Tiesa.com   |   2016-03-24

Ar jau esate pasiruošę švęsti Velykas?

  
Ar jau esate pasiruošę švęsti Velykas?
Žmonės sakydavo: koks ketvirtadienis prieš Velykas, toks bus pavasaris.

Paklausti, kas gi svarbiausia per Velykas, dauguma nė nemirktelėję išpoškina: margučiai! Jei jų turėsi, vadinasi, Velykoms pasiruošęs.

O štai etnologė ir papročių žinovė G. Kadžytė pataria visiems Velykas pradėti nuo žinojimo, kad tai – atsinaujinimo, prisikėlimo šventė. Ir iš tiesų Velykoms reikia ilgiausio pasiruošimo per metus – tam skiriamos net septynios savaitės po Užgavėnių...
Didžiausia ir seniausia mūsų šventė
 
Velykos neturi pastovios datos ir švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tai didžiausia ir pati seniausia tradicinio mūsų kalendoriaus šventė.
 
„Velykos nuo senų senovės susijusios su gamtos prisikėlimu ir naujo gyvenimo pradžia, – sako etnologė. – Pumpurus krauna medžiai, žalumėlė kalasi laukuose, pasirodo pirmieji žiedeliai... Bundanti gamta senovėje žmogui reiškė, kad jis išgyveno žiemos šalčius ir tamsą, maisto stoką ir kitus pavojus, ir gali švęsti Velykas – naujo gyvenimo etapo pradžią. Tai – džiaugsmo šventė. Ji kadais taip mūsų ir vadinta: „Didi diena“. Broliai latviai Velykas vadina Lieldiena – taigi, irgi Didžiąja diena.“
 
Pasak papročių žinovės, vienu svarbiausių Velykų simbolių neatsitiktinai pasirinktas kiaušinis: parskridusių paukščių lizduose padėti kiaušiniai ilgus amžius buvo lyg gyvybės eliksyras po žiemos nusilpusiems vaikams pamaitinti. Taip kartų kartos perdavė žinojimą, kad kiaušinyje slypi gyvybės paslaptis. O gyvybės paslaptį, prisikėlimą, nenutrūkstamą gyvybės ratą reikia švęsti. Užtat Velykos nuo seno buvo linksmybių diena: buvo dažomi ir ritinėjami kiaušiniai, kepami pyragai, jaunimas supdavosi sūpuoklėse, žaisdavo žaidimus.
Didžiosios savaitės ruoša
 
Tik ar mes, XXI amžiaus žmonės, beskubėdami „padaryti visa, kaip pridera“ nepamirštame svarbiausio? Ar nepamirštame šios šventės prasmės ir reikšmės, ar jaučiame ją savo širdyje, o neapsiribojame tik paviršutiniškais ritualais?
 
Paskutinė savaitė prieš Velykas visada, ir seniau, ir dabar, kupina darbų ir ruošos šventei. Pasak G. Kadžytės, Verbų sekmadienį plakame vieni kitus verba arba kadagio šakele linkėdami sveikatos ir žvalumo ir primindami, kad reiks dažyti margučius. Pirmąsias tris Didžiosios savaitės dienas tradiciškai skiriame aplinkai tvarkyti, o Didįjį ketvirtadienį žmogus jau prieina prie savo namų ir savęs: valo visas kertes, prausiasi pats, keičia drabužius. Nuo Didžiojo penktadienio jau laikas užsiimti savo sielos, savo vidaus švarinimu. Tai susikaupimo metas. Žmogus turi apmąstyti savo būtį, pasiryžti atsikratyti ydų. Tikintieji nešasi namo bažnyčioje pašventintą ugnį, vandenį ir velykinius valgius.
 
Nežaiskime šventės – ją švęskime vidumi
Didysis virsmas, prisikėlimas įvyksta vidurnaktį, įvyksta nepastebimai. Mes atsikeliame jau atsinaujinę, atgimę. „Tai ir yra Velykų nakties stebuklas. Anksčiau Velyknaktį daugelyje bažnyčių jaunimas susirinkdavo budėti ir vaidindavo Velykų misterijas, lyg stengdamiesi tą stebuklą, tą virsmo akimirką pagauti, –sako G. Kadžytė. – Iki šiol išlikusios įvairių papročių nuotrupos. Kur žmonės susitelkę, kur stiprios šeimos ir bendruomenės, ten tradicijos išlieka, atkuriamos ir perduodamos jaunimui. Bet svarbiausia – tų tradicijų, papročių sąsaja su dabartimi. Svarbiausia, kad visą Didžios dienos didybę jaustume širdimi, kad ji nuskaidrintų sielą ir atneštų pavasarinę atsinaujinimo viltį. O jei ir prisiskaitę, prisiklausę apie visas Velykų tradicijas tik žaisime šventę, iš to mūsų gyvenime neliks nieko svarbaus. Svarbu suvokti, ko mes norime ir ką iš tų ritualų, kad ir vieną, bet mums labai svarbų, būtinai turime atlikti, kas sustiprintų mūsų dvasią ir bendrystę. Turime paklausti, ką atneš Velykų šventė, kuri bus tikra, kurią švęsime vidumi.“ 
 
Parengė Edita Lankauskienė
  

Žymos: Velykos, Šventės, Tradicijos

Komentarai

Naujausi straipsniai