki Trijų Karalių
 
Kuomet tarpušvenčiais nuo Šventų Kalėdų iki Trijų Karalių sodybas ir butus lankydavo didingasis Kalėda arba smagios virtinės jaunų kalėdininkų, blukvilkių, „šyvuko šokdintojų“ ir pan., jie sveikinimo oracijose, be viso kito, būtinai pridėdavo linkėjimus: „...sveikatos, laimės, metų gerų...“
 
Žiemos pramogos lauke
Kadangi nuo senų senovės lietuviai vadinti gamtos, žemės vaikais, tą prisimindami ir mes daugelyje mūsų papročių bei apeiginių veiksmų galime įžvelgti itin ryškius gamtojautos elementus. Senoliai ypač gerbė žemę – ją personifikuodavo vadindami Žemyna, Juodąja motinėle ir kitais malonybiniais vardais. Mįslėse, pereinančiose į pasakų vaizdinius, ežerai prilyginami Žemės akims, nokstančių javų laukai – jos plaukams, gėlėta pieva – prijuostei, kelias – juostai, sniegas – pūkiniams patalams, po kuriais ji šiltai ir jaukiai ilsisi. Todėl žiemos metą mėgta, ypač jaunimo, žaidžiant išprausti vieni kitus sniegu, kad būtų gražūs, skaistaveidžiai, sveiki. Aktyviai praktikuotas žiemos sportas: slidinėjimas, čiuožimas, sniego kautynės, ledo karuselės, pasivažinėjimai rogėmis ir dar daug kitokių išmonių.
 
Užgavėnės
 
Gyvybingumo galių įgauti žmogus tikėdavosi tolydžio prisiliesdamas prie žemės, prie jos prisiglausdamas. Tai itin akivaizdu aukštaičių Užgavėnių palikime: jie toli ir linksmai važinėdavosi, stengdamiesi kuo dažniau išvirsti iš rogių, vieni kitus išvolioti sniege. Ir dabar per Užgavėnes šventės vedėjai nuolatos kviečia daug juoktis,pokštauti, linksmintis, sočiai ir skaniai prisivalgius pasivolioti sniege arba smagiai pašokti, patrepsėti, kad ligos nekibtų. Užgavėnių persirengėlių tekstuose irgi daug sveikatos linkėjimų, kartu su More sudeginama šaltis, tamsa, žmonių ydos ir kitos kenksmingos blogybės.
 
Šventos Agotos diena
Šventos Agotos dieną (vasario 5-oji) bažnyčioje šventinta duona, verbų šakelės. Velykų meto švęstas vanduo ir stipriausias margutis būdavo laikomi namuose ištisus metus tikint, kad jie padės apsisaugoti nuo visokių negandų.
 
Šventos Velykos ir Jurginės
 
Verbų ryto oracijoje „Ne aš plaku...“ linkima: „...būk sveikas, kaip buvęs, būk sveikas, kaip žuvys...“ ir panašiai. Sakoma, kad tas, kuris anksčiau atsikelia kitų plakti, būsiąs vikriausias, sumaniausias tais metais, tačiau miegaliai išplaktieji neturėsią rūpesčių dėl sveikatos – tad ši apeiga visiems atneša vienokio ar kitokio gero.
Per Velykas ridinėjami margučiai linki sveikatos ridinėtojams, per Jurgines kasami po tvarto slenksčiu – kad būtų sveiki gyvuliai, o varant pirmąją vagą tie patys margučiai užariami, kaip auka žemei, kad būtų derlinga. Dažnai į pirmąją vagą dėdavo ir duonos, prikalbėdami: „Duodame Tau, Žemynėle, kadangi ir Tu mums duonelės duodi.“ Duona – mūsų per tūkstantmečius susiklosčiusios sveikos gyvensenos, sveiko maisto pagrindas. Suprantama – tikra naminė ruginė duona, kurios viena riekelė gali numalšinti alkį.
 
Pavasario lygiadienis ir Sekminės
 
Pamačius parskridusį gandrą, reikėjo virsti kūliavirsčio, kad būtum sveikas ir lankstus. Galima pajuokauti, jog taip nemokamai buvo atliekami stuburo ir vestibiuliarinio aparato sveikatos testai.
„Prauskis kovo sniegu – ir būsi daili“, – patardavo močiutės dukraitėms. Pavasario lygiadienis būdavo meto maudytis atviruose vandenyse pradžia, o rudens lygiadienis – pabaiga. Tiesa, vėlesniais laikais tapę lepesni žmonės maudynių, palankių sveikatai, pradžią nukėlė iki Sekminių. Nuo Sekminių rinkdamiesi iškylauti parugėse, per visus vasaros atlaidų kermošius susitikę giminės ir bičiuliai jau ramiai sėsdavo ant žolės. Beje, sėdėti ant akmenų, netgi įšildytų saulės, nebuvo teiktina.
Joninės
 
Joninių metą skatinama prisirankioti įvairiausių gyduolių žolelių, kurios tada esančios pačios veiksmingiausios, mokoma neatsiliepti nakties balsams, „kad neprikibtų negeroji“. Joninių vidurnakty žmonės maudydavosi vandens telkiniuose, saulei tekant prausdavosi, o kartais ir voliodavosi po rasas nebijodami, kad sušlaps – taip jie tikėjosi būsią sveiki ir gražūs ilgus metus.
 
Devintinės
 
Devintinių vainikai ir Žolinių puokštė taip pat laikomi apskritus metus, kad būtų kuo smilkyti užpuolus ligoms, ypač užkrečiamoms. Smilkant irgi naudojamos tam tikros sveikatos linkėjimų formuluotės.
 
 
 
  

Žymos: Tradicijos

Komentarai

Naujausi straipsniai