Išbarstyti gintarai   |   2017-03-31

„Išbarstyti gintarai“: Londono lietuvio siekis – pasitelkiant kovos meną suvienyti pasaulį

  
„Išbarstyti gintarai“: Londono lietuvio siekis – pasitelkiant kovos meną suvienyti pasaulį
© G200
Nematomas kario kelias.
Kiekvienas vyras privalo mokėti apsiginti pats bei padėti kitiems.

Retas mūsų turbūt esame girdėję apie senovinį tradicinį Vietnamo kovos meną – Nhat Nam. Šio meno pagrindas – kvėpavimo pratimai, kurie padeda žmogui išmokti atsipalaiduoti, maksimaliai mobilizuoti savo jėgas kritiniu metu ir peržengti savo galimybių ribas.

Apie Nhat Nam meną ir savo svajones suburti pasaulinę bendruomenę bei padėti žmonėms tapti laimingesniems pasakoja Londono lietuvis, „Išbarstyti gintarai“ projekto dalyvis Adomas Miklys.
Kokia tavo veikla ar hobis? Ir kodėl tai tapo tavo didžiausia gyvenimo aistra?
 
Nuo vaikystės mane domino gebėjimas save išreikšti per judesį ir visada atrodė, kad kiekvienas vyras privalo mokėti apsiginti pats bei padėti kitiems. Žmogus turi žinoti, kaip valdyti savo kūną, kad galėtų juo naudotis kaip įrankiu, tačiau, žinoma, reikia išmokti panaudoti tą vidinę jėgą kilniam tikslui.
 
Būdamas septynerių metų, sutikau savo būsimą kovos menų mokytoją, Lietuvos Nhat Nam federacijos prezidentą Petrą Golovač ir taip prasidėjo mano kelionė po kovos menų pasaulį. Šį kovos meną pasirinkau dėl mokytojo ir tik vėliau supratau, kad būtent ši meno forma man padeda save realizuoti įvairiose srityse. Teko dirbti kaskadininku, cirko arenoje, savo sugebėjimus rodyti šokių aikštelėje. Nhat Nam nėra tik hobis – tai mano gyvenimo būdas, nes tos vertybės, kurias pamažu ugdė mokytojas, suformavo mane tokį, koks esu šiandien.
 
Kodėl išvažiavai iš Lietuvos?
 
Išvažiuoti iš Lietuvos niekada nenorėjau ir neplanavau, vis dėlto supratau, kad mane turi vesti ne norai, o būtinybė ugdyti savo asmenybę ir pažinti save giliau. Lietuvoje buvo palankios sąlygos, kitaip – komforto zona, iš kurios man buvo sunku išeiti.
 
Atsidūręs svetimoje aplinkoje ir tokiame dideliame mieste kaip Londonas, pradedi save kur kas labiau suprasti, iškilusiose situacijose tavo asmenybė nušvinta skirtingais atspalviais. Tie išbandymai ateina įvairiomis formomis, pradedant nuo tavo gebėjimo bendrauti su žmonėmis iki laiko planavimo.
Taip pat kaip tik tuo metu mano artimas draugas Andrius Danilovas paprašė pagelbėti atidaryti kovos menų klubą. Šio klubo atidarymas padėjo man bręsti kaip mokytojui, kaip žmogui, kuris gali prisiimti didelę atsakomybę už kitus ir drąsiai juos vesti kovos meno keliu.
 
Su kokiais sunkumais pirmiausia susidūrei Londone?
 
Savęs realizavimo, bendruomenės ir kolektyvo palaikymo stygiumi. Londonas – milžiniškas miestas, kuriame tikrai nelengva išlaikyti artimus ryšius, jeigu su artimaisiais ir draugais negyveni tame pačiame rajone ar gatvėje. Taip pat man reikėjo nemažai laiko išsiaiškinti, kaip ir kokias savo idėjas galėčiau realizuoti šiame mieste.
 
