Parengta pagal tinklaraštį grafomanija.com   |   2010-02-22

Dendis iš Londono

  
Dendis iš Londono

Sebastianas Horsley – 47 metų dailininkas, Londono meno veikėjas, memuarų „Dandy of the Underworld“ („Dendis iš Pragaro“, 2008 m.) autorius, visoje Anglijoje garsėjantis savo ekstravagantiška išvaizda ir elgesiu.

Šalia lovos garsusis anglas laiko pasidėjęs revolverį, tačiau iki šios dienos dar nenusižudė. Beje, 2008-aisiais jo neįleido į Ameriką už „moralinį pagedimą“. Nors jis tiek pasiaukojo, kad prieš sėsdamas į lėktuvą net nusivalė nagų laką!

O štai 2000 m. S. Horsley nuvažiavo į Filipinus ir sumokėjo, kad jį nukryžiuotų kasmetinėse vietinių krikščionių apeigose. Nuskausminamųjų atsisakė. Ir nukryžiavo. Jis nemirė. Tik nualpo.

Interviu su Sebastianu Horsley ištrauka. Garsųjį anglą kalbina žurnalo „3:AM“ žurnalistė rašytoja Sophie Parkin.

- Kodėl Jūsų autobiografinė knyga „Dendis iš Pragaro“ negalėjo būti su laiminga pabaiga?

- Todėl, kad rašau ne grožinę literatūrą. Todėl, kad viskas, kas guodžia, yra melas. Matote, gerajam baigėsi laimingai, o blogajam – nelaimingai. Taip būna grožinėje literatūroje. O aš esu geras…

- Kodėl jūs toks gėjiškas?

- Todėl, kad žydrieji pavogė iš manęs pasaulį, ir aš bandau jį susigrąžinti. Man patinka žodis gėjus. Jaučiuosi dienos gėjumi. Ir ką aš galiu padaryti? Na, galėtume sumažinti iškrypėlių bendruomenę, jiems nespėjus pasidauginti nuo šiknaskylių balos iki jūros. Matote, likęs vienas, žmogus, vadinantis save gėjumi, apskritai vargiai yra gėjus, bet sudėk du tokius į vieną vietą, ir jie jau keturis kartus gėjiškesni, nei buvo atskirai. Keturi gėjai yra šešiolika kartų gėjiškesni negu du, ir taip toliau.

- Ar manote, kad kada nors buvote vertas pinigų, kuriuos gaudavote?

- Jei nesi ko nors vertas, neturėtum ko nors norėti. Nenorėdamas nieko, gavau viską.

- Kurie jūsų šeimos nariai vis dar bendrauja su jumis?

- Kam rūpi? Tolimi giminaičiai yra geriausia giminė, kuo tolimesni, tuo geriau. Matote, aš, kaip vienišius iš prigimimo ir autoišradėjas, anksti suvokiau šeimyninio gyvenimo nereikalingumą.

- Kas galėtų padaryti jus laimingą?

- Nežinau, kodėl žmonės taip užsikabinę už laimės, kuri visada juos apleidžia, kai egzistuoja tiek daug kitokių gaivinančių patirčių: skausmas, neviltis, neapykanta ir taip toliau.

- Kodėl jūs laikote save menininku?

- Aš nesu menininkas – tam įrodyti sukūriau vaidinimą.

- Ar manote, kad savo knyga jums pavyko skaitytoją nuleisti iki savo lygmens?

- Brangioji, niekada nesiginčykit su idiotais. Jie nutemps jus į savo lygį, o po to meistriškai sumuš.

- Ar kada nors rašėte recenzijas į „Evening Standard“ arba „The Sunday Times“ (red. Londono dienraščiai)?“

- Į abu. O. Wilde‘as yra pasakęs: „Kai kritikai yra susipriešinę, menininkas yra vientisas.“ Ir, žinoma, jis buvo teisus. Kad žmogus būtų didis, nuomonė apie jį turi skilti. Esu prieštaringa asmenybė: žmonės manęs arba nemėgsta, arba nekenčia.

- Ar nesate tiesiog dar vienas soho boho iš Mayfair, kuriam, kaip Nancy Cunard (red. biseksuali britų rašytoja, anarchistė), baigėsi pinigai?

- Taip. Esu nenusisekęs dendis. Esu beveik bankrote. Arba nusižudysiu, arba mirsiu penkiasdešimties, nes būsiu pasakęs viską, ką galima buvo pasakyti… ar tekėtumėt už manęs?

- Jei neturėtumėt tiek pinigų, ar būtumėt a) geresnis menininkas ar b) sėkmingesnis?

- Priežastis, dėl kurios nesu geresnis menininkas, bet man labiau sekasi, nėra ta, kad turėjau tiek daug pinigų, bet ta, kad buvau labai gražus. Visi didieji menininkai yra bjaurūs. Van Gogas, Tulūz Lotrekas, Pikaso... Menininkus įkvepia jų pačių trūkumai.

- Man netrūksta grožio. Jei man lieptų pasirinkti: „Norėtum savo ar savo paveikslo nuotraukos laikraštyje?“ – neturėčiau pasirinkimo. Nenoriu būti užgožtas savo paties kūrybos.

- Ar nebūtų buvę geriau ne vartoti narkotikus, o tiesiog atiduoti pinigus man?

- Taip, būtų. Dėl Dievo meilės, moterie, kodėl nepasakei tuomet, kai turėjau pinigų? Būčiau atidavęs.

- Kada ruošiatės gauti normalų darbą?

- Aš turiu normalų darbą. Turiu nuostabų darbą, dirbu vienu simpatiškiausių pasaulio vyrų. Norėtum su manim pasidulkinti?

- Kokios rūšies nagų lakui teikiate pirmenybę?

- Bet koks nagų lakas geresnis už tikrovę. Lakuojuosi nagus todėl, kad mano rankos sensta, taip sensta, kad stebiuosi, kaip jos nepamiršta išeiti iš namų su manimi. Žavesio paslaptis yra patraukti akį iliuzija. Privalai išderinti žmones, nebent jie mato, kad neturi talento.

- Jei Kate Moss ir Amy Winehouse abi jūsų norėtų, kurią pasirinktumėt?

- Ingrid Pitt (red. praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečio siaubo filmų žvaigždė).

- Kada paskutinį kartą vartojot narkotikus?

- Nuo tol, kai paskutinį kartą pavartojau, praėjo dveji tamsūs metai… Aš atsižadėjau visko – išskyrus Šėtoną. Nesijaudinkit, nemanau, kad mano kūnas yra šventykla.

- Ar dar kada parašysite tikrą knygą?

- Absoliučiai ne. Nebėra to, kuris parašė pastarąją knygą. Aš ruošiuosi atidaryti mezgimo krautuvėlę Carlisle.

- Gordonas Brownas (red. dabartinis Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas) ar ponia Thatcher (red. vienintelė JK istorijoje moteris, ėjusi šalies Ministrės Pirmininkės pareigas)?

- Ponia Thatcher. Man patiko, kad Angliją perėmė kalės.

- Katinas ar šuo?

- Katinas. Katinas yra lieknesnis, švaresnis, patrauklesnis. Neištikimas ir tingus. Katinas neatsakingas ir nepripažįsta valdžios. Jis daro bloga vien iš malonumo. Gyvūnų pasaulio fašistas. Šuo yra kaip liberalas. Jis nori visiems įtikti. Katinui iš tiesų nereikia žinoti, kad visi jį myli. Katinai yra gudresni už šunis. Neįkinkysi aštuonių katinų į sniego roges. Norėtum pasidulkinti?

 

 

 

 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai