Tiesa.com, DELFI.lt   |   2019-07-07

Vyras tris kartus išvengė mirties bausmės: aiškiai prisimenu, su kokiu siaubu laukiau eilės

  
Vyras tris kartus išvengė mirties bausmės: aiškiai prisimenu, su kokiu siaubu laukiau eilės
© pixabay asociatyvi nuotrauka

Myriop nuteistas Malavio pilietis Baisonas Kaula tris kartus buvo atsidūręs ant mirties slenksčio, bet kaskart jam pavykdavo jos išvengti, nes budeliui baigdavosi darbo diena. Galiausiai šalyje buvo panaikinta mirties bausmė.

rtina, kad mirties bausmė jam buvo skirta dėl to, kad pavydūs kaimynai jį melagingai apkaltino žmogžudyste. Tai įvyko 1992 m., kai už žmogžudystę šalyje be jokių išimčių buvo taikoma mirties bausmė. B. Kaula gimė mažame kaimelyje Malavio pietuose, dirbo dujų pramonėje Johanesburge, Pietų Afrikoje, ir sugebėjo sukaupti užtektinai pinigų, kad grįžęs namo nusipirktų žemės sklypą.

Jis pasamdė penkis žmones ir augino vaisius, kviečius, kukurūzus ir maniokus. „Būtent tada ir prasidėjo mano bėdos“, – pasakoja vyras. Pasak jo, kartą kaimynai užpuolė vieną iš jo darbininkų ir sunkiai jį sužalojo. Po užpuolimo darbininkas negalėjo vaikščioti savarankiškai, be pagalbos. Kartą B. Kaula padėjo darbininkui nusigauti iki tualeto, tačiau paslydo ant šlapio takelio ir jie abu pargriuvo.

Darbininkas nuo sužalojimų mirė ligoninėje, o B. Kaula buvo apkaltintas žmogžudyste. Teisme vyro kaimynai liudijo prieš jį. B. Kaulos motina Liusi teismo salėje sėdėjo paskutinėje eilėje. Ji neišgirdo nuosprendžio ir paklausė, kas nutiko. Kai jai pasakė, kad sūnų nuteisė myriop, moteris prisimena, kaip ašaros ėmė upeliais tekėti jai iš akių. Tai įvyko baigiantis prezidento Hastingso Bandos, kuris vadovavo šaliai nuo 1964 m., valdymui.

B. Kaula aiškiai prisimena, su kokiu siaubu laukė savo eilės prie „mirties mašinos“, kaip jis ją vadina. „Kai man pasakė, kad galiu eiti į nuteistųjų skyrių ir laukti eilės prie kartuvių, pasijutau jau miręs“, – prisimena B. Kaula. Tuo metu regione buvo tik vienas budelis – Pietų Afrikos pilietis, kuris važinėjo iš šalies į šalį ir vykdė mirties bausmes nuteistiesiems.

Kartą per du mėnesius jis atvažiuodavo į Malavį ir jį pamatę nuteistieji mirtininkų kamerose suprasdavo, kad kai kuriems jų laiko šiame pasaulyje liko nebedaug. Kartą B. Kaulai pasakė, kad jis įtrauktas į sąrašą žmonių, kurie bus pakarti po kelių valandų. Sąraše buvo 21 žmogus. Sargybinis jam pasakė, kad bausmės vykdymai prasidės 13 val., ir patarė jau pradėti melstis. 15 val. budelis baigė darbą, nespėjęs pakarti visų sąraše buvusių nuteistųjų. Trims kaliniams, įskaitant B. Kaulą, teko laukti jo sugrįžtant. „Jis buvo vienintelis, valdęs tą mašiną.

Ir, kaip aš supratau, tą dieną jis pasakė: ne, jau per daug, grįšiu po mėnesio“, – sako B. Kaula. Toks pat scenarijus pasikartojo dar du kartus. Nuteistieji buvo įtraukiami į sąrašą, bet budelis nespėdavo pakarti jų visų. B. Kaula kaskart atsidurdavo tarp tų laimingųjų. Trečią kartą mirties bausmė buvo įvykdyta visiems įtrauktiesiems į sąrašą, išskyrus jį.

Gal jis ir sėkmės kūdikis, bet šios sėkmės kaina buvo labai didelė: dėl patirto streso vyras du kartus bandė žudytis, bet abu kartus nesėkmingai. 1994 m. Malavyje įsigaliojo demokratija ir daugiapartinė sistema, ir visų mirties bausmių vykdymas buvo sustabdytas.

Formaliai mirties bausmė šalyje vis dar yra ir nuteistieji vis dar kartais nuteisiami myriop, bet per pastaruosius 25 metus nė vienas Malavio prezidentas nesankcionavo nė vienos mirties bausmės. Nuteistieji arba ilgus metus lieka laukti lemtingosios dienos, arba vietoj mirties bausmės atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę.