Pagrindinis siekis buvo kovos menų klubo plėtra. Iš pradžių man atrodė neįmanoma išauginti didelę Nhat Nam klubo bendruomenę bei išplėsti veiklą, vis dėlto su laiku, atsiradus reikiamoms pažintims, pradėjau labiau tikėti, kad šis kovos menas gali išpopuliarėti visame mieste.
 
Vienas iš nuostabių žmonių, su kuriais teko susipažinti, tuomet buvo lituanistinės mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ vadovė Simona Stapūtienė. Ji labai maloniai priėmė mus į mokyklą ir čia mes pradėjome mokyti kovos menų – tai buvo dalis kūno kultūros užsiėmimų. Mūsų tarpusavio bendradarbiavimas mane įkvėpė judėti į priekį ir neleisti šiam miestui manęs sustabdyti.
Pirmieji darbai Londone. Kas pasikeitė nuo to laiko?
 
Pirmasis mano darbas buvo IKEA parduotuvės virtuvėje, kur gaminau tradicinius angliškus pusryčius ir švediškus mėsos kukulius. Šį darbą man parūpino artimas draugas. Antrasis darbas buvo su žmonėmis, turinčiais mokymosi sutrikimų (angl. learning disability).
 
Vėliau nusprendžiau, kad noriu daugiau padėti žmonėms, todėl pradėjau studijuoti osteopatiją. Jau dabar matau, kaip ši tikslas po truputį realizuojasi ir kiek daug galimybių yra šiame mieste augti kaip terapeutui. Plėtoju idėją, kaip galėčiau sujungti kovos menus su terapija, reabilitacija ir gydomosiomis praktikomis.
 
Svarbiausias mano įkvėpimo šaltinis šiandien – Nhat Nam kovos meno mokyklos vadovas, profesorius ir akupunktūros meistras Ngo Xuan Binh. Tai jis man padėjo suprasti, kad šitas kovos menas turi gydomųjų savybių. Per šiuos metus sukaupta patirtis, pažintys ir draugystės padėjo man tikslingiau judėti savo tikslų link, neišeikvojant jėgų ir laiko kitiems darbams.
 
Kokie siekiai ir svajonės?
Dar vaikystėje, kai manęs tėtis paklausė, kuo norėčiau būti, pasakiau, kad būsiu mokslininku ir išrasiu kažką tokio, kas padėtų visai žmonijai gyventi laimingiau. Dabar blaiviai mąstydamas suprantu, kad mokslininku tikrai netapsiu, bet minties padėti žmonėms gyventi laimingiau neatsisakau.
 
Mano tikslas yra suburti bendruomenę, kurios ašis būtų kovos menas. Žmones, kurie propaguotų sveiką gyvenimo būdą ir, naudodamiesi kovos meno filosofija, spręstų įvairias savo kasdienio gyvenimo problemas. Mano siekis yra ne tik padėti individualiems asmenims, bet ir parodyti, kiek daug žmonės gali pasiekti būdami bendruomenėje, judėdami ta pačia kryptimi ir mąstydami pozityviai. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus, tada jungiasi šeima, vėliau miestas, galiausiai – visas pasaulis.
 
Ką tau reiškia žodžiai Lietuva ir lietuvis?
 
Jeigu į tai žvelgsime tiesiog kaip į žodžius, tai jie man primena lietuvių literatūros ir muzikos pamokas. Lietuva, kaip šalis, sušildo mano širdį, sukelia norą šypsotis. Lietuva, kaip valstybė, verčia mane susirūpinti artimųjų ir savo ateitimi. Lietuva, kaip svajonė, įkvepia mane dirbti savo tikslų link.
 
Įvardink vieną daiktą, kuris galėtų atspindėti tavo veiklą.
 
Mala – tibetietiškas rožinis.
 
 
  

Žymos: išbarstyti gintarai, Kovos menai, Tibetas,

Komentarai

Naujausi straipsniai