Po kurio laiko B. Kaula buvo perkeltas iš mirtininkų zonos į pagrindinį centrinio Zombos miesto kalėjimo korpusą. Atrodė, kad kalėjime jis praleis likusius savo gyvenimo metus. B. Kaula aktyviai dalyvavo kalėjime veikiančioje švietimo programoje, mokėsi ir dėstė. Tačiau nė nesitikėjo, kad jį išleis į laisvę. 2007 metais, praėjus lygiai 25 metams po to, kai B. Kaula išgirdo mirties bausmę, viską pakeitė viena garsiai nuskambėjusi baudžiamoji byla.

Narkomanas, kuris prisipažino nužudęs savo posūnį, bet tvirtino, kad nužudė jį būdamas afekto būsenos, teisme užginčijo praktiką, kai pripažinus kaltę dėl nužudymo, mirties bausmė skiriama be išlygų. Jis tvirtino, kad tai pažeidžia Malavio konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisingą teismo procesą ir teisę į apsaugą nuo nežmoniško ir žeminančio elgesio su nuteistaisiais.

Teismas palaikė ieškovą. Jis nusprendė, kad skirtingais atvejais nuteistojo už žmogžudystę kaltumo lygis būna skirtingas, todėl ir bausmė turi skirtis. Tai reiškė, kad visos mirties bausmės turėjo būti peržiūrėtos. Iš 170 nuteistųjų, kurių bausmės buvo peržiūrėtos, 139 paleido į laisvę. Žmogaus teises ginančios organizacijos „Reprieve“ duomenimis, dauguma paleistųjų turėjo psichikos problemų, kai kurie buvo pripažinti protiškai atsilikusiais.

Neliko daugiau nei pusės šių kalinių bylų teismo posėdžių protokolų, tad nebuvo aišku, kaip jie apskritai pateko už grotų. Kai advokatai pasiūlė B. Kaulai vėl eiti į teismą, jis iš pradžių nesutiko, nes pirmasis procesas labai jį išgąsdino. Bet galiausiai jis sutiko eiti į teismą, ir kai teisėjas paskelbė, kad nuo tos akimirkos B. Kaula yra visiškai laisvas, tai vyrą labai sukrėtė.

„Prižiūrėtojai man pasakė, kad atsistočiau nuo teisiamųjų suolo. Bet aš negalėjau pakilti ant kojų. Drebėjau, jutau silpnumą visame kūne… Jaučiausi lyg sapne. Negalėjau patikėti teisėjo žodžiais“, – pasakoja B. Kaula. Po teismo pasikeitė ne tik jo vieno gyvenimas. B. Kaulos motina Liusi lankė jį kasmet. Ji augino medvilnę ir taupė pinigus, kad turėtų už ką nusigauti į Zombės kalėjimą ir atvežti sūnui tiek produktų, kiek sugebėjo panešti.

Tą dieną, kai teismas nagrinėjo B. Kaulos nuosprendį, motinos teismo salėje nebuvo, bet į posėdį atvyko jos jaunesnysis sūnus. Kai jis jai paskambino ir pranešė džiugią žinią, motina ne iškart jį suprato. Po to, kaip pasakoja Liusi, ji ėmė šokinėti kaip ėriukas, nes džiaugsmas netilpo krūtinėje. B. Kaula buvo nusiųstas į reabilitacijos centrą, kad išmoktų gyventi laisvėje ir galėtų sklandžiai pereiti prie normalaus gyvenimo. Vyrui jau buvo daugiau nei 60 metų, ir jis buvo vyriausias centro gyventojas.

Šiandien jis ten grįžta savaitgaliais kaip savanoris ir konsultuoja kitus buvusius kalinius, kurie patiria tokių pačių sunkumų, kokius patyrė ir jis. Žemės sklypas, kurį dirbo B. Kaula, dabar apaugęs žole. Jo žmona mirė, kol jis sėdėjo kalėjime, o šeši vaikai užaugo ir išsivažinėjo. Vyras gyvena vienas ir rūpinasi motina, kuri perkopė 80-ies metų slenkstį.

„Kalėjime galvodavau tik apie motiną… Aš buvau jos pirmagimis, buvau pasiruošęs padaryti dėl jos viską, kas tik įmanoma. Kai grįžau, neleidžiu jai dirbti laukuose ir apskritai dirbti sunkių darbų. Yra kitų žmonių, kurie nudirba sunkius darbus. Ji neina į laukus, einu aš“, – sako B. Kaula. Dabar jo tikslas – pastatyti motinai naują plytinį namą.
  

Žymos: Kalėjimas, Kaliniai, mirts bausmė

Komentarai

Naujausi straipsniai